“Every Room on Every Floor” yra jau antrasis projekto Kojak albumas. Ir iš karto, nors su šiokiu tokiu gailesčiu, tenka pripažinti, kad kur kas mažiau vykęs nei pirmasis.
Debiutiniame “Crime in the City” prancūzai pateikė originalią house ir hip-hop kombinaciją su lengvu dub prieskoniu, tuomet tapusią gaiviu oro gurkšniu ir tikrų tikriausia atgaiva ausims, nuvargintoms neįdomaus ir nekūrybingo, bet itin komerciškai sėkmingo prancūziško filtered-disco-house. Kojak kartu su tokiais veikėjais kaip Air, Kid Loco bei Dj Cam šiek tiek reabilitavo muzikinio epiteto The French Touch prasmę, kuriam tuomet buvo iškilusi grėsmė visiems laikams likti ne kokybės, o banalybės ir tuštybės ženklu. Atskirais singlais išleisti titulinis “Crime in the City” ir “Can’t Stop It” tapo tikrais šokių aikštelių hitais, tiek house, tiek ir hip-hop djų favoritais. Muzikiniai televizijos kanalai taip pat noriai ir dažnai suko šių kūrinių klipus, kurie irgi buvo išskirtiniai – tokie teisingai keistuoliški ir švelniai siurrealistiniai.
Su antruoju disku nutiko tai, kas gan dažnai nutinka. Produkcija tapo “švaresnė”, lyg ir aukštesnio lygio, labiau nudailinta, bet visame tame pradingo energija ir šviežumas ar tas keistas elementas muzikoje, kurį melomanai kartais vadina “smarve” ar “mėsa”, o kartais “draivu” ir kurio dažniausiai būna daug daugiau debiutiniuose darbuose.
Vienintelis debiutinio albumo standartą savo energija bei rupumu pasiekiantis ir iškart kilpa muzikinėje atmintyje užstringantis kūrinys yra “Terminator”, neveltui pasirinktas kaip albumą reklamuojantis darbas su dar iki oficialaus pasirodymo internete išpopuliarėjusiu video klipu žinomu “The Funk Chase” pavadinimu. Pirmas albumo kūrinys “Art To Breathe” savo neva kritišku ir socialiai angažuotu tekstu (“The Music Industry Is Killing Me/ Stop!/ I Make Art To Breathe”, ar tikrai?), surepuotu Jemeni skamba nevisai įtikinamai. Be to, kaip “bonus track” pabaigoje įdėta DJ Vas rekonstruota šio kūrinio versija skamba geriau nei originalas. Tokie saldoki house ritmu pulsuojantys kūriniai kaip “You Can’t Live Without Me” su Ruth-Ann ir “Tell Me” su kažkada vienam hitui “You’re Not Alone” sužibusia Olive verčia prisiminti The French Touch ta blogąja prasme. Lucy Dixon įdainuoti du lėtesni “Natural” ir “Last Night” nelabai paperka savo “grožiu” ar kokiu “teigiamu” sentimentalumu, ko dažniausiai siekiama tokiais kūriniais. “Ain’t No Sense In Doin’ Nothing” būtų galima atsakyti Kojak jų pačių žodžiais iš kūrinio “Doin’ Nothing”. Lyg ir viskas tvarkoje, bet be į “repeat” valdžią patekusio “Terminator” visam likusiam albumui norisi skirti ne daugiau vienos ar dviejų perklausų.
Komentarai