Per spektaklį “Apvalytieji” merginai buvo užduotas klausimas “Jei galėtum pakeisti vieną dalyką savo gyvenime, kas tai būtų? “. Ji atsakė: “Norėčiau pakeisti savo kūną. Kad jis būtų toks, kokį jį jaučiu”. Šis sakinys tinka ir abstraktesniam kontekstui. Ką tik pasibaigė “Sirenos”- teatras toks, kokį mes norėjome matyti ir justi.
Per spektaklį “Apvalytieji” merginai buvo užduotas klausimas “Jei galėtum pakeisti vieną dalyką savo gyvenime, kas tai būtų? “. Ji atsakė: “Norėčiau pakeisti savo kūną. Kad jis būtų toks, kokį jį jaučiu”. Šis sakinys tinka ir abstraktesniam kontekstui. Ką tik pasibaigė “Sirenos”- teatras toks, kokį mes norėjome matyti ir justi.
Jau seniai ganėtinai uždaroje Lietuvos kultūrinėje erdvėje nebuvo tokio masto teatro festivalio. Prieš kelis metus liūdnokai nuaidėjo “LIFE”. Šiemetinės “Sirenos”- ambicingas užmojis, savaitei Vilniun subūręs šiuolaikinio Europos teatro grandus ir lokalius režisierius tautiečius, pasiūliusius kaip niekad daug naujos lietuviškos produkcijos.
Per festivalį sužibėjo naujojo teatro režisierių karta. Rusijos atstovas Ivanas Vyrypajevas į sostinę atsivežė šviežią gūsį “Deguonies”, suaktyvinusio ne vieno žiūrovo smegenų veiklą. Repo ritmu kartojami žodžiai “kiekviename žmoguje yra du šokėjai: kairysis plautis ir dešinysis plautis. Jei kastuvu kirstum žmogui per krūtinę ties plaučiais, šokis liautųsi.” veikia įtaigiai. Spektaklio metu pats imi giliau kvėpuoti ir jauti malonumą, kai oras srūva per šnerves į plaučius. Tačiau “Deguonyje” mažai palikta laiko poilsiui- spektaklis trumpas, bet įtemptas nuo pradžios iki galo.
Viso dekalogo metu aktoriai nė akimirkai nenustoja judėti. Rodos, kažkas iš vidaus jiems neleidžia sustoti. Tai spektaklis apie meilę moteriai, meilę vyrui, meilę nuolatiniams vyksmui. Apie begalinį norą laisvai įkvėpti pilną krūtinę deguonies. Čia vaidina tik du aktoriai (vienas iš jų – pats Vyrypajevas) ir dar moteris prie pulto, nuo kurios priklauso, kaip suskambės muziką šįkart. PORTISHEAD ar aranžuota Stingo muzika “veža” ir taip, o atitinkamame kontekste tiesiog užburia. Vos valandos trukmės koncentruotas spektaklis pakėlė nuotaiką ir nenuvargino. Išėjau iš jo lyg lengvesnė, lyg nusikračiusi blogų minčių. Mėgstu spektaklius, kurie nepalieka didžiausio krūvio pačiam žiūrovui viską išsinarplioti.
Nekrošiaus pavardę žino kiekvienas pyplys, jei jau supranta, kas per dalykas yra teatras. Lietuviškosios scenos dievukas specialiai “Sirenoms” parvežė Rusijos teatrui statytą “Vyšnių sodą”. Ten jis kėlė sumaištį- kritikai niekaip negalėjo susitarti, ar čia jį liaupsinti, ar pasmerkti. Geresnės reklamos ir negalėjo būti. Į vienintelį spektaklį Lietuvoje susirinko tiek žmonių, kiek dar nesu “dramtetryje” mačius. Visos vietos užimtos ir stovinčiųjų dar – arti šimto. Tikras anšlagas. Tik pikta dėl to, kad itin nemažą publikos dalį sudarė tie, kurie ničnieko apie teatrą nesupranta ir pirko bilietus pirmosiose eilėse, nes taip daro visi jų sluoksnio žmonės. Nepateisinu tokio abejingumo spektakliui kaip gyvam organizmui, kaip emocijų ir idėjų sintezei. Tokia padėtis mūsų teatruose, rodos, dar nė neketina keistis.
Pats “Vyšnių sodo” pastatymas- puikus. Iškart jaučiasi Nekrošiaus prisilietimas- sunkus, gilus, verčiantis analizuoti, daugiasluoksnis. Bet sąmonėje visgi skimbtelėjo aliarmo signalas. Nekrošius leidžia sau su publika daryti ką nori- sukrėsti ją, migdyti iš nuobodulio, išlaikyti keturias valandas apykietėje kėdėje. Režisierius šįkart aiškiai parodė, jog jis čia padėties kontrolierius. Keturios valandos grynos vaidybos ir dar apie dvi padalinta trims pertraukoms. Aritmetika paprasta- šešios valandos priverstinio susikaupimo ir balansavimo ties dviem kraštutinumais- laukti pabaigos ir įsigyti nuospaudą ant sėdimosios dalies arba išeiti ir būti nudėtai kokio teatromano už visišką tuo parodomą teatro išniekinimą. O dabar pabandykite įsivaizduoti žmogų, atėjusį po darbo dienos, gavusį jau tik stovimus bilietus ir dar nė velnio nesuprantantį rusiškai. Tokių skausmo perkreiptais veidais mačiau ne vieną. Ir tokia veido išraiška susiformavo nebūtinai dėl gilaus spektaklio palikto įspūdžio.
“Ilgas gyvenimas” reprezentavo brolių latvių šiuolaikinį teatro būvį. Alvis Hermanis daug mėnesių mokė penkis jaunus aktorius perprasti senų žmonių psichologiją, elgesį, įpročius, kol jie tapo tokie savi ir natūralūs, kad jau nebesimato, kur baigiasi vaidyba ir prasideda tikrumas. Tie jaunuoliai scenoje tampa seniais, gyvenančiais sovietiniame bendrabutyje, turinčiais nusistovėjusią ir nekintančią dienotvarkę, viską vienas apie kitą žinančiais. Kiekviena buto detalė- iki skausmo pažįstama. Atidžiau pasiknisę senelių sandėliukuose, neabejoju, rastumėte ne vieną tokį daiktą. Senučiukas “samovaras”, rusiškos kailinės kepurės, didžiulis puodas skalbiniams virinti, girgždančios “raskladuškės”. Ir toks tikras senų žmonių tvaikas, susimaišęs su lydomų pasenusių taukų smarve. Čia niekas niekad nesikeičia, nes tam tiesiog nebėra prielaidų. Čia negimsta naujos idėjos, nes senų žmonių sąmonė to tiesiog nepajėgtų suprasti. Per ilgai gyvenant, pamažu imama tik vegetuoti.
Šis spektaklis- eksperimentas, manau, labiausiai turėję patikti patiems aktoriams. Čia beveik nėra dialogų, visas dėmesys telkiamas į vaidybą, kuri išties stebina. Šiuo požiūriu “Ilgą gyvenimą“ pavadinčiau geriausiu matytu spektakliu “Sirenose”. Tačiau kažkam turbūt taip nepasirodė. Buvo žmonių, tiesiog vidury vaidinimo atsistojusių ir išėjusių. Jie viso veiksmo metu zirzė apie neva nevalyvumą ir trivialumą, apie tai, jog tokių šlykštybių žiūrėti negalį. Būtų įdomu patyrinėti, kaip tokie snobai patys elgsis sulaukę aštuoniasdešimties. Nes tai, kas buvo parodyta scenoje, nebuvo išgalvota. Viskas buvo tikra, paimta iš gyvenimo, iš įpročių ir sulipdyta taip, jog nejučiom imi galvoti, jog žiūri į savo senelius ar tėvus, o ne aktorius.
Paskutinei “Sirenų” dienai paliktas skandalingiausias užtaisas- Warlikowskio “Apvalytieji”. Dviejų su puse valandų trukmės spektaklis, turbūt sąmoningai padarytas be pertraukos. Kitu atveju salė būtų gerokai ištuštėjusi. Lenkų režisierius drąsiai rėžia: “Aš prievartauju auditoriją, nes leidau, jog gyvenimas prievartautų mane”. Po tokių pareiškimų nori nenori imi tikėtis kažko šokiruojančio, kažko intriguojančio, kažko naujo ir nematyto. Ir… žiauriai nusivili. Nežinau, ką Warlikowskis galvojo, veždamas mums savo produkciją- ar kad mes tokie atsilikę ir vis dar bijome nuogo kūno vaizdo, ar kad mes, atvirkščiai, mėgaujamės tuo. Asmeniškai manęs nesujaudino nė vienas spektaklio momentas.
Ir kažin ar labai daug ką dabar gali šokiruoti atvirai demonstruojamomis genitalijomis, lyties keitimo operacijomis, homoseksualų sekso scenomis. Visa tai buvo parodyta, bet emocinis rezultatas- nulinis. Viso spektaklio metu, kartais net masiškai, žiūrovai kilo iš savo vietų ir palikinėjo salę. Ir aš juos netgi suprantu, nes buvo išeinama ne dėl poveikio, o dėl to, jog nuobodu. Beje, dar vienas įdomus dalykas- pjesės autorė Miss Kane du pagrindinius aktorius, jauną merginą Greis, norinčią pasikeisti lytį ir tapti panašia į savo brolį bei jau minėtąjį jos brolį, perkėlė iš kitos pjesės “Geismas”. Net vardai išliko tokie patys.
Smurto pakankamai rodo ir per TV. Teatras turėtų būti “švaresnė” aplinka. Ir jau nelabai išeina dengtis po postmodernizmo kauke- toks argumentas atgyvenęs ir nebeveikia. Gal Lenkijos kultūrinė aplinka kitokia, gal mes kažko nesupratom, bet čia Warlikowskis neapvalė nieko. Greičiau jau paliko nemalonių nuosėdų ir privertė pradėti tikėtis, jog dabartinis Europos teatro vaizdas ne visai toks.
Festivalio metu buvo parodyta dešimt naujausių lietuviškų spektaklių. O vardai vėl tie patys – Koršunovas, Varnas, Masalskis, Graužinis, Tuminas. Gražu, kad turime, kuo didžiuotis. Gerai, kad turime, ką liaupsinti. Blogai, kad kai liaupsiname, tai ir gauname pataikavimus, prisitaikymus prie mūsų, adaptuotą pirminę idėją. “Sirenose” tą dar galima maskuoti. Bet žiūrėsim, ar pavyks susiturėti per jubiliejinį, šešiasdešimt penktąjį, Nacionalinio Dramos Teatro sezoną. “Sirenos”, kaukusios savaitę, savo darbą atliko.
Pažadino apsnūdusius kultūros mėgėjus, sėdinčius vis dar gana provincialioje terpėje. Išvaikė nepakančius snobiškus žiūrovus ir atgrasė nuo noro eiti į teatrą vien “for fun”. Pamalonino visus tuos, kurie buvo išsiilgę veiksmo, vyksmo, įvykio. O dabar lai užmiega iki kitų metų. Kad spėtume atgauti kvapą ir prigaminti naujų produktų bei, padėk, Dieve, gal net naujų pavardžių.
Panaudotos iliustracijos – iš portalo “Sirenos.lt”
Komentarai