Atrodo, jog Lietuvoje Mr C žvaigždės spindesys matomas kiek iškreiptai. Pristatant šio didžėjaus viešnagę klube „Gravity“ praeitą pavasarį, daugelis klubinės kultūros monstro nuopelnų buvo uždengti grupės THE SHAMEN šlovės šešėliu. Tai puikiai atspindi populiariąją lietuvišką nuomonę Mr C atžvilgiu – mūsų klubinėtojų galvose jis tapatinamas su daugiau, ar mažiau pop grupės siela. Būtent dėl šios klaidingos nuomonės, tikėdamiesi kažko labai “popsiško”, daugelis į pirmąjį Mr C pasirodymą Lietuvoje numojo ranka ir vėliau nusigraužė tos pačios rankos nagus… Mr C sudrebino „Gravity“, juk to ir reikėjo tikėtis.
Vakarų klubinėtojai žino, jog Mr C vienas entuziastiškiausių ir aktyviausių Anglijos senosios klubines mokyklos dinozaurų. Jo grojamas aštrus skambesys gali sukelia tokias pat euforijos bangas, kaip ir senaisiais reivų laikais. Todėl, artėjant Mr C sugrįžimui į Lietuvą, pats laikas suprasti, jog populiarioji veikla su THE SHAMEN – tai tik dalis šio spalvingo personažo biografijos. Jaunesniems ir tiems, kurie pradėjo domėtis elektronine šokių muzika tik vakar, trumpas paragrafas apie labiau alternatyvinę Misterio Čelsio pusę.
Jau būdamas šešiolikos, Čelsio futbolo klubo fanas Ričardas tapo pakankamai žinomu vietiniu Londono MC pravarde Chelsea Boy. Kartais jis ir šiandien prisimena šią seną aistrą (kaip, kad nutiko pasirodymo „Gravity“ metu), sukdamas plokšteles griebia mikrofoną ir svaidžiojant besirimuojančias žodžių virtines dar labiau įaudrina šokančiųjų minią. Čelsio Vaikis, nuo pat paauglystės, stovėdamas prieš publiką, jautė pasitenkinimą. Kiek subrendęs jis pakeitė paauglišką pseudonimą (CB – Chelsea Boy) ir pasivadino išdidžiau – Mr C (Mister Chelsea). Vėliau jam teko keisti ir profesijas: buvęs stogdengys perėjo į mažiau prestižinį pienininko darbą. Kita vertus, naujas darbo grafikas jam leido “rautis stogą” vakarėliuose iki aušros, rimuoti greta tokių house didžėjų kaip Colin Faver ar Kid Bachelor, o paryčiais bėgti tiesiai į darbą išnešioti pieno butelių.
Acid-house vakarėliai Mr C įkvėpė naujai veiklai. 1987 metais, kai Anglijos muzikos scena pradėjo virsti didele šokių aikštele, jis kartu su bičiuliu Evil‘ Eddie Richardsu, pasivadinę Myter-E, išleido savo pirmąjį house muzikos įrašą “Page 67”. Netrukus Mr C pajuto, kad nori būti ne vien MC. Jis pradėjo didžėjauti karščiausiuose acid-house vakarėliuose. Tai neliko nepastebėta tos kartos metraštininko Matthew Collino, kuris knygoje “Altered State: The Story of Ecstasy Culture and Acid House”, pasakoja kaip vakarais, kuomet populiariausiu gėrimu tapdavo mineralinis vanduo, šokdami pagal Mr C sukamas plokšteles, prakaitą varvino įvairiausio plauko klubinėtojai: nuo snobiškų mados aukų ir respektabilių dėdžių iki gangsterių, prostitučių ar šiaip reiverių.
Žinoma, kaitriausiais šlovės spinduliais Mr C pradėjo džiaugtis tapęs grupės THE SHAMEN reperiu-frontmenu, ir jiems išleidus hitus „Move Any Mountain – Progen 91”, „Ebeneezer Goode”, „Boss Drum”. Pirmieji sudarę remiksų albumą, surengę techno pasirodymus stadionuose ir tarsi dinamitu išsprogdinę Anglijos čartų duris, THE SHAMEN paliko jas plačiai atviras ateities šokių muzikos žvaigždėms, tokioms kaip THE CHEMICAL BROTHERS, LEFTFIELD ir UNDERWORLD.
Tačiau, kuomet dėl tam tikrų priežasčių 1998 metais THE SHAMEN iširo, Mr C jau senokai mynė kitus veiklos kelius. Tiesa sakant, jis niekada nenustojo būti vienas pagrindinių LOndono elektroninės muzikos kultūros pogrindžio atstovų. Dar 1992 metais jis įkūrė įrašų kompaniją Plink Plonk, kuria siekė pralaužti ledus apšalusioje klubinėje scenoje ir tapo atspirties tašku šiandien plačiai žinomam prodiuseriui Derrickui L. Carteriui. Taip pat Mr C (nors ir būdamas tikra popžvaigžde) nenustojo pastoviai organizuoti nelegalius pogrindinius patrypčiojimus. Galiausiai kartu su bendražygiu Layo Paskinu jis nusprendė, jog atėjo metas “Pabaigai” ir 1996 metais Londone įkūrė klubą “The End”.
Mr C sakop, kad taip pasielgė, norėdamas investuoti savo pop scenoje uždirbtus pinigus į pogrindinę šokių muzikos kultūrą. Nuo pat klubo įkūrimo pradžios Mr C ir Layo rūpinosi viskuo: nuo interjero dizaino iki grojamos muzikos kokybės. Nors “The End” pirmaisiais savo gyvavimo metais ir patyrė tam tikrus sunkumus, vėliau klubas paradoksaliai paneigdamas savo pavadinimą tapo kelio pradžia įvairioms klubinės kultūros naujovėms. Po savo stogu “The End” priglaudė įvairias šokių muzikos pakraipas: nuo įvairaus house, iki drum‘n’bass bei techno ir tapo sėkmingu kokybiškos elektroninės muzikos bastionu.
Už kelių dienų, po klubo įkūrimo pradžios, startavo tuo pačiu vardu pakrikštyta, Mr C priklausanti įrašų kompanija. Šiandien ji gali pasigirti apie 60 išleistų kokybiškų įrašų. The End netgi išaugino naują šokių muzikos stilių, kuris tapo tiek klubo, tiek įrašų kompanijos reprezentaciniu simboliu. Merginos įprastai jį vadina techno, vaikinams – tai house. Tačiau tai nei viena, nei kita. Tai – tech-house: house ir techno muziką vienijantis žanras, kuriame įprastas house skambesys pakeičiamas griežtesnėmis sintezatorių melodijomis, sunkesnėmis bosinėmis linijomis, visa tai apjungiant techno muzikai artimesne ritmika. Jei house galime atrasti gyvus instrumentus apeliuojančius į džiazines ar fankines nuotaikas, tech-house – tai atsitinka labai retai.
Mr C pelnytai galima laikyti šio stiliaus pionieriumi. Dar 1992 Eddie Richardsui jis įrašė savo miksą, pavadintą “Tech-House”, o po trijų metų Terry Francisui, Layo & Bushwackai bei Nathanui Colesui pasiūlė pradėti naująjį šokių muzikos stilių. Pasak, Mr C tai ne vien stilius, bet ir požiūris vienijantis panašiai į šokių muzikos kultūrą žvelgiančius žmones. Atrodo, jog arogantiškasis Mr C tam tikra prasme tech-house laiko naujuoju acid-house. Šio amžiaus pradžioje jis savo užtaisytais tech-house pabūklais buvo pasiruošęs užkariauti Ameriką. Tačiau atrodo, jog šis planas atidėtas, nes, deja, ten dar vis karaliauja brangiai-pigus Paulas Oakenfoldas. O pastarajam Mr C skolingas už tai, jog tapo vyriausiuoju THE SHAMEN šamanu.
Tačiau senajame kontinente tech-house generolas nesudeda ginklų. Anot Mr C, jo stilius panaikinęs ribas tarp progressive, progressive house, techno ir electro ar breaks, leidžia užkariauti kokybiškos muzikos naujovėms atviras širdis. Viskas, ko šis Čelsio dendis nori iš publikos atlapaširdžių – atrodyti taip pat seksualiai, kaip ir skambanti jo muzika. Tikėkimės, kad „Gravity“ šokių aikštelė šįkart užsiliepsnos, nes Mr C niekada nedvejoja kurią plokštelės pusę disco ar acid pasirinkti. Tai acid-house vaikis – jo venomis teka rūgštis.
Komentarai