Pasibaigus masinių koncertų po atviru dangum sezonui ir iki kito pavasario užsičiaupus Vingio parko garsiakalbiams atėjo laikas smarkiau pakrutinti šnerves- miesto kultūrinėj virtuvėj ką tik suvartotas šviežiausias produktas- jau septynioliktasis kasmetinis festivalis “Vilnius Jazz 2004”. Tegu gailisi tie gurmanai, kurie suuodė per vėlai ir nespėjo atsiriekti porcijos sau. Nes šiemet prieskonių tikrai nepagailėta.
Tai buvo aišku jau vos užmetus akį į renginio programą. Iškart matyti pagrindinės festivalio gairės – Rytų ir Vakarų muzikinių kompromisų paieškos. Renginys šiemet laikėsi ant dviejų absoliučiai skirtingų polių – Japonijos ir Olandijos šiuolaikinio džiazo atlikėjų, tarp kurių kartkartėm įsiterpdavo Britanijos, Skandinavijos ar Lietuvos džiazo pajėgos.
“Vilnius Jazz 2004” pradėjo jau trečiąkart mūsų šalyje besilankantis pianistas Ryoji Hojito. Jis grįžta čia tam, kad kiekvienam iš mūsų primintų, jog nė vienas iki galo nesugebame atsikratyti savo infantiliškojo rudimento- pomėgio žaisti. Ryoji su sau būdinga autoironija bei rimtumu sėdasi prie cypiančiais žaislais, medinėm lentutėm, vėjo varpeliais apkarstyto fortepijono ir groja taip, lyg jo viso gyvenimo tikslas būtų įvairaus šlamšto netradicinio panaudojimo galimybių studijos. Atlikėjas tiesiog šnekasi su kiekvienu rakandu ir žaislu, kol jie ima visiškai paklusti muzikantui ir jų skleidžiami garsai, papildomi fortepijono melodijomis, susilieja į vieną nedalomą muzikinę liniją, atvirą interpretacijoms.
Iš salės išriedėjus suvaikėjusiam fortepijonui, akibrokštas klausytojams- į festivalį dėl oro linijų kaltės neatvyko legendinis būgnininkas Han Bennink, turėjęs groti kartu su Liudu Mockūnu (saksofonas) ir estu Jaak Sooaar (gitara). Tad teko tenkintis ne tokiu viliojančiu pakaitalu- Petru Vyšniausku (saksofonas) ir prie perkusijos sėdusiu Arkadijum Gotesmanu. Tačiau vyrukai bent jau stengėsi nuraminti Bennink gerbėjų širdies graužatį ir vien tas labai pagirtina. Viskas įsivažiuoja. Pasiekia nenusakomą pusiausvyros tašką, kai rodos, jog muzikantai scenoje improvizuoja jau valandų valandas. Ir tada visai prasmingas ir visai nejuokingas pasirodo Jaak Sooaar “fūzo” užrašas “cry baby”, nes išties instrumentai ištikimai vykdo netgi įmantriausią atlikėjų muzikinę užgaidą.
Spalvingų asmenybių netrūko ir kitomis festivalio dienomis. Vien jau ko vertas MIKE DEL FERRO TRIO būgnininkas John Engels. Ir ne tik dėl pademonstruoto virtuoziškumo ar nedingstančios šypsenos ir pasitenkinimu savo darbu. John jau šešiasdešimt devyneri metai, tačiau energijos jis turi daugiau nei daugelis trisdešimtmečių. Toks pat ir vokietis pianistas Bernhard Arndt. Jis, kartu su saksofonistu Harri Sjostrom, parodė, kad net iš tokių paprastų instrumentų galima išsunkti kažką naujo, preparuojant juos, eliminuojant tam tikras jų dalis ar atvirkščiai- prikišant vidun, rodos, nereikalingų daiktų, pvz. vienkartinių stiklinaičių ar šiukšlių maišų. Harri- ekscentrikas ir provokatorius. Prieš koncertą radęs užrakintas Rusų Dramos teatro salės duris jis nepasibodėjo jų kelis kartus profilaktiškai paspardyti. Gal manė, kad Lietuvoje toks durų atsidarymo mechanizmas itin paplitęs. Tokį “kietą” charakterį visiškai reprezentuoja saksofonisto grojama (gal geriau tiktų žodis “atliekama”) muzika- slegianti ir dusli, kartais perinanti ir į agresijos ištakas.
Tačiau tai dar tik “žiedeliai”, palyginus su siurprizais, kuriuos organizatoriai paliko festivalio pabaigai. Pirmasis siurprizas- itin malonus. Tai JAV kompanija CUONG VU TRIO. Buvau girdėjusi apie juos ir anksčiau kaip apie labai perspektyvius jaunus džiazo atlikėjus, nebijančius eksperimentų. Tačiau tokie epitetai visiškai sumenkina jų kaip kūrėjų tikruosius sugebėjimus. Cuong Vu, pasitelkęs elektroniką, išdarinėjo neįtikėtinus dalykus. Tai buvo kažkas virš suvokimo ribų. Svaigus pulsuojantis melodijos srautas, užpildantis visą erdvę ir nepaliekantis laiko net atsikvėpti. Į transo būseną vedantis būgnų ritmas, bosinės gitaros skambėjimas ir semplerio aidai sąmonėje atkuria kažkokią pirmykštę būseną, kai suvokti muzikai tau nebereikia klausos. Tu ją jauti visu kūnu. CUONG VU TRIO kūriniuose susilieja electro jazz, space, ambient, alternative elementai. Ir tai tikrai veikia. Psichiškai ir netgi fiziškai.
Paskutinė “Vilnius Jazz 2004” diena skirta patiems drąsiausiems ir rizikingiausiems eksperimentams. Vos pasirodę, MATTHEW BORN TRIO (Britanija) įspėjo, jog iš jų galima laukti bet ko. Neilgai trukus tai pasitvirtino. Tiesą sakant, dėmesį kaustė tik neabejotinas grupės lyderis pianistas Matthew Born. Velniškai charizmatiška asmenybė su neribotais talento ištekliais. Jis bene tobulai groja fortepijonu, bet tai jo ambicijų nepatenkina. Tada Matthew ima eksperimentuoti- liesas kaip pagalys, kartais net ligotu entuziazmu trykštantis muzikantas palinkęs prie fortepijono atrodo lyg kliedintis. Jo muzikinės fantazijos viršija bet kokias normas. Įsiaudrinęs jis nusviedžia batus ir ima klavišus daužyti kulnais. O kiti du grupės nariai nenoromis tampa tiesiog statistais tame euforiškame spektaklyje. Po pasirodymo vienas klausytojas išsitarė: „Jei nori vaikui paaiškinti žodžio “genijus” prasmę, parodyk jam Matthew…“. Jo muzikos namie aš nesiklausyčiau. Bet kartą tai pamatyti- beprotiškai sveika, norint atgaivinti surambėjusias emocijas.
Ir galiausiai- grupė, kurios atliekamą muziką džiazu pavadinti tiesiog nesiverčia liežuvis. EXIAS-J (Eksperimental Improvisers Association of Japan) mistifikuotas fantasmagoriškas spektaklis labiau priminė vientisą šizofreniko sapną, nei koncertą. Videomeno, šokio ir muzikos sintezė vedė į pačią postmodernizmo filosofijos esmę. EXIAS-J nariai manevruoja instrumentais ir tyrinėja jų galimybių ribas. Ir dažnai atsiduria ties cinizmo, skausmo ir nervinės įtampos riba. Jun Kawasaki pasiguldo ant žemės kontrabosą ir stryku braižo jį taip, jog greit tas strykas nebeatlaiko ir prireikia antrojo. Viena po kitos trūkinėja Hideaki Kondo ir Takuo Tanikawa gitarų stygos. Aidint visiškam chaosui, kartkartėm sugaunančiam melodijos užuomazgas, šokėjas Kuniaki Konno demonstruoja psichodelinės choreografijos elementus, o projektoriuje tuo pačiu metu ryškėja keisčiausi vaizdai (nors, mano subjektyvia nuomone, tokiems vaizdams kurti trijų kompiuterastų scenoje tikrai nereikia). Visgi man didžiausią įspūdį paliko būgnininkas Yoshisaburo Toyozumi. Pirmąkart mačiau žmogų, kuris, būdamas jau garbaus amžiaus, galėtų žiūrėti į paprasčiausius daiktus taip, lyg matytų juos pirmąkart. Jis liečia būgnų lėkštes taip, lyg nežinotų, ką su jomis veikti, ir tuo pačiu niekada nepameta ritmo. Neįtikėtina naivumo išraiška veide pakeri. Iš tiesų, užburia visas tas nenutrūkstantis spektaklis, nors po jo jaučiausi visiškai be jėgų. Išsunkta emociškai iki paskutinio lašo. Malonumo klausytis tokios muzikos nedaug, bet smalsumas nugali. Nežinau, ar tai galima pavadinti pagrindinėmis šiuolaikinės muzikos tendencijomis. Bet bent jau neabejotinų novatorių etiketę EXIAS-J nariams prikabinti galima. Vien už tai, kad padeda suvokti, kad muzikoje prasmę turi tik progresas.
Pirma mintis pasibaigus festivaliui buvo noras gerai išsimiegoti tyloje. Kad visos mintys susidėliotų į vietas. Kad vėl priprasčiau klausytis įrašų, o ne improvizacijų. Kad labai neskaudėtų širdies vėl gresiant muzikinės kultūros štiliui iki kokio kito festivalio. Bet gal ir gerai. Visi dabar trauks į “Sirenas”. Tegul užkaukia jos. Džiazo kvapas iš Vilniaus jau blėsta. Belieka tikėtis, kad kitais metais irgi bus galimybė išsišnypšti nosis, užsikimšusias nuo per komercines radijo stotis pumpuojamų hitų alergijos.
Panaudotos nuotraukos – GEDIMINO ANDRIUKAIČIO, iš portalo jazz.scene.lt
Komentarai