Įeidamas į renginį pamatau pro mane pareinantį (išėjimo link, ką?) vieną žymiausių Lietuvos krepšininkų Robertą Javtoką su merginomis. Viduje tualete susitinku krūvą plikagalvių, kuriems pašaipiai šūktelėju – “A, British on the stag trip”. Jie man piktai išrėžia kad gal aš pats rusas ar ukrainietis ir aš vos neapšlapinu batų. Pasirodo, airiai, “Limerick United”. Tai tokie egzemplioriai pas mus dabar į šokius atvaro! Neblogai…
Didelių renginių (nebūtinai šokių) publika Lietuvoje – nesibaigianti tema, paprastai papuošiama žodžiu “šaltukas”. Vienas mano draugelis visą “Nokia Plug-In” vakarą išliko blaivutėlis ir sakė, kad jam ta didžioji salė atrodė “pilna linksmų ir besišypsančių” žmonių. Iš pradžių galvojau, kad ironizuoja, paskui įsimaišiau į minią ir supratau, kad neverta gaišti lyginant ar labiau ar mažiau kvadratinė publika buvo šį ar aną kartą. Geriau paskaičiuokime minios iškeltas rankas. O tų rankų buvo daug, ir daugelis jų visai nemanė naudoti jų kitiems tikslams, kaip tik kad ploti.
Norim tikėkim norim ne bet “Nokia Plug In” net ir pasak ne organizatorių ar jų pranešimų tampa pagrindiniu šokių muzikos renginiu. Ir tai ne tik Lietuvoje. Tokiais reivais tikrai negali pasigirti nei mūsų labai šiauriniai kaimynai estai (kiek teko girdėti, turi jie analogus, bet ne tokius masiškus), nei latviai. Pasjuos deja gyvi koncertai (GOTAN PROJECT, KRAFTWERK, etc.) palyginti su mumis aukštumoje, bet reivai seniai numirę, o gal niekad ir neklestėjo.
Peršasi išvada, kad tie “ne patys vyriausi, bet ir ne jauniausi” Lietuvėlės didžėjų kartą įrodė esanti nuostabus promouteriai ir renginių organizatoriai. Norime to pasakyti, ar nenorime – ir štai mes turime pasaulinio garso žvaigždes, tūkstantinius reivus, keliolika leiblų ir visai puikius savaitgalius.
Na bet paplepėkim apie muziką. Danny Rampling, scenos veteranas su kaip ten buvo rašyta plokštelių ir penkta dešimtimi ant kupros. Tai matosi, bet matosi kaip jis šoka Suprantama jis nėra nei naujo (šiomis dienomis) stiliaus pradininkas ar puoslėtojus, o atstovauja nusipelnusių senukų gvardijai arba „groju kas dabar madinga“ (gerąją prasme). Neįmanoma nejausti acid laikų kvėpavimo Danny house sete. Vokalinis house ne per daug vokalinis, o lengvi jazzy atspalviai taip pat atsargūs ir viskas labai puikiai telpa į sąvoką uplifting. Publika kelia rankas, o Danny pradėjus groti naująjį ant progressive ribos balansuojantį hitą bėgu pamatyti Sanderio.
Plazminiai ekranai ir tikrai nuostabiai įrengta MAINA salė atperka taip papiktinusią ir neišmanėliškai buvusią spūstį prie durų. Didžiojoje salėje garsas silpnesnis, nei house labaratorijoje (ar to ko iš jo tikėjomės – kam žemi plaks kelnes ir vers ant žemės :)). Bet palaukime kol prasiskirs ketvertukas ar penketukas ant sakyklos (beje, Kasčio setas buvo žiaurokai šaunus) ir užleis vietą olandui.
Kleinenberg tempas nėra greitas, bet vis labiau kabinantis. Sėdėdami balkone su kolega plepame kodėl gi jis patenka į „geriausių“ dvidešimtukus, jei čia ir dabar mus nelabai kabina jo muzika. Galų gale nusprendžiam, kad visgi velkamės nuo techouse ir Sanderis čia nieko dėtas. O tuo metu aš vėl įsimaišiau į minią. Nes pagrindinis lazeris jau buvo įjungtas :)
P.S. Kai šian pagaliau baiginėjau “Nokia Plug-In”, iš draugo gavau pritrenkiantį laišką apie festivalį ant vienos Vilniaus parduotuvės stogo su žvaigždėmis, kurios eee… ohoho. Po pusvalandžio atėjo patikslinimas, kad tai buvoTBC ir pasiūlymas rėmėjams, kuris neišsipildė. Tai turbūt tuo “Nokia” skiriasi nuo kitų užmojų Lietuvoje. Tiek tik norėjau pasakyti…
Komentarai