KITOKI: Veidai

Ne vieno garbaus žmogaus pasisakymu, susidaro toks įspūdis, kad Lietuvos klubinė scena po truputį stingsta. Anot pesimistų, nesigirdi nieko naujo, laikas čia stovi ir primerkęs akis žiūri į vartotoją. Naujų dj neatsiranda, senieji po truputį užleidžia turimas pozicijas, publika vis intensyviau skaidosi į specializuotas grupeles ir snobiškumas, bent jau Vilniuje, ima viršų. Seno raugo laisvų, nekomercializuotų renginių mažėja, jų vieton stoja it užsienio gamintojų sukaltos taburetės tvirti ir nulemti pasisekimui daugiatūkstantiniai daugiadidžėjiniai festivaliai. Darosi neramu? Nė velnio. Štai apie tokius dalykus šnekamės su dar pakankamai naujo kolektyvo KITOKI nariais Vidmantu Čepkausku, kitaip žinomu kaip Vidis ir Kęstučiu Milkevičium, M Key.

ORE: Kitoki – naujas organizmas. Tačiau veidai – puikiai pažįstami. Vidis ir M Key, neseniai pakeitęs pseudonimą iš Muz-X, jau porą metų aktyviai dalyvauja klubinėje scenoje, dirbdami ties įvariais projektais, kurių visumą nuo šiol ir sudaro KITOKI. Kokią vietą Lietuvos šokių scenoje planuoja užimti šis duetas?

Vidis: „Kitoki“ siekia ir sieks į šokių muzikos renginius įnešti daugiau įvairovės, kuri visuomet buvo ir bus tikrojo gyvybingumo, kūrybingumo, o tai reiškia ir įdomumo šaltinis.

Specialiai atidarymo renginiui pasikvietėme Jazzanova DJų, nes jie yra vieni eclectic dance electronica lyderių. Ir nors Alexo specialiai neprašėme, jis sugrojo pavyzdinį eclectic, t. y. įvairios kokybiškos muzikos setą – buvo house, hip-hop, drum and bass, latin jazz ir dar bala žino ko, o svarbiausia, buvo linksma…

Kokybė… sieksime kuo daugiau kokybės visose įmanomose savo veiklos srityse.

Be to, „Kitoki“ stengsis truputį stumtelti visą tą reikalą, vadinamą lietuviška šokių muzikos scena, į priekį ir kaip kultūrinį fenomeną. Tam sugalvojom ir veikti paleidom „Mag‘ą“, rezgame tam tikrus planus su “Delfi”… Jeigu nori, kad žmonės žinotų, suprastų ir vertintų tai, ką darai, turi jiems suteikti informacijos. Tą bandysime ir daryti. Viskas baisiai paprasta.

M Key: Taip jau atsitiko, kad abu su Vidžiu mylim šokių muziką ir mėgstam gerai leisti laiką, todėl kartu įkūrėm tokį „Kitoki“ organizmą, kurio tikslas yra kiek įmanoma labiau prisidėti populiarinant šokių muzikos kultūrą Lietuvoje. Todėl ne tik organizuojam vakarėlius ar patys grojam, bet ir paleidom internetinį žurnalą „Mag‘as“. Ateity stengsimės ir toliau plėsti savo veiklą.

Manau pagrindinis „Kitoki“ išskirtinumas yra propaguojamos muzikos įvairovė. Todėl ir vakarėlius organizuojam netgi po trimis renginių linijomis – „Como Loco“, „Fruits Don‘t Work“ ir „Sofa“ – skirtingai muzikai, vietoms ir progoms. Taip yra dėl to, kad mėgstam ir grojam labai įvairių stilių muziką, kurios skambesys netgi gerokai skiriasi tarp mūsų pačių – Vidis mėgsta laisvesnę ir intelektualesnę, o aš stipresnę ir į šokių aikštelę labiau orientuotą muziką. Dauguma Lietuvos didžėjų ir promoterių ligi šiol yra užsidarę siauruose stilių rėmuose arba muzikos „energijos lygiuose“, tuo tarpu mes bandom iš to ištrūkti. Grojam muziką, o ne stilius. O viską vienija tam tikra „siela“ ir muzikos kokybė. Na, pavyzdžiui, negrojam hardcore

ORE: Vilniuje ir Kaune vyksta pakankamai daug renginių, galima netgi sakyti, kad beveik visi didžiausi vakarėliai lepina sostinės ir retkarčiais – Kauno publiką. O kaip yra kituose miestuose?

Vidis: Labai sunku kalbėti apie kitus miestus, nes retokai ten lankausi. Manau, labiau verta kalbėti tiesiog apie šokių muzikos sceną nei apie klubų sceną. Klaipėdoje yra „Dada“, bet ši vieta, kaip suprantu, virsta tikru klubu tik vienam kitam specialiam renginiui.

Šioks toks veiksmas vystosi Klaipėdoje ir Šiauliuose. Klaipėdoje kaip tik grojome prieš keletą savaičių. Žmonės ten „atpažįsta“ gerą muziką, ten galima groti tikrai eklektiškai – „One Ear Stereo“ padarė savo darbą, Genys vis dar laiko frontą, padedamas „Unsound Method“ ir kitų jaunuolių. Šiauliuose Rimvydas ar Remigijus Ruokis, padedami vietinės faunos, judina vieną kitą reikalą. Tuose miestuose viskas dar primena tą entuziazmo ir chaotiškos veiklos laikotarpį, kurį Vilnius ir Kaunas jau išgyveno. Manau, tai tik laiko klausimas, kada Klaipėda ar Šiauliai pateiks kažką „rimtesnio“, įvilks savo veiklą į kitokį rūbą, žengs naują kokybinį žingsnį, nes ten tvyro savita atmosfera, išskirtinė aura, ten gyvena daug įdomių ir talentingų žmonių. Ei, aš juk užaugau Šiauliuose, tas miestas totaliai Kitokis! Girdėjot, ten tuoj bus pagrindinis NATO karinių pajėgų ir prostitucijos centras Rytų Europoje?..

M Key: Už Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos veiksmo kol kas yra per mažai, kad apie jį pakankamai gerai žinočiau ir galėčiau kalbėt. Bet dėl didžiosios trijulės mano pagrindinis pastebėjimas būtų toks – kuo arčiau nuo sostinės link jūros, tuo veiksmo mažiau, bet tuo žmonės nuoširdžiau priima muziką. Todėl vienu atžvilgiu geriau Vilniuj, kitu Kaune ar Klaipėdoj.

ORE: Ar patys žadate rimtai kelti koją į kitus miestus, ar visgi tenkinsitės Vilniaus ir Kauno scenomis?

Vidis: Aišku, kad bandysime tai daryti, o kaip „rimtai“ gausis, bus matyt.

Pagrindinė problema yra ta, kad tokie miestai kaip Klaipėda ar Šiauliai yra „moksleiviški“… Ką tai reiškia? Pagrindiniai vakarėlių lankytojai ten yra pažangesni vyresnių klasių moksleiviai, kurie po to išvažiuos studijuoti bei gyventi į didmiesčius ir taps elektroninės šokių muzikos klubų bei renginių lankytojais. O vietiniai studentai ar jauni profesionalai noriau laiką leidžia visokiuose ten baruose, picerijose, „hit radio“ tipo diskotekose ir pan.

O „moksleiviškuose“ renginiuose lankosi nemoki publika, kuri apsprendžia renginių mastą – garso ir apšvietimo kokybę, dekorą, didžėjų žinomumą ir t. t. Tie šlykštynės litai. Bet „moksleiviška“ auditorija labai gerai, labai natūraliai priima muziką, kita vertus…

Būtų smagu grįžt į gimtinę ir driokstelt ką nors! Gal savivaldybė arba guvesni vietos verslininkai paremtų kokią jaunatvišką iniciatyvą… Reiks pasidomėt.

M Key: Ateis laikas, bus ir vaikas…

ORE: Mag‘as – dar vienas internetinės informacijos šaltinis Internete. Welcome to the club :) Ką žadate pateikti lankytojui?

Vidis: Jeigu viską taip labai paprastai pasakius, tai supranti žmogus vieną dieną, kad užteks būti vienam iš tų, o jų labai daug, kurie sako, „ai nieks nieko nedaro, nieks nevyksta, jokios informacijos, jokių argumentuotų nuomonių, tas š*das ir anas, viskas š*das, Lietuva g**dys“, kad geriau pabandyti pačiam kažką sutverti. Tegul tai vyksta iš lėto, gal ne iš karto sklandžiai, bet tegul vyksta. Tai yra tas džiaugsmas, kurį mums suteikia demokratinė santvarka – jei esi kuom nors nepatenkintas ar manai, kad kažko trūksta, pataisyk arba pabandyk padaryti geriau. Nuomonių ir galimybių įvairovė, visos sąlygos tam. Go for it, go for a change!!!

Todėl – va jums “Kitoki Mag’as”, kurio redaktorius Vidis, kur rašoma apie tą ir tą dėl to, kad mums tai rūpi ir mes tai išmanome. Nebandome deklaruoti subjektyvumo, bet tuo pačiu vertinti ir “rašyti pažymius”, sakome, kad norime būti kiek įmanoma objektyvūs ir kuo mažiau anonimiški, nes tai labai kenkia ne vienam lietuviškam į muziką ir jaunimo kultūrą orientuotam tinklapiui – žmonėms nepatinka, kai į juos kreipiasi „nematomi protai“ ir dar aiškina, kas yra gerai, o kas blogai, kai neaišku, kas už viso to stovi (o-ho, kaip intriguojančiai skamba, kvepia politinėmsi intrigomis), kai darosi vis sunkiau atpažinti reklaminį tekstą nuo „tikro“ ir t. t…

„Kitoki Mag‘as“ yra paprasčiausiai noras dalintis tuo, ką turi, ką išmanai, kas domina ir patinka, dalintis meile muzikai.

ORE: Duetas, koks jis bebūtų, visąlaik turi keletą specifinių ypatybių – skirtingi požiūriai į buitį, skirtingi hobiai. Kokie esate jūs ir ką galite vienas apie kitą pasakyti gero ir būtinai blogo?

Vidis: Kęstutis visada labiau taikosi prie publikos, pataikauja jai, „groja žmonėms“. Tai yra ir geroji jo savybė, dėl to jis turi didesnį populiarumo ir komercinės sėkmės potencialą nei aš, ir blogoji, nes kai per daug taikaisi prie žmonių, pradedi groti mažiau įdomią muziką, būni mažiau „Kitokis“.

Jis turi bene geriausią ekonominį išsilavinimą iš visų Lietuvos didžėjų, o tai labai praverčia sprendžiant kasdieninius pragmatiškus reikalus.

Kadangi tenka gyventi kartu, tai norėčiau pasiskųsti ir pasakyti, kad galėtų būti gerokai tvarkingesnis ir atidesnis sugyventiniams… He he he…

Ir dar. Kęstutis yra gražiausias Lietuvos DJus, ir aš kalbu labai rimtai…

M Key: Sako, kad geriausios vedybos yra kai du skirtingi žmonės vienas kitą papildo… Manau tai ir yra mūsų variantas. Kitoki.

Vidis visada stengiasi groti kuo įdomesnę muziką, „parduoti“ ją žmonėms, kas yra labai gerai muzikiniu atžvilgiu, bet ne visada geriausia šokių aikštelei.

Vidis labai intelektualus žmogus, menotyrininkas, todėl gali lengvai apšviesti nekasdieniais klausimais. Bet galėtų labiau suprast ir tokius paprastus dalykus, kaip kad barbarizmai, krepšinis ar kepurė nuo saulės…

O jūs žinot, kad Vidis buvo Šauniausio Lietuvos moksleivio konkurso prizininkas?..

ORE: Gyvename tokiu metu, kai savaitę neišvažiavęs į miestą, gali praleisti naujo prekybos centro atidarymą ar saliutus naujo dangoraižio užbaigimo proga. Klubinėje scenoje taip pat viskas keičiasi gan greitai, palyginti su keletą metų trukusia stagnacija. Kas pasikeitė per pastaruosius tris-keturis metus?

Vidis: Nelengvas klausimas, taip greitai ir paprastai gal net neatsakytum…

Tie, kas groja ir organizuoja per pastaruosius keletą metų tapo profesionalesni, o tai duoda tokį dvilypį efektą – su profesionalumu ateina komercializacija, kas reiškia šiokį tokį „nekaltybės“ ir „tikrumo“ praradimą tam tikrais atvejais, kita vertus, per pastaruosius keletą metų visa ši scena ir kultūra žengė keletą labai tvirtų žingsnių į priekį ir šoktelėjo keletu kokybinių laiptelių aukščiau. Ką turiu omenyje kalbėdamas apie kokybę? Didžėjai perka, gauna ir groja vis naujesnę muziką, mus aplanko vis daugiau ir vis garsesnių užsienio didžėjų bei atlikėjų, klubuose ir vakarėliuose stovi vis geresnė garso, šviesos ir vaizdo įranga, organizatoriai atranda vis daugiau ir vis efektyvesnių būdų bei priemonių kaip greičiau ir geriau pasiekti savo publiką, kaip plėsti besidominčių ratą.

Pavyzdžiui, man prieš tuos pačius tris-keturis metus būtų pasakę, kad Vilniuje bus surengtas festivalis, kurio metu pagal Kerri Chandler deep-soulful-garage-house hitus šoks 10 000 žmonių, būčiau tik pirštą prie smilkinio pasukiojęs. „Nokia Plug-In“, nors propaguojantis visai ne „mano“ muziką, taip pat yra kito kokybinio lygmens projektas.

Arba klubų ir renginių programos pastaruoju metu… Beveik lygiai prieš metus Vilniuje viešėjęs mūsų mylimas Londono dance scenos veteranas Paul Murphy, vartė tų metų balandžio „Gravity“ skrajutę ir sakė, „Oho, programa kaip kokiame Tokijo klube!“ Ką jis pasakytų išvydęs 2004 m. balandžio programą??? Šiuo metu mums pavydi latviai ir estai. Ir yra už ką. Tik patys lietuviai ne visada įvertina, nes jie nebūna nei Tokijuj, nei Niujorke ar Londone, net į Rygą retai nuvažiuoja…

Svarbu paminėti ir tai, kad viena pagrindinių lietuviškos scenos gyvybingumo priežasčių šiuo metu yra promoteriai, t. y. nepriklausomi renginių organizatoriai. Jų dėka egzistuoja įvairovė, net ir tuose pačiuose klubuose, pastarieji ir toliau turėtų kuo daugiau dirbti su promoteriais. Klubai laikui bėgant viską niveliuoja, formalizuoja, viskas pasidaro oficialu ir labai aišku, tiesiog sukasi skaitliukai ir kapsi litai. Dėl to jau kurį laiką vyksta didelių klubų krizė Londone. Taip atsitiko ir Rygoje, į kurią dar taip neseniai dairėmės su pavydu. Dabar Rygos jaunimas laiką leidžia privačiuose vakarėliuose, butuose…

Ignas gavo geriausio 2003 m. Lietuvos DJaus „Bravo“, bet tai turėjo būti apdovanojimas geriausiam promoteriui. Pagarba. Ir visiems kitiems aktyviausiems promoteriams norisi palinkėti kantrybės ir sėkmės – Šarui ir Lauriui, Tadui, Mariui, Martynui, Tomui, ką tik veiklą atnaujinusiems Mantui ir Gvidui.

ORE: O kaip bus dar vėliau, po trejų ketverių metų?

M Key: Sprendžiant pagal tai, kad žmonėms pritraukti reikia vis didesnių vardų ir vis daugiau „ekstra“ dalykų, manau, kad su laiku dalis elektroninės muzikos renginių išsivystys į masyvius retus koncertus ir „reivus“, o visas kitas veiksmas koncentruosis į mažus jaukius klubus, barus ir šiaip nestandartines vietas, kur svarbiausia tiesiog muzika ir draugai – back to basic. Manau tai jau dabar galima pastebėti vykstant.

Nors ką gali žinot, dabar mes gi Europos Sąjungoj – tuoj suplūs visi į Lietuvą gražių merginų ir alaus, ir tapsim Europos vakarėlių sostine. Gi esam didžėjų ir manekenių šalis…

ORE: Kas yra tobulas vakarėlis? Kas gi yra tie slėpiningieji ingredientai, kurie vakarėlio įspūdį išlaiko keliems mėnesiams, o ne porai dienų?

Vidis: Labai subjektyvu, ponuli…

Tobulas vakarėlis yra tobulas kažkam. Yra ir tam tikrų objektyvesnių kriterijų, kaip antai, žmonių kiekis ir jų reakcija, bendra euforija ir jos mastas. Bet net ir tai subjektyvu. Pavyzdžiui, vakarėlis su Ian Pooley klube „Gravity“ buvo vienas euforiškiausių iš mano kada nors matytų – kiek daug rankų tą vakarą kilo aukštyn! Ir aš ten buvau, labai gerai praleidau laiką, bet baigės vakarėlis su visa savo euforija ir bent jau man viduje neliko nieko. O, tarkim, DJ Ease pripildė savo muzika kokioms dviems savaitėms.

Man šiaip geriausi maži vakarėliai – tada būni „arčiau“ žmonių, tai labiau asmeniška ir intensyvu.

Tikrai žinau tik tiek, kad geram vakarėliui būtina gera muzika ir geri žmonės. Be to niekaip neįmanoma. Tik čia jau kiekvienam organizatoriui ir lankytojui reikia apsispręsti, kas jam ar jai yra ta „gera muzika“ ir „geri žmonės“. Visa kita yra tokia „abra-kadabra“… Laikas ir vieta, marketingas kartais gali neturėti jokios reikšmės.

„Ooo… tai tik tai muuuzika…“

M Key: Aplinka, muzika, žmonės ir jų tankis. Paprasta formulė, ar ne? Viso to kombinacija – va čia jau yra tikrieji „tobulo“ vakarėlio burtai… Arba žiūrėk, įsimyli žmogus ką nors, ir štai jam tobulas vakarėlis. Tada įspūdį gali turėt ir visam gyvenimui. Ar čia ne burtai?

ORE: Kokiomis kelrodėmis žvaigždėmis vadovaujatės grodami savo setus, koks jūsų požiūris į šokių aikštelę ir kaip „statote“ savo playlistą renginio metu?

Vidis: Kalba eina apie muziką, o muzika – tai komunikacija, tokia erotika, plačiąja ta žodžio prasme, elektra tarp žmonių. Taip kaip bendrauji, taip ir groji. Man asmeniškai nepatinka, kai bendraujant dalykai vyksta per greitai – iš pradžių susipažįsti, kelis kartus susitinki, tik po to kvailus juokelius skaldai, pašiepi ir per petį tapšnoji, jei tai bičiukas arba lendi bučiuotis, jei tai mergina…

Tai va, pradedu groti visada lėčiau, o energetiškai ir BPM prasme setą paskui „užauginu“. Be to, dažniausiai groju „bangomis“, t. y. stengiuosi tai sustiprinti, tai sumažinti veiksmo šokių aikštelėje intensyvumą. Tiesą sakant, kitaip nelabai ir įmanoma, kai groji ne kokį tai straight house ar progressive.

Pagal tai, kaip sumeistravoja savo setą, mėgstamiausi mano didžėjai yra Gilles Peterson, Rainer Trüby ar JAZZANOVA. Jų setai yra tai, ką aš vadinu adventures in music. Išgirsti ir nauja, ir sena, jie gali viename sete pereiti per galybę skirtingų stilių, tempų ir ritmikų bei padaryti tai labai sklandžiai – nuo hip-hop, nu jazz, broken beat iki drum and bass, iki autentiško soul, jazz, funk ar latin. Tokie didžėjai miksuoja ne tik ritmus, jie subtiliai sujungia skirtingas nuotaikas ir stilius, tiesiog „suvesti“ ritmus gali labai daug kas. Tai man yra tikroji chemija ir alchemija. Nes galybė didžėjų, net ir labai garsių, nemyli ir nežino muzikos, nors jiems patiems taip visai neatrodo, jie tiesiog atranda savo publiką, savo rinką, labai gerai jaučia, kas vienu ar kitu momentu yra „einama“ muzika šokių aikštelėse ir muzikos prekių parduotuvėse. Verslininkai. Kaip koks Paul Oakenfold.

ORE: Kodėl tu jo taip jau nemyli? Trisdešimtmečiams britams Oakenfoldas dar ir dabar pusdievis.

Vidis: Na, aš čia gal ir nevisai tinkamą pavyzdį parinkau… Užlenkiau, taip sakant. Paul Oakenfold, kaip bebūtų, yra gyva legenda, jis daugeliui tų minėtų britų trisdešimtmečių yra tiesiog house muzikos sinonimas, savo laiku nuveikė ir sukūrė tikrai reikšmingų dalykų – ko vertas vien jo darbas su HAPPY MONDAYS, bet… Tai, ką jis veikia pastaruoju metu, kaip teisingai išsireiškė vienas žurnalistas, yra ne muzikinės mados diktavimas, o bergždi bandymai sekti ja. Pavyzdžiui, 2001 m. sprogus nu skool breaks scenai, jis pradėjo garsiai kalbėti, kad dabar gros vien breakbeat! Iš jo viešai juokėsi pats Adam Freeland, sakydamas, kad Paulas net nesumiksuotų tinkamai dviejų breaks gabalų…

Nu skool breaks nevirtus pelninga industrija, nauja “cash cow”, ponas Paulas patyliukais atsitraukė į gerai pažįstamą ir patikrintą trance teritoriją. Arba jo debiutinis albumas „Bunkka“? Kažkoks nevykusio muzikinio marketingo pavyzdys. Nepasakytum, kad Paulas nemyli ar nežino muzikos, bet godumas pinigams net iš legendų padaro klounus. Ką, jam dar maža to, kad jis yra daugiausiai per metus uždirbantis pasaulio didžėjus?

Tą, tikriausiai, ir norėjau pasakyti, kad kai kurie DJai laikui bėgant „parduoda“ savo meilę muzikai, „parduoda“ sielą, viskas virsta kažkokiu prakeiktu marketingu. Tai lyg ir subjektyvu, bet žmonės neblogai jaučia, kada jiems tiesiog „atidirbama“, o kada grojama iš širdies, kada viskas „tikra“, o kada „dirbtina“ ir „paskaičiuota“. Na, nesugros Paul Oakenfold gero drum and bass arba nu skool breaks seto, nors tu ką…

Net kai sukasi dideli pinigai, tai turi būti tikra. Reziume toks.

M Key: Nu va, ir vėl pirmas atsakė, o man neliks ką daug pasakyt nepasikartojant… Tie rašytojai… Gerai, tai taip pat kaip ir Vidis manau, kad pats setas turi būti auginamas pagal tempą ir energiją. O nuotaikų kaita priklauso nuo to, kas vyksta šokių aikštelėj. Manau visa tai yra natūralu norint, kad šokių muzika būtų tam ir skirta.

Bet dar prieš tai, kol atsistoji prie pulto, svarbu žinoti kokias plokšteles tą vakarą geriausia turėti su savimi, o kokias geriau palikti namie. Mano plokštelių krepšio turinį apsprendžia tai, kokioj vietoj grosiu, nes skirtingų stilių ir energijos muzika geriausiai skamba skirtingo dydžio ir pobūdžio renginiuose. Didesnėse erdvėse stengsiuosi sugrot energingesnį ir vientisesnį setą, o mažesnėse – gyvesnį ir organiškesnį.

Na ir galiausiai, groju tik tokią muziką, kuri man patinka ir yra kokybiška, bet groju žmonėms, o ne sau.

ORE: Kaip galėtumėte pristatyti savo klausytoją, kurį tikitės išvysti savo vakarėliuose?

Vidis: Mūsų klausytojos visos labai gražios bei sumanios, o klausytojai nesvietiškai protingi ir būtinai turi humoro jausmą…

M Key: Svarbiausia, turi turėti dideles ausis ir lanksčias kojas! Visa kita, kas leistų turėti gerą laiką, irgi ne pro šalį. O jei dar patiktų mūsų muzika, tai būtų išvis fantastika.