Balandžio 30 d. Lietuvoje, tiksliau, Vilniuje, t.y., “Lietuvoje” prasideda antras iš eilės kino pavasaris, kurio pavadinimas šįkart – “Kino pavasaris”. Tikėtina, kad suinteresuoti asmenys jau pasirūpino visokeriopa informacija ir maždaug nutuoks, kur eiti, sėstis, kiek žiūrėti ir kada prisistatyti, bet galbūt verta dar sudėlioti kai kuriuos daugtaškius… Šia proga mes, spauda, susisiekėme su festivalio atstovu spaudai Vaidu Jauniškiu, kuris maloniai sutiko pateikti labai svarbius atsakymus į visiškai nereikalingus klausimus.
(subalansuota “Literatūrai ir menui”)
Pasigirdo, kad “Kino pavasario” pradžia beveik sutampa su Lietuvos pavasariu Europos Sąjungoje. Tai suvokiama kaip puikus leitmotyvas renginių reklaminei kampanijai. Danguje įjungiamos žvaigždės, laimingi daugiabučiai sušvinta naujomis liustromis, visa respublika fotografuojama iš kosmoso… O ką išties ši iškilmė, proga reikš kino žiūrovo akiai?
V.J. Paveikti visos šios europeizacijos vos nesukūrėme plakato su Europos Sąjungos žvaigždėmis, iš kurių viena būtų „Kino pavasario“ logotipas. Bet susilaikėme nuo banalybės. O vėliau pamačiau tokiu pat principu sukurtą plakatą „AgroBalt“ parodai – tik vietoj žvaigždės buvo obuolys.
Paskutinė diena ne ES „Kino pavasaryje“ bus pažymėta Bernardo Bertolucci filmu apie 1968-ųjų Paryžių, kai studentai išėjo į gatves protestuoti prieš netikusią švietimo sistemą, prieš Paryžiaus sinematekos direktoriaus Henri Langlois atleidimą (Ar mūsiškiai kada nors protestuos ne už stipendijas, bet prieš netikusį mokymą?). Taigi – Europos demokratijos pamokos, esmiškai pakeitusios kontinentą.
Kalbant apie Europą, „Kino pavasaryje“ galimi keletas aspektų: geografiškai festivalis ją apima. Taip pat – matome jauną amžiumi kontinentą: nemaža dalis režisierių filmų yra netikėtai ryškūs jų debiutai. Taigi, šie režisieriai vėliau formuos Europos kinematografą. Pagaliau europietiškumą suvokiame kaip atvirumą Kitam, domėjimąsi, smalsumą. Todėl į festivalį atskrenda filmai iš viso pasaulio, nes šiandien nebegalime ribotis tik Europos kinematografu, jei kalbame apie kiną apskritai. Bet ir po festivalio būsime pamatę tik fragmentus pasaulinio kino,- užtat kokio! Bet bent gerokai didesnius fragmentus.
Europos Sąjunga – tai rimta kino šalis. Europos Sąjungos režisieriai žinomi užsienyje, jos scenaristai mina raudonus festivalių kilimus. O pats kinas šių metų “Pavasaryje” ar kalba apie Europos Sąjungą? Ar pastebi, reflektuoja darbo žmonių džiaugsmą naujojoje santvarkoje, ar tinkamai pasitiks Pergalės dienos, Gegužės 1-osios aušrą?
V.J. Kalba, ir kaip tik mums, nes labiausiai ES ir savo šalimis joje ar pasaulyje domisi gyvenusieji viename Varšuvos blokiniame name – čekai („Pupendo“), bosniai („Sprogimas“), serbai („Profesionalas“). Ispanai tyrinėja, ką reiškia būti basku (Julio Medemo filmas „baskų realybė. Kamuoliukas prieš sieną“). Manau, panašumų rasime.
Perfrazuojant aktorių R.K., Lietuva – tai jums ne kino teatras… Tiesą sakant, šalyje neseniai pražydo net ne vienas, o du kino pavasariai. Tad kas tikresnis festivalio (vardo) moralinis valdytojas – jo koncepcijos autorius bei ilgametis organizatorius ar rūmų, kuriuose jis veikė, administracija?
V.J. Tas „tikrasis“ skamba kaip indų filme su sukeistais vaikais. Esu tikras, kad kito festivalio atstovai tuoj pat sušuks „mes!“, ką sakome ir mes. Tai džiugina: vadinasi, geras buvo festivalis, kad jo vardo taip įsitverta. Įstatymiškai ir niekam nenusižengiant „Kino pavasario“ vardas priklauso dabar jį rengiantiems. Kaip, manau, ir moraliai: pirmaisiais festivaliais iki pat pernai metų, kai festivalis buvo sustabdytas dėl privatizavimo sunkumų, rūpinosi ir juose dirbo Vida Ramaškienė, šiemetinio festivalio direktorė, tada vadovavusi „Lietuvos“ kino teatrui. Manau, kino teatrą paversti traukos centru – taip pat menas. „Vilniaus festivalio“ direktorė Gražina Arlickaitė, kalbanti apie kito festivalio vardo savinimąsi, jame dirbo kaip programos kuratorė nuo 1998 m.. Prieš ją buvo žmonių – pvz., Audronis Liuga (jo iniciatyva į Lietuvą atvyko Leos Caraxas, Mike‘as Leigh), ir po jos, šiemet – Edvinas Pukšta.
O pati festivalio koncepcija keitėsi kone kasmet. Galima laikytis senos, tarpais labai slydinėjusios ir kartais varžančios (didėjanti Europa, X personos retrospektyva, lietuvių filmai), o galima tiesiog vežti gerus filmus, – juolab, kaip minėjau, apsiriboti vien Europa šiandien nepakanka. Siekiamybė negali būti išsipildžiusi.
Festivalio tinklapis www.kinopavasaris.lt bei kitais kanalais jo spinduliuojama informacija labiau dvelkia ne– informacija, o reklama ir RsV pranešimais (samdėte agentūrą?). Tai normalus ir sveikintinas požiūris, kreipiantis į plačiąją žiūroviją, tačiau (kaip kino kritikas?) ar negalėtum suformuluoti (bent trumpo) „Pavasario“ gido snobui ar tikrajam sinefilui, ieškančiam vertinimų, kad pasirinktų filmą?
V.J. Agentūros nesisamdėme, manome, kad patys tai galime neblogai daryti. Vis dėlto nemanau, kad festivalio internetinis puslapis nėra informacinis,- jame gali pasirinkti filmus pagal domėjimosi sritis ir savus kriterijus (politika, geografija, filosofija, režisieriai, aktoriai, prizai). Besidomintiems kinu tai gal nebus visiškai nauja, juo labiau – kino kritikams, važinėjusiems po festivalius pastaruosius trejetą metų. Tačiau tokių išprususių žiūrovų nebus daug ir nebus pakankama, jei kalbėsime apie dalinį festivalio finansinį atsipirkimą. Todėl būtina kreiptis plačiau, ir nemanau, kad nusidedam ar „krentam į žemesnį lygį“, reklamuodami gerus filmus. Ne tokius reklamuoja, o šįkart esu įsitikinęs, kad į „Kino pavasario“ filmus eiti būtina, antraip tiesiog pražiopsosi retą progą pamatyti tai, kuo gyvena pasaulio ekranai ir jiems kuriantys.
Gido nesudarinėsiu. Manau, pasirinkti tikrai yra iš ko ir yra kur apie tai pasiskaityti. Skaityti, be abejo, galvojant. Pats labiau kreipčiau dėmesį (ir kreipsiu kojas) į Artimųjų ir Tolimųjų Rytų filmus ir į aktualiąją dokumentiką, nes tai – suvis reti svečiai bet kokiame – kino ar TV ekrane.
Trys neigiami “Kino pavasario” bruožai arba trys abejotini filmai?
V.J. Bruožai? 1 – maža pinigų (originalu, ar ne?). 2 – vyksta tada, kai jau praėjo keletas festivalių, o saulė vilioja eiti iš patalpų. 3 – jis baigsis. Vargu ar spėjęs sužadinti didesnį smalsumą kitokiu nei rodomas kinu.
Abejonių daugiausiai kelia „Dieviškas įsikišimas“ – ar žiūrovai susidomės kasdien girdimu, bet iš esmės nesuprantamu Izraelio ir Palestinos konfliktu; abejotinas ir „vienišius“ – tikras lakmuso popierėlis žiūrovams: ar dar neatpratome žiūrėti tikrą kiną, kuriame, sakytum, nieko ypatingo nevyksta. Ir trečia – ar daug žiūrovų suplūs žiūrėti „Janis ir Johno“ vien kaip paskutinio Marie Trintignant filmo. Tai taip pat rodiklis.
Kaip minėjau, akcentuojamos “žiūrovų simpatijos” ir sukama atitinkama promo kampanija, tačiau demonstruosimi filmai lyg ir neprimena komercinių prodiuserių statybų, greičiau yra autoriniai, žymi savarankišką kūrybą. Gal po šia – pavadinčiau – prieštara slypi misionieriška pastanga autentiškiems kino žingsniams pritraukti masinio dėmesio?
V.J. Ir kaip atspėjai? Galima tai vadinti „narodnikyste“, kinematografiniu „likbezu“ ar misijomis (gal įmanomomis?). Nes komanda kažkaip beveik šventai tiki, kad geri kūriniai (tegul tai nebus suprasta kaip reklaminis epitetas) turi pasiekti mus. Tam kontekstas yra – iš vienos pusės – nepalankus, nes visi žiūrėti 1001-ąjį holivudinį variantą su šūkiu „To dar Lietuvoje nebuvo!“ Ir palankus, nes – paradoksas – tokių filmų Lietuvoje buvo labai mažai, ir – gal kas nors jų ištroško. Nes kino platintojai vien dėl finansinių sumetimų nesižvalgo alternatyvion pusėn ir visi stovi kaip kamštyje vienoje autostradoje, ir jau labai lėtai komerciškai važiuoja. Situacija su publikos norais ir skoniais kiek pasitaisytų, jei prie tokių festivalių prisijungtų ir kiti miestai (žinoma, tai vėl kainuotų pinigų, mechanizmų etc.), bet kol kas kritinė masė net ir Vilniuje nėra didelė. Labai viliuosi, kad vis dėlto klystu, kaip klydo patys, netikėdami tokia sėkme, „Trispalvio kino“ rengėjai.
Kuomet steigsite apdovanojimus? Ir bus galima deklaruoti, kad naujasis triero-kusturicos-koršunovo-george’o-lucaso “opusas iškart nuskynė Vilniaus “Kino pavasario” Auksinių bulvių kekę bei priedo “Laisvalaikis” prenumeratą”?
V.J. Tiesiog šįmet. Bus renkamas „žiūroviškiausias“ filmas,- ir ne vien dėl prizo. Kartu tai labai apytikrė sociologinė apklausa: koks filmas patiko, kas atrodė prasčiausiai. Tada galime darytis labai grubias ir atsargias išvadas apie mūsų žiūrovą (platintojams išsamių skaičių neparduosime).
Kas garsiausio, ryškiausio atvyks į gyvus susitikimus ir prezentacijas Vilniuje festivalio proga? Ar bus reikšmingų diskusijų ir t.t., išskyrus kino vadybininkų seminarą? Visąnakt navigavau po jūsų svetainę, bet šią skiltį pražiopsojau.
V.J. Išties, svetainėje tai per „uolumą“ pražiopsojome. Atvyks Jacques Sernas, vaidinęs Federico Fellini filme „saldus gyvenimas“ – ir šiaip tiesiog labai įdomios biografijos žmogus, dar tiesiogiai susijęs su Lietuva. Susitikimas su juo – gegužės 3 d. 20.00 val. „Barbaran“ kino bare. Tame pačiame bare gegužės 6 d. 11 val. rengiamas apvalus stalas „Nepasiekiamas(?) pasaulio kinas“ – diskusija su kino specialistais, kritikais, studentais. Visi kiti gausūs pašnekesiai ir filmų aptarimai rengiami didžiajame „Lietuvos“ fojė, Salės 88 fojė ir bet kokioje kavinėje, bare, klube ar pievoj. Gali dalyvauti visi.
Tavo baigiamasis žodis ir paskutinis noras?
V.J. Kol kas dar niekas manęs nekaria. Ir cigarečių turiu.
Komentarai