Pradžiai – trumpas paaiškinimas Projekto koncepcijos autoriai – Jennifer Allora & Guillermo Calzadilla kvietė kiekvieną, esantis mieste, kviečiamas kurti scenarijų, režisuoti, filmuoti ir montuoti šį filmą. Birželio mėnesį apsisprendusieji dalyvauti filmo kūrime drauge priima visus su juo susijusius sprendimus, vadovaudamiesi savo individualiomis paskatomis. Jie visi nutaria, apie ką bus filmas, kas jame vaidins, koks bus jo žanras, kaip jis bus montuojamas ir t.t. Filmas bus demonstruojamas parodoje “24/7: NIUJORKAS – VILNIUS VISĄ PARĄ”, kuri prasideda rugsėjo 12 d. Šiuolaikinio meno centre.
P.S. Kaip manai, galbūt šis laiškas yra neblogas būdas supažindinti su darbo virtuve tuos, kurie norėtų įsijungti į projketą? “Ore” tinklapis prašė teksto apie filmo “Vilnius” kūrimo procesą. Galėčiau jiems pasiūlyti šį laišką ir savo el.pašto adresą; parašę galėtų gauti scenarijaus kopiją, pasidalinti savo idėjomis ir apsitarti dėl jų santykio su jau nusistovėjusiais filmo/filmavimo faktais.
Sveikas Edai,
Nežinau, ar tave perspėjome, kad šeštadieįi dar nefilmavome kelionės su mp3 grotuvėliais; visų pirma, pritrūko laiko pasiruošti, antra, oras vis dar buvo nekoks, trečia, norėjosi numigti… Tačiau labai greitai viskas jau bus paruošta, tiek grotuvai, tiek įrašai. Be to, atsirado ir personažai – pirmiausia Paulius, vienas paskutinių neeksploatuotų veidų iš mūsų nuolatinės darbo komandos; porą jam pasiūle Antanas, susitaręs su viena įdomiausių buvusių savo bendradarbių. Degu smalsumu. Kai tik pasitaikys sauleta diena Kalvarijų turguje, galesime filmuoti.
Šįryt abu Pauliai filmavo paskutiniają sceną, su šlavėju; įdomu, kaip jiems sekėsi, tačiau panašu, kad tikro šlavejo jie nerado (ar nedrįso kalbinti?) ir jį vaidino kažkieno klasiokas, visuomet besišypsantis žaliūkas. Penktadienį pataikiau į paskutines “Spički” koncerto minutes, nufilmavau tik dainą po paskutinės dainos – ir tai ne visą, sorry – kameros pakelti neleido nepažįstamame kontekste atrasti neatpažįstamai pasikeitę pažįstami veidai; kitaip tariant, moralinis sargis. Pirmadienį susitikimo metu be kita ko reiks aptarti ir tai, ar dar ne laikas peržiūrėti jau nufilmuotą medžiagą. Dauguma nėra matę Aurelijos kadrų su Amerikos Nepriklausomybės dienos karnavalu, Dainų šventės procesijomis, ir neįtikėtino moteriškės ir jos papūgos narvelyje, išsivestos pasivaikščiojimui, dueto.
Be to, vakar peržiūrėjau dalį medžiagos iš mūsų filmavimo Bokšto gatvėje; daugybė siurprizų – pavyzdžiui, pameni ta juodą audeklą, kuriuo bandėme uždengti mušamųjų komplektus? Tai štai, kadre vietoj “juodos gelmės” matosi ne tik pats audeklas, tačiau, karts nuo karto, ir jį laikančios rankos. Kur ne kur – dar ir “operatoriaus” šešėlis ant sienos; ir niekas manęs neįtikins, kad maketavimo peiliukas pirmame plane – tai ne maketavimo peiliukas! Bus gana sunku įtikinti žiūrovą, kad kadre – penkiasdešimtieji. Algirdas, kiek skeptiskai žiurėjes į savo autobiografinės istorijos filmavimo darbus, vėliau paskambino pasakyti, kad ateinančio susirinkimo metu norės išreikšti keletą pastabų. Nesunku nuspėti… Pameni, kaip susitikimo metu jis pats demonstravo “eksperimentą”? Manau, tai dar keletas kadrų, kuriuos galėtume panaudoti. Kuo puikiausiai įsirašė ventiliacijos garsas. Su kažkuo jau aptarėme ideją pirmojoje scenoje garsą palikti tokį, koks yra, o antrojoje jį pakeisti tų pačių žmonių atliekamu “studijiniu įrašu”, tuomet galėtume laisvai žaisti montažu, tempu. Ką manai? Aktoriai – puikūs, be to, turime stambių planų, kuriais bus galima dangstyti “juodas gelmes”. Antrojoje scenoje netgi galėtu už kadro skambėti armonika… arba cimbolai.
Taip pat reikia bendrai peržiureti ir tai, ką sutiko filmui padovanoti kitas senukas, Edmundas – turiu Arkikatedros atšventinimo, Popiežiaus vizito Lietuvoje ir kareivių nutuptų Vilniaus aikščių įrašus. Cimbolus atsiminiau ne veltui, kitą savaitę susitinkame su juo perrašyti jo paties organizuoto cimbolų koncerto. Unikalu – ne tiek jo pasiulyta medziaga, kiek tai, kad filmą kuria tokie skirtingi žmonės. Parasiau Jennifer ir Guillermo – linkejimai nuo jų, užklausiau dėl autorinių teisių, filmo platinimo ir pan. Netrukus turėtume gauti naujienų, nors įtikinau, kad “savanoriai” su užduotimi tvarkosi puikiai.
Pagrindinės mintys iš to, ką jiedu jau spėjo parašyti: filmo autorystė priklauso Vilniaus filmo kolektyvui, o ne Allorai ir Calzadillai, nors jie, būdami idėjos autoriais, yra lygiaverčiai Vilniaus filmo kolektyvo nariai; kiekvienas kolektyvo narys gali naudotis savo ryšiais ir galimybėmis parodyti šį filmą po to, kai jis bus sukurtas – lygiai tai darys Jennifer ir Guillermo, naudodamiesi savo ryšiais su meno pasauliu. Filmą pardavus, vyktų linksmos dalybos.
Šiuo metu atrodo, kad daugumą vaidybinių scenų jau nufilmavome, ir griūte užgriuvo kadrai, iš kurių būtų galima padaryti nuotykinį miuziklą. Gerai, kad pasirinkome scenarijų palikti kuo atviresnį kuo ilgesnį laiką – nors medžiagos rinkimui liko tik dvi ar trys savaitės – atrodo, kad vos ne kiekviena diena viską keičia. Likus pusvalandžiui iki scenos su NKVD filmavimo, gavau tikro saugumiečio, labai susidomejusio filmu, telefono numerį! Beje, perdaviau mūsų pradinį scenarijų dar keletui žmonių, laukiu reakcijų, galbūt tuoj pat turėsime mesti visus kitus darbus ir imtis naujų idejų įgyvendinimo. Garantuoju, produktas bus itin rimtas.
Dar nepapasakojau apie tai, kaip sekėsi šeštadienį laive. Į jį pakliuvome trise, su trimis kameromis, susirinkusieji sakė jautęsi kaip Holivude ir padovanojo papildomos juostos už tai, kad pasišovėme filmuoti šventę (nežinau, ar tai būtų įmanoma tikrame Holivude). Po šios išvykos turime puikią žvejų aprangos kolekciją, kurią būtų drasiai galima demonstruoti bet kokiame mados renginyje, nereiktų net podiumo, ir unikaliai įtikinantį lietuviška rokenrolo video klipą (gyvai grojo žmogus-orkestras, tačiau kadre – šokantis natiurmortas). Krantai ir tiltai kone nuslydo į antrą planą. Tiesa, viena detalė – laivas visai netikėtai (mums) nuplaukė į priešingą pusą, nei buvo galvota, taigi Laimos pasiūlyta kelionė laivu iki Žveryno kaip ir neįvyko. Žodžiu, laikas susirinkti ir rimtai apsvarstyti savo darba.
Galbūt dar ne laikas apsispręsti, tačiau nereikia pamiršti nutarti, kaip filmas bus pristatytas parodoje “24/7” ŠMC.
Ir, galbut žinai iš kur gauti kopiją filmo, apie kurį kalbėjai – “Noč polnolunja”?
Perduodu kamerą Mariui; jis rengiasi filmuoti interviu su Antanu A.Naujokaičiu ir čia pat rašosi klausimus:
Gal galite papasakoti linksmą nuotykį, atsitikusį Jums būnant Niujorke?
Kodėl pasirinkote Vilnių, o ne Niujorką?
Kaip Jums patinka ŠMC?
Kaip manote, kur žmogus keliauja po mirties?
Koks Jūsų gyvenimo ritmas?
Iš kur pažįstate Joną Meką?
…
P.S. Kaip manai, galbūt šis laiškas yra neblogas būdas supažindinti su darbo virtuve tuos, kurie noretų įsijungti į projektą? “Ore” tinklapis prašė teksto apie filmo “Vilnius” kūrimo procesą. Galėčiau jiems pasiūlyti šį laišką ir savo el.pašto adresą; parašę galėtu gauti scenarijaus kopiją, pasidalinti savo idėjomis ir apsitarti del jų santykio su jau išsirutuliojusiais filmo/filmavimo faktais.
Tikiuosi, neprieštarausi
virginija@cac.lt
Komentarai