Šį penktadienį Vilniuje duris atvėrė du nauji klubai. Sutikite, extra retas reiškinys, turint omenyje klubų pakraipą ir viltis. Apsilankiau didesniąjame – Intro:
Pirmasis taškas, kuriame šaltesniu ir “rūbesniu” metų laiku apsilanko 96% klubo lankytojų – rūbinė. Visas rūbinės buitiškumas išspręstas itin paprastai – nuo iėjimo ją atsieja vinilo tentas, visi paltai striukės kamzulkos ir t.t. maloniai priimamos šiek tiek toliau, ir interjero sterilumas visu tuo ūkiu negadinamas.
Dešinėn nuo rūbinės – didelė tuščia patalpa, ateityje tapsianti ekspozicine erdve įvairiems projektams, šiek tiek iškrito iš konteksto, tačiau turint omeny, jog ketvirtadienio vakarą, renginio išvakarėse, viskas skendėjo dažuose, laiduose, profiliuose ir darbininkuose, nereikia norėti visko iškarto.
Šokių aikštelę nuo pasisėdėjimo zonų per visą patalpos ilgį kiek užmato akys skiria baras su itin smagiomis to pačio tento pertvaromis, ant kurių projektuojama įvairi informacija bei videografika. Baro personalas – smagus, jaunatviškas, geranoriškas, veidai kažkur matyti, tačiau tai nieko keisto. Šiek tiek stringa tempas, tačiau kaip pirmam vakarui, galima atleisti. Kaip vieną didžiausių trūkūmų ir ateityje neabejotinai spręstiną problemą galima įvardinti plovyklos prie baro stygių, visus išplautus bokalus barmenai tįsdavosi iš virtuvės, ir gan dažnai pritrūkdavo talpų, kai saka, inpilt skystimėlio…
Priešais barą, turint omenyje klubo dienines pareigas kaip kavinės, sustatyti labai jau “lounge” tipo balti staliukai ir kėdės, šiek tiek toliau, tolimajame dešiniąjame kampe – “chillouto” zona su dirbtine oda aptrauktais žemaūgiais foteliukais. Beje, truputį gaila buvo žiūrėti ant atkalčių, kurios turėjo tarnauti atsirėmimui, sėdinčius žmones – nei jiems patogu sėdėt, amžinai smunkant žemyn, nei kitoje pusėje sėdinčiam, prarandančiam tokią svarbią “chillouto” galimybę – atsiremti. Mano manymu, daug paprasčiau ir pigiau buvo padaryti tiesiog iš dviejų pusių sėdimas vietas, kaip kad tarkim padaryta… na nesvarbu kur.
Viečikėje, skirtoje išskirtinai vyrams, galima nusišlapinti tiesiog ant tam skirtos sienos, tęsiant geriausias viešųjų tualetų tradicijas (pamenate senus gerus viešuosius Sereikiškių parkelyje?), tuo pačiu atnaujinant blizgesį ant nutryptų batų… Idėja aiški, gi vėlgi truputį pritrūko racionalumo, nors kokių 200mm pertvarėlės, idant ant avalynės neliktų išdavikiškų lašų. Nors sprendimas išties fantastiškas, nes visi tie pisuarai taip užknisę, jog netgi su štai tokiais trūkūmais susitaikai vien dėl estetinio vaizdelio.
Šokių aikštelė – daugiau mažiau tokia, kokios ir tikėtumeisi normaliame klube, talpinanti maždaug pusantro šimto žmonių vienu metu, priekyje – dj pakyla su keliais laiptukais, balansuojanti ant scenos ribos, ir, visai neneigtina, puikiai pritaikoma gyviems pasirodymams. Tūso metu nuleistame ekrane matėme smagų vaizdelį – gerbiamas R. Šapauskas kartu su ne ką mažiau gerbiamu Raimondu dalinosi degtine ir linksmino publiką šmaikčiais palingavimais. Konceptas toks: transliacija internetu iš R. Šapausko buveinės, berods, Antakalnyje. Idėja, aišku, labai euroviziška, nors pradėjus gilintis, gali kilti daugiau klausimų, tarkim, kokio pralaidumo turėtų būti skirtinė linija, norint transliuoti itin geros kokybės vaizdą ir audio srautus iš penkiais kilometrais nutolusio šaltinio… Garsas – geras ir pakankamai kokybiškas, nors galbūt šiek tiek daugiau aiškumo trūktų aukščiau aprašytose “atvėsimo” zonose, jei būtų poreikis girdėti kiekvieną diezą ir bemolį, kaip sakydavo vienas mano geras bičiulis. Su apšvietimu šiek tiek prasčiau, mane asmeniškai itin erzino tiesiai į akis blyksintys tokie balti ir įkyrūs šviestuvai, nors galbūt čia mano asmeninės problemos ir niekam neįdomu. Viduryje aikštelės žemyn krenta žydra juosta iš ala Vilnius Rock’89 tipo šviestuvų, visai smagu ir visai gražu. Tiesą sakant, galbūt visai nemaišytų šiek tiek daugiau šviesos aikštelės gale, arba jei jau taip, tai gal 115cm aukštyje galima būtų padaryti kokius nors alaus pasidėjimus-atsirėmimus.
Publika, kaip ir dera atidarymams – įvairi ir geranoriška. Netrūko akivaizdžiai ne ten užklydusių piliečių, šiek tiek trūko kitose Lietuvos vietose gastroliuojančių klaberių, bet progų, savaime aišku, bus. Kadangi įėjimas buvo išskirtinai tik su pakvietimais, bent jau iki antros valandos nakties, žmonių kiekis buvo puikiai sureguliuotas, labai norint atsisėsti, galima laisvos viečikės sulaukti per keletą minučių. Rimo Šapausko repertuaras mums visiems puikiai žinomas, netgi laimėjau alaus bokalą, susilažinęs del KLF. Žodžiu, šiaip viskas labiau panėšėjo į vakarėlį Vilniaus dailės akademijoje “tarp savų”, nei į naujo klubo atidarymą. Galbūt itin kritiški piliečiai galėjo rasti daug daugiau trūkūmų, tarkim, visai girdžiu tokias frazes, Šapauskas buvo girtas ir grojo gaidyyy, alus brangus (Švyturys – 6, Utena – 5), staliukai lievi ir senoviški, lempos xerovos ir nejuda, nebuvo strobų, mažai garso, apsauginis gaidys nes atėmė stafą, sienos per baltos, reikėjo juodai daryt… Čia, patys suprantate, tokius svaigulius galima išgirsti kiekvieną kartą kiekvienoje vietoje, netgi idealiausiai suprojektuotame interjere, surengtame tūse, sugrotame sete, suorganizuotame bare. Čia daugiau publikos mentaliteto problemos, nei baro/klubo/dj’jaus. Siekiant tobulumo, labai lengva apsišaut ir kristi veidu į tokį purvą, kurio net nesitikėjai. Esu įsitikinęs, turint omeny sekančius vakarėlius @ intro:, jog klubas bus gausiai ir smagiai lankomas, susiras ar galbūt jau susirado savo individualų klientą ir ateityje apturėsime aiiiiibęęęęę generalinių pasilinksminimų.
Komentarai