Įsistatyk akis ir pirmyn – toks buvo 2004-ųjų „Arsenalo“ moto. Nuo tada, kai buvo surengtas pirmą kartą, didžiausiu Baltijos šalyse tituluojamas Tarptautinis kino forumas „Arsenalas“ Rygoje keitėsi nesyk. Seniai peržengęs vien solidaus kino renginio ribas, „Arsenalas“ evoliucionavo į savaitę trunkančią interaktyvaus meno fiestą, vienijančią visų meno krypčių atstovus.
Skaičiai ir faktai kalba patys už save: rugsėjo 18-26 dienomis vykusiame 17-ajame tarptautiniame kino forume parodyta daugiau nei 150 filmų, t.y., 11 programų, kurių dvi – konkursinės.
Ambicijos. Pavartę šiemetinio festivalio programą, labiausiai įsižeidė estai. Jų tvirtinimu, didžiausio Baltijos šalių kino forumo statusą „Arsenalas“ savinasi neteisėtai, nes didelė dalis Rygoje demonstruotų filmų praeitą gruodį buvo avansu parodyta kasmetiniame Talino kino festivalyje „Black Nights“.
Tačiau ne estai čia svarbiausi.
Gruzinai iš oro. Gruzinų filosofas Merabas Mamardašvilis yra pasakęs: „Mes, gruzinai, kilę iš oro“.
O dabar dėmesio: pirmą kartą per visą „Arsenalo“ istoriją forumas dedikuojamas konkrečiai valstybei. Šiemetiniai forumo garbės svečiai – Gruzijos kino kūrėjai.
In memoriam. Verta prisiminti, kad 1895 metais patentuotas brolių Lumiere‘ų išradimas Gruziją pasiekė anksti, dar 1903-1904 metais. Šioje šalyje suklestėjo ir trumpametražis kinas. Ta proga forumo organizatoriai parengė Gruzijos kino klasikų retrospektyvą „In vino veritas“.
O kad jau in vino veritas, tai forumo atidarymo dieną Kongresų rūmų fasadą papuošė kraujo raudonumo draperija su siaubo dydžio butaforine vynuoge.
Žmonės turbūt ne be pagrindo jautėsi, lyg visą savaitę būtų prasitrynę šalia populiarios vyninės…
Dar kartą in memoriam. Prieš kelerius metus Latvijos geografiniame centre, Keipenėje, „Arsenalo“ entuziastai įžiebė švyturį ir pastatė krūvą pašto dėžių su garsiausių pasaulinio kino veikėjų pavardėmis.
Keipenės laukymėse vėjai švilpauja, visgi du kartus per dieną čia važiuoja traukiniai.
Pasak populiarios naujųjų laikų legendos, kadaise tų pačių brolių Lumiere‘ų sukurtas trumpametražis filmas „Atvažiuojantis pašto traukinys“ (jame visą minutę gryno laiko nieko kito, išskyrus traukinio bildėjimą nevyko) mirtinai išgąsdino žiūrovus.
Įspūdingu publikos išsilakstymu pasibaigusi peržiūra laikoma pirmuoju oficialiu kino seansu istorijoje. Atiduodant pagarbą bėgiams, Keipenės traukinių stoties patalpose buvo surengta paroda, skirta Sergejui Eizenšteinui ir XX amžiaus pradžios geležinkeliui.
Mesijai. Forumo metu rodomi filmai varžosi dviejose konkursinėse programose – tarptautinėje ir Baltijos šalių.
Tarptautinę konkursinę programą forumo organizatoriai išdidžiai vadina „Arsenalo“ prekiniu ženklu. Tačiau svarbiausia, kad Latvijos sostinėje rengiamas kino forumas – puiki proga į platesnius vandenis „prastumti“ Baltijos regiono kiną. Šiemet į Baltijos šalių konkursinę programą buvo įtraukta 19 Estijos, Latvijos ir Lietuvos kino kūrėjų darbų.
Forumo kataloge tris lietuviškas pavardes (Oksanos Burajos, Antano Janausko ir Arūno Matelio) paskandino latviškų ir estiškų vardų gausa.
Žiuri. Forume demonstruojamus filmus vertina tarptautinė žiuri komisija, kurią sudaro 11 kino profesionalų, Tarptautinės kino kritikų federacijos (FIPRESCI) narių. Vertinimo filosofija iš esmės skiriasi nuo daugelyje kino festivalių galiojančių taisyklių, kai išrenkamas vienintelis geriausias filmas, režisierius ar aktorius. Rygoje kiekvienam konkursinės programos dalyviui įteikiamas specialusis prizas, „Magiškasis kristalas“, su išgraviruotu užrašu „geriausiam režisieriui“. Pagrindinis prizas – 10 000 JAV dolerių – lošiamas loterijoje. Tiksliau, pinigus skaičiuoja tas, kuris uždarymo vakarą savo vyno taurėje randa auksinę „Arsenalo“ prezidento sagą.
Oratoriai. Tautos numylėtinės, Latvijos prezidentės Vairos Vykės-Freibergos sveikinimo kalba „Arsenalo“ rengėjams ir dalyviams buvo lakoniška bei saikingai elegantiška. Užtat Gruzijos prezidento Michailo Saakašvilio pasisakymas nė kiek nenusileido kaukazietiškam vestuviniam tostui: apie sunkius Gruzijai laikus, apie Gruzijai suteiktą garbę būti forumo viešnia, apie šiuo metu merdintį Gruzijos kiną ir pastangas, kurių Rožių revoliucijos didvyriai nepagailės jam atgaivinti!
Jei gruzinai kilę iš oro, tai latviai – labai iš žemės.
Sukčiai. Informaciją apie tai, kad filmų peržiūros vyks penkiose geriausiose Rygos kino salėes, už gryną pinigą galėjo priimti tik nevietiniai.
Paprastai penkių geriausių Rygos kino salių maloniai pasiūloma pasiieškoti tarp keturiolikos „Coca-Cola Plaza“ auditorijų.
Atskiro literatūrinio pasažo vertas kone kiekvienas Rygos kino teatras. Tačiau kalbant apie žiūrėjimo kokybę, iš penkių salių, kuriose buvo demonstruojami forumo filmai, geromis gali būti vadinamos kokios dvi.
Arsklubas. Rygos senamiestyje, prabangaus prekybos centro pašonėje, veikia nedidelė, nekomercinį kiną praktikuojanti kino salė, kuri vadinasi „Kino šuo“.
Pirmame to paties pastato aukšte veikia baras, kuris vadinasi „Andalūzijos šuo“.
Vasarą tiek baro, tiek kino teatro sienas drebino stalus tirštai nusėdusių futbolo sirgalių staugimas. O rudenį čia ramiai įsikūrė „Arsenalo“ klubas, – chill-out‘as, kur žmonės ramiai užmušinėjo laiką tarp seansų, rinkosi naujausius „pletkus“ ir, artėjant vakarui, galėjo šiek tiek ataušinti smegenis.
Likus savaitei iki oficialios forumo atidarymo ceremonijos, klubas pakvietė į vakarėlį, kuriame pagal muziką iš filmų improvizavo latvių didžėjai.
Forumo metu „Arsklube“ koncertavo muzikantai iš egzotiškiausių pasaulio regionų. Reikėjo savo akimis pamatyti, kaip mažai latvytei, gatvėje išvydusiai du labai tamsaus gymio festivalio svečius iš Senegalo, iš burnos iškrito čiupačiupsas.
Laikas. Atidarymo ceremonija vyko Gruzijos laiku. Likusiais atvejais bedarbiai, paskaitų nelankantys studentai ir akredituoti žurnalistai kino teatruose kasdien galėjo mirkti maždaug nuo 11 valandos ryto pagal vietos grafiką.
Vinys. Filmams, kuriems grėsė išankstinis anšlagas, nebuvo taikomi jokie vietų apribojimai. Festivalio lankytojai buvo rūsčiai įspėti, kad nepasirodę prieš 5 minutes sėdimos vietos išvis negaus ir filmą galės žiūrėti nors ir pasikabinę ant lempos.
Sveikinimų koncertas. Švenčių nebūna per daug! Stropiųjų organizatorių rūpesčiu atskiru straipsniu forumo kataloge buvo paminėtas net ir prieš gerą dešimtį Anapilin iškeliavusio gruzinų režisieriaus Tengizo Abuladzės 80-as jubiliejus.
Tuo tarpu garsus latvių dokumentinių filmų kūrėjas Ivaras Seleckis – sveikas gyvas ir švenčia 70-metį. Šia šaunia proga buvo surengta režisieriaus filmų retrospektyva. Beje, vienas labiausiai apdovanotų Seleckio filmų „Sankryža“ prieš kelerius metus buvo demonstruojamas ir Lietuvoje, mažųjų kino formų festivalyje „Tinklai“. Filmui pasibaigus publika režisieriui galėjo užduoti klausimų. Tačiau išėjo atvirkščiai: kadaise veikusiame Klaipėdos kino teatre „Kapitolijus“ ne publika šnekino Seleckį, o Seleckis publiką.
Nuo 1979 m. Prancūzijoje gyvenantis ir dirbantis Otaras Joselianis (gyvasis Gruzijos kino klasikas, tiesa, dabar jau dažniau pavadinamas ne gruzinų, o gruzinų kilmės prancūzų režisieriumi) 70-ojo jubiliejaus proga gavo ypatingą dovaną – memorialinę lentą ant „Arsenalo“ būstinės sienos.
Lentoje gruzinų ir latvių kalbomis įamžintas toks tekstas: čia praėjo, sustojo ir taurę vyno išgėrė TKF „Arsenalas“ garbės svečias, toks ir toks…
Joselianiui tai gerai; dabar laukiama Rygos rusų reakcijos. Kadangi latvių kalbą įkabina labai nedažnas Latvijos rusas, latviai tai juokais, tai rimtai guodėsi, kad lentoje neradę rusiškos teksto versijos rusai sukels riaušes ir užvers laiškais Strasbūrą.
Šiemet „Arsenalas“ specialiai pagerbė ir Estijos eksprezidentą Lenartą Merį, mat garbaus amžiaus politikas nusipelnė ne tik Estijos liaudžiai, bet ir kinui (beje, išgirdę Lenarto Merio vardą estai pradeda akinamai šypsotis; jei norite priešingo efekto, sakykite „Arnoldas Riuitelis“).
O reikalas tas, kad šlovingaisiais 1970-aisiais Meriui, iki tol apskritai nesukūrusiam nė vieno filmo, šovė mintis susukti dokumentinę juostą apie Uralo tauteles. Tokia idėja Maskvos funkcionieriams pasirodė ekstravagantiška. Suprask: būtų šachtininkai ar melžėjos, o dabar – Sibiro šamanai. Antra vertus, nė vienas jų nebuvo girdėjęs ir apie ugrų-finų kalbos grupę, kuriai priklauso gimtoji Merio kalba, tad jis pasiekė savo.
Griežtai saugomoje Sibiro teritorijoje, į kurią nuo 1919 m. kojos nebuvo įkėlęs nė vienas užsienio etnologas, etnografas ar antropologas, buvo sukurta juosta „The Water Bird People”, o po 7 metų pertraukos – jos tęsinys „The Winds of the Milky Way“. Beje, tai buvo ir pirmas bendras kino studijos „Tallinfilm“ užsienio projektas su suomių „Mainos TV“ ir tuometine Vengrijos TV.
Šis filmas pasiekė ir šiemetinį „Arsenalą“ – sveikiname autorių 75-ojo gimtadienio proga.
Atidarymas. Ankstyvą atidarymo dienos popietę Pietų Korėjos režisieriaus Kim Ki-duko drama „Coast Guard“, itin gausiai apdovanota pernykščiame Karlovy Vary kino festivalyje, didelio antplūdžio nesukėlė. Pirmą valandą dienos turėjęs prasidėti seansas vėlavo lyg koks estrados žvaigždžių paradas. Galiausiai žiūrovai buvo suleisti “prioritetine tvarka”. Už nugaros palikus kažkokį nerimtos sensacijos šleifą ir pulką iš nervų prakaituojančių „eilinių“, pro siaurą siaurą durų plyšį buvo suleisti žurnalistai. Likusieji po kokių dviejų minučių galėjo oriai žygiuoti per plačiai atlapotas duris.
Į rezervuotas kėdes salės viduryje taip ir neatsisėdo nė vienas VIP‘as.
Per filmo vidurį kaip reikiant įsivažiavęs žiaurus korėjietiškas melodramatizmas, ašarų-kraujo fontanai ir išprotėjusių padalintos Korėjos vaikų šauksmai kažkodėl kėlė spigų juoką šalia sėdėjusiai moteriškei.
Pirma valanda šeštadienį – ankstokas laikas kinui.
Pustuštėse salėse vyko ir vėlesnieji seansai. Šviesa užgęsta, ekranas nušvinta, o dabar…
Reklama. Arba kuo protestantai ir skiriasi nuo katalikų.
Netrumpi reklamos blokai tapo neatskiriama kiekvieno seanso pradžios dalimi. Viską ištransliavus nuo pradžios iki galo, dar kartą įžiebiama šviesa: dabar malonus balsiukas prašo išsijungti mobiliuosius ir nelaužyti ausinių.
Belieka tikėtis, kad gremėzdiškos apimties komercinės informacijos pagalba pavyko bent iš dalies atpirkti nė krislo komercijos neturinčių filmų peržiūrą. Tiesa, buvo išimčių. Pavyzdžiui – neaišku, kokiais būdais į festivalį atkeliavo Lietuvoje senokai rodyta „Didžioji kunigo Amaro nuodėmė“. Srauniais meksikietiškų ašarų upeliais nuplovus nelabai katalikiškus jauno kunigėlio paišdykavimus, pasiūlomas pagrindinis patiekalas – tadžikų režisieriaus Džamšedo Usmonovo socialinis trileris „Angel on the Right“, sukurtas senovinės Islamo pasakėčios motyvais.
Byrančiuose mistinės Tadžikistano Respublikos kaimuose velniai veisiasi – musulmonai geria kaip vežikai ir keikiasi kaip batsiuviai.
Be standartinių mongoliškos kilmės įterpinių chaotiškuose tadžikų pokalbiuose labai nesunku iššifruoti žodžius „karoče“, „tipo“ arba „zakuska“.
Ukrainiečiai Frankfurte. Ant ryškiai geltono posterio, kurio neįmanoma nepastebėti ankštame kino teatro fojė, smulkiu šriftu išvardinta neregėta gausybė apdovanojimų (informacija snobams); stambiu šriftu – „Music by „The Notwist“ (melomanams).
Visa tai – apie vokiečių režisieriaus Hanso-Christiano Schmidto dramą „Distant Lights“, kurią pamačius taip ir nesuprasi, kuo susižavėjo šitiek kino specialistų (filmas pelnė du „Bavaria Film“ apdovanojimus, Berlyno festivalio FIPRESCI prizą, „Auksinio lokio“ nominaciją bei daug kitų).
Komentarai rusus pasišovusių vaidinti vakariečių adresu seniai pranoko mandagios kritikos ribas, net jei šaunuolis kamikadzė yra Vincentas Casselis. Paprastai iš aukšto žiūrima ir į lėkštus vakarietiškus bandymus kurti varganas nelegalių migrantų iš Rytų Europos istorijas. Šia prasme režisierius sąžiningai paplušėjo: pabėgėlius iš Ukrainos čia vaidina tikri rusų aktoriai, o muitinės vertėjos vaidmenį atliekanti vokietė Maria Simon rusiškai kalba gana suprantamai. „Tu nežinai, kokie tai žmonės!“, – šaukia ji savo abejingam draugui, – „Jiems žūt būt reikia į Vokietiją!“…
Ukrainiečiui Koliai (rusų aktorius Ivanas Švedovas) išties pavyko patekti į Vokietiją: savo mašinos bagažinėje jį per sieną pergabeno ta pati gailestingoji seselė Sonja (vertėja). Spėkit, ką pirmiausia padarė į Vokietiją atvažiavęs ukrainietis? Nukniso brangų Sonjos bičo fotoaparatą.
Kaip dažniausiai ir atsitinka, vakariečiai liko apvogti, rusiškai be akcento kalbantys rytiečiai – sugadinti. Publika ironiškai vaipėsi. Nesulaukę filmo pabaigos, žiūrovai tyliai tipeno iš salės.
Paguodai: vokiečiams Vokietijoje neką geriau. Žiūrint kaip iš nevilties galus darosi bankrutuojantis čiužinių pardavėjas (nes neprotingi klientai nesupranta, kaip svarbu patogiai išsimiegoti), mintyse iškyla vidury Sacharos kojas patiesusio ir „spakainiai“ snaudžiančio beduino vaizdas (unikali Ulrikės Koch juosta „Ässhäk – Tales of Sahara“).
Muzikos buvo mažai. Ne mažiau absurdiškai nei rusus vaidinantys prancūzai, australai, amerikiečiai filmo titruose atrodė į rusų kalbą transkribuotas „The Notwist“ pavadinimas – „Зэ Ноутуист“.
Tarybinės sistemos grožis ir išsilaisvinimo skonis. Apie sovietmetį galima kalbėti ir kitaip – sukūręs tragikomediją „Good Bye Lenin!”, pirmasis tai įrodė vokiečių režisierius Wolfgangas Beckeris. Ir iškart įgijo pasekėjų: sovietinio lagerio parodiją „Revolution of Pigs“ sukūrę jauni estų režisieriai Jaakas Kilmi ir Rene Reinumägi į savo filmo premjerą Rygoje atžygiavo įsispraudę į pionierių uniformas. Prieš seansą buvo dalijami originalūs spaliuko ženkliukai, kur vietoj mažylio Lenino puikavosi Če Gevara kiaulės snukiu.
Sunku pasakyti, kas publikai patiko labiau – filmas ar prieš filmo pradžią su mikrofonais rankose juokingai maivęsi režisieriai. Tačiau estai turi kuo didžiuotis – filmas nuskynė specialųjį žiuri prizą šiemetiniame Maskvos kino forume ir buvo laikomas vienu rimčiausių pretendentų į geriausio Baltijos filmo apdovanojimą Rygos festivalyje.
„Ariel“ karta. Dokumentinę juostą „Ässhäk – Tales of Sahara“ asmeniškai pristačiusi šveicarė Ulrikė Koch po filmo persimetė keliais žodžiais su publika. Režisierė papasakojo apie kelerius metus, praleistus nomadų bendruomenėse, dvasinius atradimus ir iš salės gilumos sulaukė labai subtilaus klausimo: tai kodėl beduinų rūbai tokie balti, jei dykumoje nėra vandens?
Be teksto. Forume buvo parodytas ir naujausias Rygos publikos ypač pamėgto olandų režisieriaus Joso Stellingo filmas „Galerija“.
„Galerija“ priklauso pieš 12 metų pradėtam kurti trumpametražių filmų ciklui „Erotiškos istorijos“, kurį šiuo metu sudaro 30 serijų.
Per 28 minutes, grojant klasikinei muzikai, olandų topmodelis Anouska Wink suvedžiojo, išrengė ir pametė šalia apatinio trikotažo vitrinos įsitaisiusį seną kazanovą.
Publika klykė iš pasitenkinimo.
100 Emiro Kusturicos procentų. Kasdien devintą valandą vakaro prie Kongresų rūmų durų prasidėdavo spūstys. Sveiki atvykę į „Vakaro filmų“ programos peržiūrą.
Už malonumą pasižiūrėti vieną programos filmų (iš viso jų aštuoni) eilinis lankytojas turėjo ploti 4 latus, t.y., virš 20 litų, tačiau biudžeto nuostoliai žmonių neatbaidė – geriau nei bet kokia reklama suveikė režisierių pavardės ir prestižiniuose kino forumuose įvertinta filmų kokybė.
Kaip ir tikėtasi, dar tik praeitą gegužę Kanuose startavęs Emiro Kusturicos filmo „Life is a Miracle“ raundas po pasaulio kino teatrus sulaukė masinio žiūrovų susidomėjimo. Likus pusvalandžiui iki filmo debiuto Latvijoje, po gigantiška Kongresų rūmus užgulusia vynuoge mindžiukavo tik užkietėję rūkaliai. Gudresni „užsimušinėjo“ patogiausias vietas didžiojoje Kongresų rūmų salėje.
Per penkias minutes šalia moterų tualeto surengiamas mitingas, kuriame aktyviai agituojama už vietas balkone. Protingu pasiūlymu susidomi vos vienas kitas. Vėliau paaiškėjo, kad labai be reikalo: didžiulė Rygos Kongresų rūmų salė pusėtinai pritaikyta koncertams ir spektakliams, užtat visos filmų peržiūros čia baigiasi įkyriomis fizinėmis kančiomis. Nedidukas kino ekranas kabo vos ne palubėje; nenuostabu, kad tris valandas prasėdėjus užversta galva ir iki soties pasimėgavus garsu lyg iš skardinės dugno, balkoną pradedi įsivaizduoti kaip rojų.
Likus 20 minučių iki seanso pradžios, visos, netgi priekinės pozicijos užimtos.
O paskui prasidėjo filmas, ir viskas pasidarė nebesvarbu.
Kai sienas drebina unisoninis publikos juokas, jautiesi neprasčiau nei per žemės drebėjimą, jau kitą dieną smarkiai paįvairinusį gyvenimą žemės kataklizmų neregėjusiai Pabaltijo liaudžiai.
Skeptikai teisūs: Kusturica kartojasi – taip, kaip kiekvienoje pasakoje kartojasi motyvai, leitmotyvai, situacijos. Tačiau dėl to nei keista, nei pikta. Maža to, pasibaigus filmui, pro siauras duris į lauką lėtai pulsavusi minia buvo apimta žaižaruojančios euforijos.
Taip moka tik Kusturica: karo daktarai operuoja nuo Balkanų karo makalynės krūmuose nukentėjusią moterį. Netoliese stovintis kareivukas, ūgiu nesiekiantis vado alkūnės, pasakoja anekdotą apie tai, kad santykiauti su pingvinais – gerokai patogiau nei su karvėmis ar ožkomis. Tos spurda, bando ištrūkti, o pingvinai stovi kaip kareiviai. O asilai žudosi iš meilės. O storos katės terorizuoja perkarusius šunis, o jų abiejų šeimininkas liūdnai komentuoja: stiprieji silpnesnius ėda. Skraidančios lovos ir kokaino takeliai ant geležinkelio bėgių. Traukinius vaidinantys žmonės. Opera futbolo lauke. Meilė po kriokliais. Chaosas. Gyvenimas yra šimtaprocentinis „pričiūdas“.
Narkotikų kelias. Beje, Kusturicos herojų kokaino uostymo technika beveik identiška britų režisieriaus Michaelo Winterbottomo filmo „24 Hour Party People“ herojų technikai. Muzikinių filmų kategorijai priskirtoms juostoms sudaryta atskira programa „Music Non Stop“.
Tarp stilingos muzikinės kronikos ir taiklaus britiško anekdoto balansuojantis balaganas įamžino Mančesterio muzikinę sceną; kultinės 8-ojo dešimtmečio alternatyviosios muzikos įrašų kompanijos Factory Records gyvavimo metus; jos vėliavnešį Tony Wilsoną; JOY DIVISION gimimą, mirtį ir reinkarnaciją NEW ORDER pavidalu; HAPPY MONDAYS, atsiradusius iš narkolepsinės vizijos apie ateivius; …
Nosimi išaręs kokaino milteliais nubarstytą autostradą, Tony Wilsonas pasišnekėjo su dievu ir paskui visus ilgai įtikinėjo, kad dievas – gryniausia jo, Tony Wilsono, kopija.
Vietoj epilogo: 1995 m. HAPPY MONDAYS išleido diską šiai grupei neįtikėtinu pavadinimu „It‘s great when you‘re straight… Yeah“. (tiesa pasakius, Lena, tai buvo BLACK GRAPE, bet tai visiškai nesvarbu, varyk, varyk toliau!!! – red. past.)
Blues Non Stop. Charizmatiškasis vokiečių režisierius Wimas Wendersas ir laikinai prodiuseriu įdarbintas Martinas Scorsese sukūrė filmą „Soul of a Man“, kuriame pasakotojas hipnotizuojančiu Lawrence‘o Fisburne‘o balsu perskaitė Amerikos bliuzo chrestomatiją.
Įtakingiausių bliuzmeikerių dainas prieš režisieriaus kamerą perdainavo Beckas, Nickas Cave‘as, Lou Reedas, Cassandra Wilson ir netgi Eagle-Eye Cherry.
Meilę bliuzui bei 7-ojo dešimtmečio „britų invazijos“ fenomenui filme „Red, White & Blues“ išpažino ir anglų režisierius Mike‘as Figgisas, kurio neprastą muzikinį skonį liudijo dar filmo „Leaving Las Vegas“ garso takelis.
Amerika Europa. Kol europiečiai veržiasi į svajonių Holivudą ir energingai ten kuria įvairų šlamštą (Wolfgangas Petersenas, regresavęs nuo legendinės karo dramos „Das Boot“ iki paviršutiniškos „Trojos“, Janas Kounenas, nusivažiavęs nuo „Dobermano“ iki „Maiko Bluberio nuotykių“, nevykusi Mathieu Kassovitzo „Gotika“), visais kanalais kritikuojami amerikiečiai grįžta į pogrindį ir kuria fantastišką kiną.
Iki juostos „American Splendor“ pasirodymo nežinomi režisieriai ir scenaristai Shari Springeris Bermanas bei Robertas Pulcini sukūrė unikalų scenarijų filmui apie kultinį amerikiečių komiksų autorių Harvey Pekarą. Filme nusifilmavo ir jis pats.
Kadaise Pekaras komiksu sugebėjo paversti savo gyvenimą: pavyzdžiui, susirgęs vėžiu, visas svorio kritimo, plaukų slinkimo, bejėgiškumo ir isterijos stadijas jis perkėlė į storą komiksų knygą. Savo ruožtu režisierių duetas šią istoriją perkėlė į kiną, suteikė jam animuoto komikso pavidalą ir hemingvėjiškai minimizavo dialogus. Rezultatas išėjo stulbinantis. Paradoksalu, bet taip ir neįvertintas amerikietiškų „Oskarų“ teikimo ceremonijoje filmas triumfavo Europoje (Kanų FIPRESCI prizas už scenarijų).
Tačiau jei „American Splendor“ humorą iki galo stoiškai iškentė tikrai nemaža dalis žiūrovų, tai išbandymo Jarmuschu Rygos publika neatlaikė.
Į kultinio, tiek snobų, tiek alternatyviojo kino mėgėjų dievinamo Jimo Jarmuscho novelių ciklo „Coffe & Cigaretes“ peržiūrą žmonės brovės taip atkakliai, kad seansas vėlavo geras 15 minučių. Kažkas kažkur smarkiai susiriejo dėl vietų. Prasidėjus filmui, pirmojo epizodo veikėjų dialogą visiškai prarijo masinis šurmulys.
O filmui įpusėjus, publika su tokiu pat užsidegimu marširavo priešinga kryptimi – durų link.
Negelbėjo net tai, kad Jarmuschas nufilmavo rekordinį skaičių garsenybių.
Tobulai įvaldęs akių vartymo meną Iggy Popas neapdairiai kritikavo Tomo Waitso kūrybą. Iš filmo „24 Hours Party People“ nužengęs Steve‘as Cooganas neigė savo giminystės ryšius su Alfredu Molina, o Cate Blanchett – su pačia savimi. Jackas White‘as ir jo atseit sesuo Meg White gilinosi į Nikolos Teslos išradimą. Reperiai GZA ir RZA, siurbčioję arbatą iš rafinuotos rytietiškos taros, mokė sveikos gyvensenos Billą Murray, kuris kavą maukė tiesiai iš kavinuko. O per paskutinį gabalą, kuris buvo tiesiog tobulas, salės tuštinimo priepuolis ištiko kone kas antrą čia sėdėjusį žmogų.
Panaši dalia ištiko Cassavetesų klano atstovės, Amerikos nepriklausomo kino pirmūno Johno Cassaveteso ir garsios aktorės Genos Rowlands atžalos Xan Cassavetes sukurtą dokumentinę juostą „Z Channel: A Maginificent Obsession“. Nepadėjo nei fenomenali medžiaga apie pirmą nekomercinį JAV kabelinės TV kanalą, nei apie tragiškai išprotėjusį ir nusižudžiusį jos vadą, nei fantastiški interviu intarpai su Quentinu Tarantino. Žmonės skuodė iš salės net tada, kai Tarantino įsismaginęs dėstė savo pirmuosius erotinio kino įspūdžius „Z kanalu“.
Dar įdomiau, kad kapitalinį fiasko patyrė paprastai pilnas sales renkančio danų režisieriaus Larso von Triero kino eksperimentas „Five Obstructions“. Istorija prasidėjo tuo, kad iš dviejų programoje numatytų seansų vienas be didesnių paaiškinimų buvo pakeistas prasta Guso van Santo drama „Elephant“. Į likusį seansą susirinko sausakimša salė ir vėl gi: pirmosioms 20 minučių.
Įdomu, kas verčia žmones iki galo žiūrėti depresuotus armėnų ar tų pačių lietuvių filmus?
Mirtis autoritetams? Amžiaus vidurio krizė? Sugedęs europietiškas skonis?
Juokų maišeliai. Ne vienas į Rygą atsibeldęs užsienietis vis dar išsižioja sužinojęs, kad Baltijos šalys yra ne viena, o trys valstybės.
Likus šiek tiek laiko iki kažkurio seanso pradžios, atsitiktinai prisikabinęs „intelektualas“ iš Ohajo su pasitikėjimu, būdingu tik amerikiečiams, išsamiai išdėstė viską, ką yra girdėjęs apie Baltijos šalis.
Tai štai: iš tikrųjų Baltijos šalys yra viena šalis. Čia gyvenantys latviai laisvai kalba lietuviškai ir estiškai, estai – latviškai ir lietuviškai, o lietuviai – latviškai ir estiškai.
O rusiškai mes nė vienas nemokame, nes tai prieštarautų mūsų politinėms nuotaikoms.
Sutikite, pats George‘as W. Bushas Jaunesnysis nebūtų suvartęs mandriau.
Gana ryškius trijų Pabaltijo tautų būdo skirtumus groteskiškai išryškino rugsėjo 22 dienos vakarą iškilmingai atidaryta Baltijos šalių konkursinė programa – su estiško šokolado dalybomis, iki gyvo kaulo įgrisusių mimų pasirodymu ir vėžį varančiais organizatorių (o svarbiausia – rėmėjų) pasisakymais…
Lietuvos ambasadoriaus Latvijoje patarėja Dalia Sukackienė, atėjusi gerai praleisti laiko, labai nustebo sužinojusi, kad jai, kaip ir Latvijos kultūros ministrei bei Estijos ambasadorei, teks lipti ant scenos ir pasakyti kalbą. Ši naujiena ją taip šokiravo, kad gana ilgą laiką patarėja nesugebėjo pakilti iš kėdės – susidarė nejauki pauzė. Tačiau niekur nedingsi. Po vangaus lietuvių diplomatės palinkėjimo forumo dalyviams, o labiausiai – trims lietuviams, į sceną pakilo „Statoil Latvija“ generalinė direktorė ir suskėlė tokią kalbą, kad prieš akis norom nenorom iškilo graudūs 2002-ųjų Eurovizijos vaizdai, kai po liūdnai pagarsėjusio lietuviško pasirodymo popdainelių konkurse triumfavo Latvija.
Programą atidarė bendras lietuvių, latvių, estų ir suomių projektas „Autobusas“, įamžinęs estiško „eurolaino“ kelionę per tris Baltijos šalis į Kaliningradą. Prieš filmo peržiūrą sutrikusi filmo režisierė Laila Pakalninė išreiškė įsitikinimą, kad žmonės atėjo ne tą filmą ir nieko gero čia nepamatys. Filmą prodiusavęs suomis Arko Okkas jos žodžius išvertė į anglų kalbą: „Thank you for the festival“.
Liūdniausia pasaulyje muzika. Latvijos kultūros ministrės Helenos Dermakovos viltys, išsakytos Baltijos šalių konkursinės programos atidarymo metu, išsipildė su kaupu: visi pagrindiniai „Arsenalo“ apdovanojimai atiteko Latvijai.
„Ne tas“ Lailos Pakalninės režisuotas „Autobusas“ nuskynė geriausio Baltijos šalių filmo ir geriausio Baltijos dokumentinio filmo prizus. Režisierei buvo įteiktas ir FIPRESCI žiuri apdovanojimas už juostą „Pitonas“.
Latvių animatorius Karlis Vitolis buvo pagerbtas už savo srities nuopelnus: animacinis filmas „Trofėjus“ gavo geriausio Baltijos animacinio filmo apdovanojimą.
Geriausio meninio filmo kategorijoje laimėjo estų „Somnabulism“.
Specialiu 2 500 dolerių prizu buvo paskatinti estų „Revolution of Pigs“ režisieriai.
Nuskriausti neliko ir lietuviai – specialus garbės diplomas buvo įteiktas lietuviui Antanui Janauskui už multiką „Trumpas sujungimas“.
Forumo „Grand Prix“ ir pagrindinis tarptautinės konkursinės programos piniginis prizas atiteko kanadiečių režisieriui Guy Maddinui už romantinę dramą „The Saddest Music in the World“, kuriame pagrindinį vaidmenį atliko pati Isabella Rossellini.
O kur dar ta saldi iliuzija, kai visiems forume dalyvavusiems režisieriams įteikiami vienodi apdovanojimai, prašmatniame rage paslėpti magiškieji kristalai, su vieninteliu paaiškinimu: visi filmai savaip unikalūs, visi režisieriai – savaip genialūs.
Grįžtant prie kino istorijos ištakų, festivalio uždarymas pagal geriausias gruzinų užstalės tradicijas vyko Rygos geležinkelio muziejuje.
Šventė baigėsi. Nutilo visą savaitę prie Kongresų rūmų skambėjusi gruziniška muzika.
Ant aplyto fasado tebekabanti vynuogė atrodo smarkiai pavargusi.
Iliustracijoms panaudotos fotografijos iš festivalio portalo ARSENALS.LV
Komentarai