Visų pirma, norėčiau prisipažinti, ėjau i G turėdamas labai aiškų ir konkretų tikslą – pasižiūrėti į Mr. C, kurį prieš tai matęs bičiulis gyrė taip, jog jo pasiklausius, Bitlai, Hendrixas ir Mirė Matjė kartu paėmus prilygsta geriausiu atveju saviveiklinei „Akropolio“ užkandinėse uždarbiaujančiai paauglių kapelai. Tai buvo tikrai drąsus iššūkis, ir negalėjau praleisti progos tuo įsitikinti.
Į klubą įžengiau sulig antru Mistersio gabalu. Kaip spėjau išsiaiškinti, prieš tai grojęs Ignas iv (čia ne romėniškas skaičius ‘keturi’) visiems buvo “nieko”, tačiau domėn reikėtų paimti, jog girdėjau nuomonę žmonių, stoviniuojančių už viduryje siautėjančios prakaituotos minios, kuriems viskas, kas vyko duotuoju momentu, atrodė lyg devintosios karalystės gaisai. Ir majį bala, pagalvojau, nes ir pats kažkaip nervingai judinau koją ir stuksenau pirštais į kaip visada žavios partnerės liemenį.
Pasisveikinimai yra šaunus ritualas. O ypač kai ateini į kokį nors renginį, į kurį lyg ir nesitarę (anot G newsletterio, tą vakarą klubą aplankė 600 žmonių) sueina visi tavo draugai, pažįstami ir per paskutines keletą dienų sutikti žmonės. Tuomet eini tą standartinį pasivaikščiojimų ratą aplink, ir staiga vienoje labai malonioje ir šaltuoju metų laiku labai vėsioje vietoje aptinki altorėlį su bačiukais, kelnytėm, trikotažiniais marškinėliais ir panašiais niekais. Toks jausmas, kad dabar turėčiau linktelėti, suburbėdamas “ačiū tau Adidas, kad jau kelintą kartą galime dūkti iš tavo malonės…” Bet gal ne, randame tykesnį plotelį pakinkuot į ritmą, kuris ausyse jau po truputį skardėjo.
Per strykaliojančiųjų ir rankomismakaluojančiųjų debesį stengiausi pažvelgti tiesiai Mistersiui į akis. Bet paskui supratau kad ten ne jis, o viena mergaičiukė, šalia kurios stovėjo Mistersis, kurį aš palaikiau mergaičiuke, stovinčia šalia Mistersio. Sudėtingai galbūt nupasakojau, tačiau vertėtų pažymėti, kad vyrukas turbūt nuėmė dalį kompleksų naštos nuo kai kurių žemaūgių vietinių dj, o ir šiaip, sutvirtino galutinai skiauterės privalumais abejojančiųjų dvejones. Iš kart prisiminiau, kaip eidamas pas kirpėją, dėliojau sakinius, norėdamas išaiškinti, kad nenorėčiau būti apkirptas septintu numeriu.
Štai šioje vietoje lyg ir derėtų įterpti kokį žodį ar keletą apie kokį nors chilloutą klubo gale, bet liūdna veido išraiška prisipažįstu, kad net nepažvelgiau į tą pusę, nes nu labai jau viskas įdomiai atrodė visur kitur. Ryžtingai išlenkę po taurelę, pabandėme įsitrinti ten kur nors į priekį, tačiau staiga užsinorėjo dar išlenkti po taurelę, tuomet vėl pabandėme prasukti tą patį su tais šokiais, bet visi bandymai kėsinosi pareikalauti kur kas daugiau aistros šokiui, nei jos įmanoma buvo išskirti, todėl nusvirusiomis rankomis nukėblinau pavėpsoti į Mistersi iš arčiau, pro mėgstamą kampą. Staiga iš už kito kampo jį atakavo bene trys merginos, viena norėjo fotografuotis, kitos galbūt irgi nebūtų prieštaravusios, po visko.
Už scenos svarbiai staipėsi vietinis Eltonas Džonas, o Šviesų ir Lazerių Meistras programavo savo softą mirksėti vis galingiau ir chaotiškiau. Vau, pagalvojau, če gi techno. Ir tuomet, kai baigiau preliminarinę moralinio pasiruošimo tūsui fazę, staiga įvyko nenumatytas dalykas – baigėsi dienos energijos limitas, taigi, skėsčiodamas rankomis, turėjau apleisti patalpas, už nugaros palikdamas seną-gerą Vilniaus reivo siautulį, remixed.
Komentarai