Pagal paslaptingą, pusiau alpstantį Niko Keivo vokalą pilkų žąsų pulkas praskrenda pro Eifelio bokštą, truputį vėliau – pro Laisvės statulą Gudzone, trumpam sustoja Nepalo pievose ir savo kelio pabaigoje prisijungia prie flamingų, šokančių indiško Bharatpuro sutemose.
Svaiginati, jausminga muzika perteikia paukščių skrydžio euforiją, skrendančių toliau nuo žiemos, prasidėjusios gimtajame krašte, bėgimo nuo civilizacijos triumfą, giminės pratesimo ir sugrįžimo namo iškilmę; jaudinantį ir nerimą keliantį mirties ir ligos dramą, neišvengiamą jų ilgame kelyje į kitą pasaulio kraštą.
Atrodo niekas pasaulyje nemoka filmuoti dokumentalų kiną apie gamtą taip elegantiškai ir lengvai, kaip tą daro prancūzai – pradedant nuo Žano Ivo Kusto ir Jano Artiuso-Bertrano baigiant Žaku Perenu – prodiuseriumi, režisieriumi ir “Le peuple migrateur” scenariaus autoriumi, filmo apie nuostabią paukščių migraciją.
Sunku patikėt, kad pats filmavimas yra ne kompiuterizuota animatizuota gudrybė, o puikus operatoriaus išradingumas – nei vieno dirbtinio kadro… Pereno filmavimas detaliai susideda iš tukstančio paveiksliukų – juokingų, baisių, beprotiškai gražių ir keliaujančių po velniais… Šitos fantastiškos, keistos butybės: albatrosai, slenkantys Foklendo uolomis, japoniški gandrai, žaidžiantys krentančiame sniege, pelikanai, perbėgantys dulkėtą haiveją, ir pagaliau paprasti balandžiai, kurie pasislėpė žiemai Islandijos gluosnių šakuose tikrai kelia nuostabą.
Talentinga ir prabangu. Nepakartojama.
Komentarai