Tikriausiai pats originaliausias ir nesuomiškiausias suomis šioje planetoje, pirmoji kabaretinė techno žvaigždė, kaip jį labai vykusiai apibūdino “All Music” enciklopedija, jau penktą kartą leidybinę firmą keičiantis (prieš tai buvo Sahko, Warp, Matador ir EFA) Jimi Tenor mūsų visų teismui pristato septintą savo albumą.
Jimi Tenor, kaip žinia, yra vienas tų žmonių, atėjusių į šią planetą tam, kad nepaisytų jokių taisyklių, juoktųsi iš visko, iš visų ir visada. Vargu ar pasiseks kada nors pamiršti, kaip jis festivalyje Kaunas Jazz 2002, grojęs beveik viską tik ne džiazą, savo pasirodymui einant į pabaigą, nutaisęs begalo rimtą miną, “ištransliavo”: “This is jazzz…”
Ką groja Jimi Tenor? Tokį klausimą galėtų užduoti būsimiems muzikologams stojamųjų egzaminų metu. Jis groja “bet ką”. Ir goja “bet ką” ne todėl, kad nemoka groti “kažko konkretaus”, bet todėl kad gali groti “bet ką”… Jimi Tenor, muzikoje telpa galybė šiandieninės garsinės aplinkos ir muzikinio pasaulio dalykų. Jis visuomet pateikia originalų skirtingų stilių ir laikmečių kokteilį, praskiestą gera ironijos ir net grotesko doze. Pagrindinės Jimi Tenoro įtakos, kaip bebūtų, yra Barry White, Isaac Hayes ir 70-ųjų B kategorijos filmai ir taip vadinami “blaxploitation” garso takeliai.
Visa tai ir dar truputį galima rasti albume “Higher Planes”. Šį kartą Jimi Tenor nepateikia kažkokių “super-duper” įdomybių, tokių kaip klavišinių partijos senais rusiškais sintezatoriais (albumas “Intervision”) ar keturiasdešimties narių lenkų berniukų choro pritariamieji vokalai plius orkestrinės aranžuotės (albumas “Organism”), tačiau daro viską, kas jam ir priklauso – groja ir dainuoja savo “bet ką”, kažką tarp soul, jazz, funk ir beprotybės, vieną stilingiausių ir įdomiausių “bet ką” nūdienos muzikiniame pasaulyje.
Ir, kaip visada, geras viršelis. Kas ten – instaliacija, keistoka meninė akcija, nudistų išvyka į gamtą ar kažkokios tai “Free Sex Community” pratybos?..
Komentarai