Nuo pirmojo festivalio 2000-aisiais festivalio publika nuolat margėjo ir augo. Geros valios žmones traukė ta betarpiška, šilta ir draugiška atmosfera, sklandžiusi aplink senovinį Kuldygos piliakalnį, kur visi “kas kaip moka, tas taip šoka”.
Nujausdami, kad žmonių atvažiuos gerokai daugiau nei pernai, organizatoriai pasistengė praplėsti festivalį: prie jau įprastos pagrindinės scenos, futbolo aikštės ir parodų palapinės, prisidėjo krišnaistų gyvos muzikos ir maisto palapinė, “atsipūtimo” palapinė su kino filmais ir elektroninės muzikos scena.
Pirmąjį vakarą, vienas organizatorių ir senų pažįstamų Maris Muitenieks pasiūlė pirmąjį tostą “Už Tabūns!” Mielai prie jo prisijungiau, nes kasmet Kuldygos “Nekac” (Development Centre of Non – Commercial Culture) chebra sukuria savotišką stebuklą, jau virtusį didžiausiu Pabaltijo nekomercinės kultūros festivaliu, savo atmosfera primenančiu miniatiūrinę Roskildę (šiemet “Tabūns” netgi buvo smagus pasivoliojimas purve). Beveik 100 kartų mažesnis festivalis turi savo trūkumų ir privalumų. Žinoma, čia nėra tokios kokybiškos ir įdomios muzikos įvairovės ir gausos, super garso ir apšvietimo, tačiau esminis “Tabūns” bruožas – žmonių bendravimas. Vieną valandą matai žmogų grojantį scenoje, kitą – aistringai žaidžiantį futbolą, trečią – besikalbantį su draugais, ketvirtą – jau ir pats su juo kalbiesi. Viskas labai paprasta ir aišku. Dabar galima eiti ir užsidėti ant savo marškinėlių “Tabūns” logo.
Matant apsikabinusius ir besibučiuojančius lietuvškus ir latviškus “braliukus”, kažkur nežinioje dingo visi LT ir LV kiaulių ir balzamų ginčai. Juolab, kad dauguma “tabūnerių” valgė vegetarišką krišnaistų maistą ir turbūt būtų mielai paleidę visas kiaules kriuksėti į laisvę. Taip pat niekas neprisiminė kvailų LT ir LV valdininkų diplomatijos ambicijų, o valstybinė siena vėl buvo minima tik su neslepiama ironija ar net nepasitenkinimu. “Nėra padėties be išeities, suprask, suvok, sienų nėra!” – apie vidines ir išorines sienas dainavo dr.Green.
Kaip ir kiekvienais metais “Tabūns” buvo gausu lietuviškų akcentų. Visų pirma, keli šimtai linksmų žmonių įvairiausiais būdais atsiradusių Kuldygoje. Šiemetinis topas, be abejo, vieno vaikino žygis iš Zarasų į Kuldygą …dviračiu! Virš 300 km per kiek daugiau nei 2 paras. Taip pat šiemet festivalyje grojo grupės iš Lietuvos: Bora, dr.Green, Spički ir net dvi merginų grupės Zimbabwe ir MusCat. Be to, dar buvo surengta fotografijų paroda, skirta legendiniam Vilniaus underground klubui “Green”.
Dar vienas lietuviškas akcentas – futbolo turnyras. Jungtinė Lietuvos underground komanda “Biskvitas”, kaip ir pernai, pusfinalyje pralaimėjo 0:1. Iki tol jiems puikiai sekėsi žaisti 2 kėlinius po 5 minutes (atrodo ne daug, bet festivalio nuvarginti žaidėjai vos laikydavosi ant kojų): 2:0, 2:0, 3:1… Kaip sakė vienas prancūzas: “lietuviai gražiai žaidžia”.
Muzika. 48 valandas be sustojimo. Gyvas grupes keitė dydžėjai ir atvirkščiai, bet visi užmigdavo ir prabusdavo su muzika. Pirmojo vakaro herojais tapo vilniečiai Bora, užkūrę beprotišką harkoro katilą. Vienu metu, atsidūrusi po kelių nugriuvusių žmonių sluoksniu ir kurį laiką negalėdama atsistoti, prisiminiau tas nelemtas mirtis Roskildėje ir nubėgo nemalonus šurmuliukas. Vėliau melodingo kokybiško punk/roko mišinį dar grojo austrai Once Tasted Life. Tradiciškai neblogai pagrojo Latvijos melancholiško indie roko veteranai Baložu Pilni Pagalmi. Antrosios dienos viršūnė – latvių Hope Dies Last, suomių Magyar Posse ir vilniečių dr.Green komplektas. Pirmieji užkūrė melodingo hardkoro sūkurį, antrieji grojo ramų atmosferinį post-roką su elektronikos priemaišomis, truputį primenantį Mogwai, o tretieji taškėsi žiežirbomis grodami triukšmingą punk/ska.
Festivalio teritoriją šiemet prižiūrėjo policija, nes pernai buvo kilę konfliktų tarp vietinių gyventojų ir festivalio žiūrovų. Nors policijos uniformos nelabai derinosi prie bendro festivalio vaizdo, kita vertus, tai buvo tam tikras saugumo garantas. Viso festivalio metu neteko matyti jokių muštynių ar susistumdymų. Kažkas “užklinijo” tik per dr.Green koncerto pradžią, bet tai buvo viskas.
Pats Kuldygos miestelis (tik kiek daugiau nei 13 tūkst. gyventojų) savaitgalį buvo virtęs alternatyvos centru – paraleliai “Tabūns” vyko ir vietinių baikerių organizuotas suvažiavimas (ten, beje, grojo ir tie patys Spički bei MusCat). Todėl miestelis buvo pilnas tatuiruotų, auskaruotų, dreduotų, plikų, skriauterėtų, odinių, pusnuogių žmonių, nusėdusių bordiūrus ir barus. Tai jau buvo kažkas panašaus į “Nekac” vaikinų svajonę – miestą, kuriame gyvena vien “kitokie”. Retai kam pavyksta įgyvendinti savo svajones. Nors ir kelioms dienoms.
Komentarai