Šis tekstas kurtas taip, kad tiktų „Literatūrai ir menui“. Beje, „Literatūroje ir mene“ jūs rasite pasiteisinimą, kad šis tekstas kurtas taip, kad tiktų ir „Ore“.
Įvedus „video“ į „Ore“ paieškos langelį gausime 39 paiešką atitinkančius puslapius po apytiksliai 5 nuorodas kiekviename iš jų. Gali būti, kad tai yra visai nemažai. Nereikia perversti jų visų, jog įsitikintume, kad „video“ čia artikuliuojamas tik tokiuose žodžių junginiuose kaip kompiuteriniai video žaidimai ar muzikiniai video klipai. Iškarto kyla rankos ir noras bandyti suvesti šiek tiek teksto apie kitas įmanomas, dažnas ar būtinas „video“ termino referencijas, bet į priekį užbėgančios smegenys subara, kad tai daryti 21 amžiaus pradžioje būtų tolygu mūsų ir jūsų pažeminimui.
Savaime suprantama, kad jei tai bandysite padaryti jūs, „Ore“ paieškos rezultatai šį tekstą neginčijamai nuneigs.
Kodėl video?
Prisiminę, kad šiuolaikiniai kino režisieriai (nors ir neskubėdami) senas kino kameras keičia į skaitmenines video kameras, sugrįšime prie ypač paskutinėmis keliomis savaitėmis Vilniuje aktualios kino problematikos. Be tarpusavyje autentiškumo statusų besiaiškinančių „Vilniaus“ ir „Kino“ pavasarių, būtina pridurti dar vieną kiekvienam „judančių vaizdų“ filui svarbią „Šveicarų video laukiamojo“ peržiūrą. Dėkokime likimui, visus šiuolaikinių Šveicarijos menininkų videofilmus galite pažiūrėti per mėnesį. Nereikės nervintis, kad bus išpirkti bilietai kaip į kai kuriuos kino seansus „Kino pavasaryje“, be to, 68 videofilmus galima žiūrėti pačių norima tvarka. Užsinorėję filmą pakeisite kitu ar jį prasuksite. Už panašų veiksmą kino teatre jums grėstų kitų žiūrovų smurtas. Tamsoje net neįsidėmėtumėte smurtautojo veido.
„Šveicarų video laukiamasis“ yra išskirtinė video instaliacija ne vien todėl, kad yra sumanyta kaip įprastas holas ar aerouosto laukiamasis. Keturiolikos eilių, 128 sėdimų vietų su 17 monitorių laukiamasis suplanuotas taip, kad lankytojai niekada nežiūrėtų į vieną pusę kaip teatre ar kino salėje. Kaip ir dera instaliacijai, joje vienodai svarbi ir pati aplinka, ir joje demonstruojami videofilmai. Architektūros ir baldų, erdvės ir joje patalpinto kūrinio, lankytojų ir lankytojų, lankytojų ir aptarnaujančio personalo etc. tarpusavio santykiai įtakoja video filmų suvokimą ir sampratą. Pavyzdžiui, už nugaros sėdinti jaunatviškai naivi įsimylėjėlių porelė per „Kino pavasarį“ atidarantį B.Bertoluccio „Svajotojų“ seansą balsu šnabždėjosi: „ar tau patinka jos speneliai?“, o klausimą sekęs nuoširdaus balso atsakymas: „o taip! Jie tokie savotiški…“ tai nugirdusiems šį festivalio filmą darė dar patetiškesnį.
Vienodai svarbus ir programos sudarymo fenomenas. Sutikite, kad festivalio atidarymo filmas diktuoja toną ir kuria viso festivalio nuotaiką ir atmosferą. Nors kita vertus, nekritiškai masei pasirinkimo galimybė gali pagadinti psichinę sveikatą. Ir ne tik jiems vieniems. Nepriminkite prezidento rinkimų pavyzdžio.
Neatsitiktinai šį straipsnį pradėjau lygindamas video ir kino specifikas. Neįmanoma neakcentuoti kino svarbos ir įtakų ne tik šiuolaikinę vizualinę kultūrą atstovaujančiai videokultūrai, bet ir visai mūsų savimonei apskritai. Galime pastebėti per paskutinius kelioliką metų įvykusį itin svarbų vizualinės kultūros istorijos lūžį, už kurį turime būti dėkingi skaimeninio kino ir videoformato išpopuliarėjimui bei vartotojams draugiškų montavimo programų diegimui į personalinius kompiuterius. Prieš 20 m. net ir labiausiai kraštutinis autorinis kinas turėjo stengtis pelnyti komercinę sėkmę, buvo milžiniško personalo ir finansinių išteklių rezultatas, o šiandienos skaitmeninio kino kūrėjai turi visišką laisvę rinktis, ką ir kaip filmuoti. Technologiškai įmanomas distinkcijos tarp kino ir „namų gamybos“ video nebuvimas (kas yra kas, dažniausiai lemia tik kūrinio prodiusavimo ir marketingo politika bei strategijos) visiškai atpalaiduoja kūrėjų rankas.
Kodėl šveicarai?
Nuo to laiko, kai 1965 m. Nam June Paikas nusipirko vieną pirmųjų pasaulyje portatyvinę Sony Portapak videokamerą ir į barą bičiuliams atvežė pademonstruoti ką tik pro taksi langą filmuotą popiežiaus vizitą New York‘e, daug kas pasikeitė ne tik videomene. Į „Šveicarų video laukiamąjį“ pateko tik jauniausioji Šveicarijos video kūrėjų karta, kuri, tiesa, jau spėjo sulaukti pripažinimo ne tik tėvynėje. Šiai kartai jau nebereikėjo iš naujo atradinėti video medijos, būti „kolumbais“ ar „konkistadorais“ naujajame video kontinente, arba, taikliau, pirmiesiems alpinistams video Alpių masyvuose. Jaunieji šveicarai, kurie iš tikro ne tokie ir jauni, įsitraukę į asmeninių temų ir motyvų paiešką, o tai, pasak šveicarų kuratoriaus Simon Lamunière, ir buvo svarbiausias video kūrėjų atrankos šiai parodai kriterijus.
Iš daugiau nei penkiasdešimties „Šveicarų video laukiamajame“ pristatomų menininkų ar menininkų grupių (Peter Aerschmann, Stefan Altenburger, Emmanuelle Antille, Balkan TV, Stefan Banz, Ursula Biemann, Olaf Breuning, collectif_fact, COM & COM, Décosterd ir Rahm, Mark Divo, Christoph Draeger, Yan Duyvendak, Nicolas Fernandez, Sylvie Fleury, Iris Gallarotti, Laurent Goei, Marica Gojevic, Bob Gramsma, Hervé Graumann, Andres Lutz / Anders Guggisberg, Thomas Hirschhorn, Teresa Hubbard ir Alexander Birchler, Laurence Huber, Felix S. Huber, San Keller, Sabina Lang / Daniel Baumann, Jörg Lenzlinger ir Gerda Steiner, Jérôme Leuba, Zilla Leutenegger, Elena Montesinos, Fréderic Moser ir Philippe Schwinger, Gianni Motti, Bessie Nager, Shahryar Nashat, Yves Netzhammer, Nathalie Novarina ir Marcel Croubalian, Luc Peter, Daniel Pflumm, Marco Poloni, Anne-Julie Raccoursier, Christophe Rey, Pipilotti Rist, Ugo Rondinone, Rebecca Sauvin, Katja Schenker, Daniel Schibli, Erik Steinbrecher, Sidney Stücki, Susann Walder, Ingrid Wildi) Emmanuelle Antille, Sylvie Fleury, Iris Gallarotti, Pipilotti Rist, Ugo Rondinone etc. yra matyti ar bent jau žinomi ne tik Lietuvoje. Google paieškos serveris sugaištų tik sekundės dalį ieškodamas bet kokios pasauliniame tinkle patalpintos informacijos apie bet kurį iš šių autorių ir tai padarytų daug efektyviau nei aš, todėl autorių pristatymo skyrius yra sąmoningai praleistas.
„Šveicarų video laukiamajame“ jūs galite rinktis bet kurį videofilmą ar filmus iš 68 sąrašo, todėl, ne vien dėl neaprašomo videofilmų kiekio, siūlau rinktis tiesiog iš parodos katalogo, remiantis vizualinėmis video iliustracijų charakteristikomis. Nors nesusilaikysiu kai kurių videofilmų nepakomentavęs.
Malonu pažymėti, kad „jaunajai“ Šveicarijos video menininkų kartai būdingi bruožai yra apskritai būdingi jaunimui. Estetinė intriga, intelektualinis nuotykis, provokuojančios komunikacijos, pop kultūros refleksijos, kapitalizmo ir homofobijos kritika, „pirmykščių“ anarchistinių bendruomenių ilgesys, seksualinis fetišizmas, performatyvios braviūros, high – tech misijos ir kompiuterinė, vektorinė grafika, muzikinių peizažų gamyba, vizualinio pasaulio ir politinių žemėlapių transformacijos, kultinių DJ, pop/sport star socialinio statuso simuliacija etc. yra pastovios šveicarų videofilmų temos ar naratyvų kūrimo strategijos.
Ch.Draeger, R.Reynolds, G.Breslin videofilme „Paskutinės naujienos“ („The Last News“) amerikiečių NBC TV žinių televizijos stiliumi su visa apokaliptinių filmų citatų doze iš „Godzilos“, „Nepriklausomybės dienos“ etc. padaro tragipolitinį apokaliptinį montažą. L.Peter „Įrašų leidėjas: Christian Marclay“ („Record Player: Christian Marclay“) pasakoja apie legendinį šveicarų DJ Christian Marclay, neprilygstamą eksperimentatorių, kuris net ir atsispyrusius populiariai DJ-avimo manijai įkvėps braižyti plokšteles DJ-avimo eksperimentais neišsemtuose Lietuvos klubuose. COM & COM video kūrėjų kolektyvas pristato patriotiniais motyvais „papuoštą“ itin saldų ir fetišistinį „Kartu“ („Side by side“) – tobulą pop klipo stilistika atliktą nacionalinio, patriarchalinio automobilių sporto herojaus kulto eksploataciją. Tuoj po šio videofilmo būtina pasižiūrėti Lietuvoje jau matytą, bet vertą pakartojimo S. Fleury „Zenas ir greitis“ („Zen & Speed“). Jame, kiek netikėtai, M.Šumacheriui įprastoje vietoje ant pergalės laiptelių, ekstatiškai besilaistydamos šampanu pergalę švenčia trys merginos. Matymo džiaugsmus ir iš to kylančius nepatogumus vainikuoja Pipilotti Rist „Matyti taip, kaip tu matai“ („To See How You See“), muzikinio klipo greičiu ir ritmu kuriamas „matymo politiką“ demonizuojantis ritualas.
Kodėl laukiamasis?
Juodos kino salės dėžės principą keičiantis viešesnis dienos šviesos laukiamasis suteiks daugiau galimybių viešai komunikacijai. Laukiamajame jūsų lauks įprasti laukiamųjų atributai: kava, vaisiai, šviežia pasaulinė ir vietinė spauda (nebulvarinė), o konferansjė/informacijos suteikėjų vaidmenis atliks „jauni ir žavūs“ VDA studentai.
Po visų avia teroro aktų laukiamieji yra visais atžvilgiais ypatinga vieta. Viską fiksuojančios filmavimo kameros, tikrinamos ir dažnai keičiamos šiukšlių dėžės, specialūs tikrinimo skeneriai ir rentgenai, su dažnai milžiniškais duty free supermarketų molais skrydžio ar tikrinimo nerimui nuvyti. Laukiant tokioje tranzitinėje erdvėje pasičiumpamas bet kuris papuolęs komiksas ar G taško nerandančių panelių žurnalas. Vietiniai knygynai pelnosi iš Barbaros Cartland ar Agatha Christie romanų, o jogurtų ir automobilių reklamas transliuojantys monitoriai žiūrimi taip pat emocingai kaip kad „Jėzaus Kristaus kančios“.
„Šveicarų video laukiamasis“ suranda tarpinį viešos ir privačios erdvių suderinimo sprendimą. Būdamas pilnoje kėdžių ir monitorių erdvėje, lankytojas/-ai, pasirenka jam patogiausią padėtį tarp videofilmo, kurio jis norėjo, ir išorinės situacijos, kurią jis susikuria pats.
Kodėl nėra išsamių atsakymų?
Nes viskas (taip pat ir šis tekstas) yra reklama. „Ore“ – irgi viena iš tranzitinių laukiamųjų zonų, kur pastebimas bet koks judesys. Reklamos nepateikia atsakymų. Reklamos gamina naujus geismus, troškimus tai patirti. Atsakymai nėra svarbu. Svarbu yra tai, kur ir kokioje būsenoje tai skaitai. Dar svarbiau yra tai, ką veiksi perskaitęs. Ką pasirinksi?
Penktadienį, gegužės 7 d. Šiuolaikinio meno centre (Vokiečių g.2) atidaroma Simon Lamunière kuruojama paroda „Šveicarų video laukiamasis“.
Ta proga, prieš parodos atidarymą, 16 val., šis žymus Šveicarijos video ir media parodų kuratorius skaitys paskaitą „Parodų eksponavimas ir navigacija“ (anglų kalba)
Komentarai