Kasmet yra velniškai sunku prisiversti parašyti “reportą” iš vieno tvarkingiausių Europoje – Roskilde Festival. Jau senokai nebepatiri tų revoliucingų įspūdžių, apie kuriuos norėtusi pamokančiai pasakoti pirštu baksnojant į Lietuvėlėje esančią beprasmybę. Didžiausiais įspūdžiais tampa muzika, apie kurią tam tikra prasme yra beviltiška kalbėti. Todėl norisi kuo trumpiau ir aiškiau brūkštelti apie šių metų favoritus ir toliau vis pasvajojant laukti, kada gi vėl galėsime šaukštais semti daniškojo socializmo gėrį ir pūsdami dūmus saulei į akis, mėgautis pietų Skandinavijos gyventojų svetingumu, bei tolerancija.
Kur buvę kur nebuvę mano ir daugelio festivalyje buvusių kolegų “numero uno” tapo britų instrumentinio pop-chill meistrai LEMON JELLY, gyvu pasirodymu visus privertę nepailstamai šypsotis ir kinkuoti galvomis. Šimtu procentų pozityvi muzika ir iš grupės albumų viršelių atkeliavę video personažai sukosi galvoje dar ne vieną valandą. Po LEMON JELLY koncerto ar BLUR ar URLAUB IN POLEN muzika kėlė ne ką didesnias emocijas nei mašinoje cypsinti radiomagnetola.
Toliau aprašomų grupių eiliškumas tikrai nėra kokia nors reitingų lentelę ir visi neišdildomą įspūdį palikę kolektyvai “reporte” išdėstyti atsitiktine tvarka. Bet visgi jei reiktų teikti publikos simpatijų prizą, ar kaip jis ten pavadintas festivalyje Kaunas Jazz, jis atitektų… be jokių abejonių, atitektų grupei THE STREETS. Oi! Pirmas alaus butelys išlaistomas ant grupės narių dar pirmo gabalo metu. Street level, Oi! Per antrą, scenos darbuotojų padedamas, Skineris pokšteli brendžio buteliu, kuris išpilstomas ir išdalinamas for geezas, trypiantiems arčiausia scenos. Oi oi oi! How it comes to this?:)
Bill Laswell galėtų gauti “įkyriausio” šių metų Roskilės festivalio dalyvio prizą. Organizatoriai surengė pačią geriausią šio muzikanto ir prodiuserio darbų retrospektyvą. Kiekviena iš keturių muzikos fiestos dienų buvo pamaloninta vis kitu B.Laswell projektu. Pradedant daugiau nei 20 metų egzistuojančia grupe MASSACRE, kur smarkiausiai “distoršintos” bosinės gitaros virtuozui talkino legendinis Fred Frith ir baigiant dub ir world pasažų salvėmis projekte RADIOAXIOM, kur be B.Laswell, kaip ir 2001 metų įrašuose, dalyvavo ir Jah Wobble.
Kas ten toliau? Ogi prodiuseriai Darshan Jesrani ir Morgan Geist ir jų projektas METRO AREA. Tingus 118-120 bpm house ritmas, lengvas elektro atspalvis ir sodrus analoginis “saundas” sekamdienio popietę tapo himnu festivalio organizatorių vykdomai socialiniai politikai. Kasmet paskutinę festivalio dieną 60 ir daugiau metų sulaukę muzikos mėgėjai į festivalį įleidžiami nemokamai. Patys METRO AREA ko gero niekad neišsivaizdavo, kaip nuotabiai jų nuoširdžios muzikos fone išrodo pagal tingų house ritmą linguojančios pensininkų porelės. Kokius ten pakitimus mum žada vyriausybė pensijų reformos srityje?:)
Tik nerašykite komentaruose priekaištų, kad mums nebeįdomi roko muzika. David Holmes presents THE FREE ASSOCIATION. Kelių elektroninės muzikos istorijon patekusių albumų autorius, vienas madingiausių prodiuserių Holivude ir puikus techno DJ visada pabrėždavo savo pankišką prigimtį. THE FREE ASSOCIATION muzikantų personažai nuostabūs ir niekieno nepralenkiami, kaip ir jų maištinga rokenrolo muzika. Metalistiškai apžėlęs bosistas, punk ideologiją ir madą atpindintis ir RAMONES maike pasipuošęs gitaristas, storas maskuojančiu žvejo kostiumu vilkintis klavišininkas, sukapotą ir pakištą po kapotu Agotą mėgdžiojanti mergina ir tas jų nepakartojamas hitas apie kažką mielo ir sidabrinio….
O gal visgi giliausiai atmintin įstrigusiais festivalio rokeriais tapo kolektyvas iš Niujorko INTERPOL. Visišku absurdu norėčiau pavadinti jų pristatymą festivalio programoje ir grupės prilyginimą prieš metus išgarsėjusiems STROKES. Išgirdus pirmuosius vokalisto žodžius ir dar neišvydus scenos trumpam stabtelėjau ir pats savęs pakalusiau: ar tai ne “flašbiakas”? Ar tai tik nebus grupės, kurios deja niekad negirdėsiu “gyvai” – JOY DIVISION – “flašbiakas”? Įstabus vokalas, 80-ųjų dark nuotaikos muzikoje ir nepakartojamą galią ala Ian Curtis turintis vokalas. Ačiū Gipsui, kad nutempė mane į šį koncertą:)
Eksperimentinė muzika keliauja po festivalį, kasmet apsistodama vis kitoje iš 7 scenų. Šiemet kartu su britų žurnalu Wire festivalis pristatė “The Wire’s Adventure In Modern Music” su bepročių Squarepusher, Tokijo avnagradinio roko veteranu Fushitsusha, Niujorko punk legenda grupe SUICIDE ir man didžiausią įspūdį palikusiu I-Sound, dydžėjumi iš to paties Niujorko. Dubiniai, 4/4 ritmai ir virtoziškas žaidimas “skrečais”, bei “semplais”, reggae švelnumas ir improvizacijos elektroninės muzikos istorija. Deja tik tokius niekus galiu pasakyti apie jo setą, nes tai vargu ar žodžiais iš vis nupasakojama.
Dar viena ant beprotybės ribos klejojanti grupė tai kolektyvas iš amerikės THE POLYPHONIC SPREE. 27 žmonių grupė!!! Beatles on acid, healthy dose of new age sing-along ecstasy, huge angelic choir on speed – tai epitetai, kuriais bandoma nusakyti THE POLYPHONIC SPREE muziką ir kaip bebūtų keista, jie puikiai atspindi tai, kas dedasi ant scenos pasirodymo metu. Neohipių komuna, atliekanti muziką puikiai derančią tiek animaciniam filmukam, tiek roko operų gerbėjam! Akivaizdu, bet neįtikėtina.
Jei “Arena” pavadintoje, antroje pagal dydį scenoje THE POLYPHONIC SPREE sugebėjo užkurti “žemė maišosi su dangum” atmosferą, tai islandų grupė SIGUR ROS transliavo tik melancholija pakrautą muziką. Jūs gi žinote, kad mes nemokame groti greitai, – sakė grupės nariai ir kaskart pasinerdavo į lėtą 10 minučių trukmės kelionę. Kažkur šmėkščiojo ksilofonai ar tai vibrafonai, kuriem atitardavo styginiai ir gitaros, o man buvo taip liūdna, kad velniškai norisi miego ir tik po dviejų festivalio dienų ėmė skaudėti nugarą.
Vartau ir vartau festivalio programėlę bandydamas prikelti prisiminimus ir kažkodėl sugalvojau, kad jau užteks tų įspūdžių, nes paprasčiausia tingiu toliau pasakoti. Patarimas gali būti tik vienas – Nuvažiuok ir Pamatyk. Ir tada suprasi kodėl mano pasakojime neliko vietos visai neblogam Tom Middleton setui ar mokyklos laikų hitus kalantiem DE LA SOUL, nuostabų it lengvas pūkas:) latino džiazą atliekančiam Eddie Palmieri ar šaukštais grūzą semiantiem MASSIVE ATTACK, click ‘n’ cuts vėžėmis riedantiem DUB TRACTOR ar ne vien tik progressive, bet ir deep house grojančiam Sander Kleindenberg. Nuvažiuok ir galbūt tave kaip ir šiemet, pasitiks blizgučiais apsikarsčiusių supermenų būrys, kurių misija yra tave pasitikus nuoširdžiai apkabinti.
Komentarai