Iš takso išbyrėję reiveriai, tik spėję išgirsti unhuman repetitive beats, sušunka „Varom tūsintis!” ir nuskuba prie dundančio bei šviesomis spjaudančio angaro kažkur pavilnės miškuose. Oficialiai čia dar Vilniaus ribos, bet realiai aplink vien miškas ir iki sugriuvimo apleistos buvusios kareivų valdos. Oficialiai viskas vyksta „su popieriais“, bet realiai visas renginys „pakabintas“ kažkur kažkaip.
Nelegalumas traukia žmones kaip ir visi draudžiami vaisiai. Nelegalūs reivai – erdvės, kuriose vyksta visiškas atsipalaidavimas stuksint neriboto garso audiosistemoms. Čia susirenka žmonėms, kuriems įprastuose klubuose nuobodu, nes juose viskas iki švarių panagių legalu ir retai išgirsi radikalesnį garsų sąskambį. Nelegalūs reivai visada žavi savo vienai nakčiai pritaikyta erdve, liekančia tik renginio dalyvių atmintyje ir kitose laikmenose. Čia tvyro linksma „pasidaryk ir pasilinksmink pats“ atmosfera su birbiančiais elektros generatoriais ir juodomis dulkėmis nosyje iš ryto. Kodėl tiek daug apie „nelegalius reivus“? Nes „Manifest“ buvo bene visi šie atributai.
Nors vienas organizatorių sakė, kad reivai “Rocketshop” pasiekė savo kūrybinį zenitą ir geresnio renginio padaryti nebepavyks“, daugelis prieš renginį klausinėjo „Varysi į „Rocketshop‘ą?“ Šviesaus atminimo naktys priešingoje Vilniaus pusėje esančioje apleistoje raketų bazėje, tvirtai įbrėžė „Rocketshop“ pavadinimą. Iš esmės tie patys veikėjai iš kolektyvų „Metro Promo“, „Techstylism“ ir „Rotten Sh*t“ apjungė savo pajėgas ir kilstelėjo renginį į aukštesnį meninį ir techninį lygį. Todėl „manifestas“ (su „Adidas“ pagalba) nuskambėjo garsiau ir nuo aukštesnės scenos.
Prie didžiulio angaro (turbūt vienintelio nesugriuvusio aplink) pasitiko daugybė automobilių ir įsibėgėjantis šurmulys. Iš pradžių nustebino renginio apsauga – baikerių klubas „Vorai“, bet paskui pagalvojau, kad tai šimtą kartų geriau nei oficialių apsaugos tarnybų gorilos. Kiek mačiau, nekilo nė vieno konflikto, nors publikoje buvo ne viena persona „be supračiaus“. Be to, norintys galėjo apžiūrėti mototechnikos parodėlę prie įėjimo :)
Pastato užnugaryje burzgė pagrindinė „tūso“ elektros širdis – berods, keturi triukšmingi generatoriai, nuolat reikalaujantys degalų. Machine. Technology. Progress.
Viduje visus pasitiko radijo telefonu ginkluoti „Manifesto“ organizatoriai. Už Maironio portretą ant rankos užsivyniodavo fioletawa apyrankė. Patekus į 10 metrų aukščio patalpą ausų būgnelius jau mušė kaip reikiant, tačiau viską dengė didžiulis audeklas. Čia buvo įėjimas į visada viliojantį ir paslaptingą VIP‘ą ir nuostabus bariukas – kelių galvų dydžio langelis sienoje. Viduje besišypsantys ir prisimerkę „burundukai“ siūlė įpilti alaus arba „atsuktuvą“. Net nesinorėdavo galvos traukti iš jų jaukaus „urvelio“.
Už audeklo laukė dar daugiau garso, dar daugiau vaizdo, ir žmonių. Aparatūra nukrautą sceną „saugojo“ du multifunkciniai prožektoriai-patrankos bei puošė keletas „Adidas“ lapų. Viršuje už jų didžiuliame ekrane buvo transliuojama puiki videoteroristų Dual, Pb8 ir Skiox kūryba. Mano sąmonė jų vaizduose praleido nemažai laiko. Animacinis filmukas labai vaizdžiai parodė, kad A-bomba yra visiškas p***c – ex-militaristiniame angare taip puikiai tiko.
Apie muziką… Kadangi tai – skonio reikalas, o priskirti save prie tokių garsų ekspertų nė iš tolo negalėčiau, turėkit tai omenyje. Todėl per techno atstovų Erik Orange, Pagalve ir Hallucin pasirodymą daugiau laiko praleidau apžiūrinėdamas generatorius ir bekalbėdamas su senais ir nelabai pažįstamais. Viena mergina ironiškai trynė, kad tokie reivai – tik vaikinams, nes merginoms nėra nei kur prisėsti, nei normalaus wc ir iš viso per tamsu, kas galėtų pasirodyti. Toliau – pagrindinė vakaro žvaigždė tatuiruotas drum‘n‘bass monstras Dylan, sutraukęs daugiausiai žmonių vidun. Leisiu sau pastebėti, kad šis vyrukas taškėsi kaip reikiant, t.y. ne šiaip gražiai suvedinėjo dvi plokšteles, o tiesiog spaudė iš jų karštą riebalą. Kapoti ritmai ritosi vienas per kitą, versdami suktis kažkokioje psichodelinėje orbitoje. Prieš kelis metus matytas Jumpin Jack Frost pasirodymas dabar atrodė pakankamai sterilus ir nuosaikus. Šalia mergina sako, kad jis jai pasigirdo kažkoks „afekstviniškas“. Nepaisant to, publika buvo gana apatiška ir neatsakė dydžėjui tuo pačiu. Paskui jau buvo kiek lengvesnis Dylan ping-pong su Astralu, nors vienu metu atrodė, kad Dylan tiesiog negali sustoti. Sorry, Redman pasirodymą praleidau. Prieš prasidedant hardcore beprotystei su prancūzais Armaguet Nad ir Helius Zhamiq bei X-Ray (beje, O.Koršunovo teatro garsistui), žmonių salėje buvo jau gerokai mažiau. Tai buvo radikaliausia „Manifesto“ dalis.
Vienas renginio organizatorių DJ X-Ray sakė: “Tai bus geriausia galimybė parodyti tai, ko mes išmokome per daugelį metų darbo”. Išmoko jie tiek, kad surengė europinio lygio renginį, o neverkė, kad niekas nieko nedaro, aplink vienas šūdas groja. Ir nors žmonių, pasak organizatorių, buvo mažiau nei jie tikėjosi, jų akyse vistiek buvo linksmos kibirkštėlės.
Komentarai