Die Reisen dauern. 25 TALLINN valandos (I)

Tačiau ir vėl kažkam reikėjo viską sugadint. Spjaut ant visko, susikraut čimodaną ir iškeliaut. Taip padariau ir aš. Susimečiau šmutkes, pasiėmiau fotiką (su tom pačiom greit išsikraunančiom batareikem) ir iš Draugo pasiskolinau paskutinius pinigus. Ir nors juos buvo atsidėjęs žieminėms padangoms, atsisveikindamas parašė žinutę: “Del saibu nesiparink. Grizes atiduosi. Jei rammsteinai grotu electro, vaziuociau ir as. Maiklas.“

Vietoj pradžios

“Pastovumas žlugdo kūrybiškumą“ – tikriausiai pagalvojo Kim Il Sungas ir Šiaurės Korėjoje nusikabino visus savo portretus. Matyt netrukus šalies gyventojai džiaugsis netikėtai atjaunėjusiu ir pagražėjusiu savo Lyderio atvaizdu, todėl, sekdamas Didžiojo Vado pavyzdžiu, išvadas padariau ir aš.

Tad prieš pradėdamas dalintis savo kelionės įspūdžiais, atsiprašau iškart. Atsiprašau gerb. Zrnl. Už tai, kad ir vėl vaikščiojau po “linksmus renginius”. Attsiprašau gerb. siri. Už tai, kad straipsnis vėl bus “per ilgas, per daug apie pievas, o ne apie esme“.

Prisipažįstu. Parašyti privertė Redaktorius. Todėl, taupydamas jūsų brangų laiką, siūlau toliau neskaityti. O jei, neduokdie, sugalvotumėt kitaip, prieš kiekvieną pastraipą parašysiu perspėjimą. Bus lengviau apsispręst. Visiems kitiems – smagios kelionės.

18h. Penktadienis. Vilnius. Kamufliažinė kelionė namo

Perspėjimas: žemiau parašyti 498 žodžiai. Ir didžioji jų dalis – nereikšmingos smulkmenos. Gerai pagalvokit, ar verta gaišt mažiausiai 5 min. ir į visa tai gilintis.

Lapkričio pradžioje netikėtai išgirdau reklamą, jog atvažiuoja RAMMSTEIN, akimirkai pasidarė silpna. Prisiminiau, kaip lygiai prieš trejetą metų į mane prabilo Televizorius. Taip pat lapkritį, taip pat griežtai ir taip pat vokiškai.

Tada net negalvodamas už bilietą sumokėjau 40 litų (kas tuo metu atrodė nežmoniški pinigai), pabėgau iš pamokų, atitranzavau į Vilnių ir valandą stumdžiaus su girtais pankais ir metalistais. Buvo daug ugnies, fejerverkų, nesuprantamų vokiškų žodžių, gitarų, ugnies ir dar fejerverkų. Po koncerto dvi dienas negalėjau atsigaut ir labai skaudėjo sprandą. Ir nuo to laiko nebuvau matęs NIEKO PANAŠAUS. Todėl, išgirdęs reklamą, pasakiau sau: “Aš ir vėl JUOS pamatysiu“.

Vėliau sužinojau, jog RAMMSTEIN atkeliauja į …Estiją. Nesiliauju stebėtis vokiečių originalumu. Dar pusė mėnesio nerimo ir aš jau stoviu ant trasos. Autobusas iš Vilniaus į Taliną turėjo išriedėti sekmadienį, tad nutariau pasinaudoti savaitgalio privalumais ir po maždaug mėnesio pertraukos grįžti į Gimtinę.

Buvo jau sutemę, temperatūra minus nežinaukiek, o ant trasos maždaug penkiolikos žmonių eilė. Namo nori visi, tad garbingai užėmiau paskutinę poziciją, bet mano į viršų iškeltas nykštys pravažiuojantiems nereiškė nieko. Turbūt visi manė, jog atėjau palinkėti geros kelionės.

Galvoje jau sukosi mintys apie straipsnį ir labai jau norėjos kažkaip pereit iš CAMOUFLAGE į RAMMSTEIN. Prieš mane tranzavo Vaikinas iš kariuomenės. Po maždaug pusvalandžio prie jo sustojo apysenis fordas, kuris vėliau pririedėjo ir prie manęs.

“Stoju tik paskutiniams” – draugiškai pasakė vairuotojas ir paspaudė gazą. Patogiai įsitaisiau gale ir nenorėjau apie nieką šnekėti. Galvoje aidėjo tris dienas švęsto Draugo R. Gimtadienis, o mintimis jau kračiau galvą ir šaukiau “We’re all living in America“.

O man kalbėti ir nereikėjo. Vaikinas iš kariuomenės sėdėjo prieky ir su Vairuotoju greit rado bendrą kalbą. Pasirodo, pastarasis yra Karo Akademijos trečiakursis, o kolega tranzuotojas – tarnauja kažkur prie Vilniaus. Visi buvom iš to paties miesto, tačiau gyvenimas Sostinėj man nebeteikė tokio džiaugsmo, kaip kompanijonams. “Lafa, kad Vilniuj, bet ch…ova, kad kiekviena diena žygiuot” – užuojautos kupinu balsu šnekėjo Vairuotojas. Vaikinas iš armijos jam pritarė, o į mane ir toliau niekas nekreipė dėmesio.

Tada šneka pasisuko apie Janulevičių, kariuomenės nuotykius ir statutą. Vairuotojas džiaugėsi, jog jo kariniai lapukai laminuoti, o Vaikinas iš armijos papasakojo, jog su forma tranzuot geriau. Negalėjau atsistebėti, kaip greit žmonės randa bendrą kalbą.
Tačiau nuvažiavus 21 km situacija netikėtai pasikeitė. Vairuotojas pažvelgė į galinio vaizdo veidrodėlį ir paklausė, kur mokaus. Išgirdęs atsakymą, širdžiai malonia tarme uždavė dar niekad negirdėtą klausimą: “Gird, a kaip ten yr su tuo stojamaju?“.

Atsakiau, jog klausinėja įvairių dalykų, pradedant politika ir baigiant ekonomika(!), bet vyrai greit suprato, jog su civiliais šnekėt neverta. Tada vėl kalbėjo apie buitį ir TIKRAI gerą karinį maitinimą. Sužinojau, jog bataliono vadas kariuomenės šventei ruoštis įsakė prieš mėnesį, med. punktas vadinamas lazaretu, o Karo Akademijos pirmakursiai – bambalais. Magės nebuvo, tad vėliau įsivyravusią tylą nutraukė Vairuotojo nedrąsus “A my liubily…”. Kalba nukrypo apie meilę ir neištikimas moteris.

Vaikinas iš kariuomenės išlipo pirmas. Likę su Vairuotoju šnekėjom apie neatsimenuką. Vėliau paskambino buto Šeimininkė ir pasakė, jog dėl minėto Gimtadienio šventimo iškeldins per dešimt dienų. Gimtinėj buvo gražiai prisnigę. Išlipęs padėkojau ir patraukiau Namo. Labai šalo rankos.

20h. Tas pats penktadienis. Namai. Pasiruošimas.
Perspėjimas: tai bus pastraipa be smulkmenų ir nereikšmingų detalių. Skiriama gerb. siri.

Namie niekas nebuvo pasikeitę. Pavalgiau, pusvalandį pašnekėjau su mama, užmigau. Atsikėliau, vėl pavalgiau, mamos nebuvo, todėl pavalgiau dar kartą. Apsirengiau, išėjau, grįžau, ir dar kartą pavalgiau. Telikas rodė kažkokias nesąmones, valgyt nebesinorėjo, o kaimynai labai dainavo. Vėliau dainavo dar labiau, todėl iškart neužmigau. Atsikėliau ankščiau nei vakar, pavalgiau paskutinį kartą, atsisveikinau ir neužrakinau durų. Užrakino mama ir dar ilgai žiūrėjo pro langą.

13.30h. Sekmadienis. Degalinė. Išvykimas
Perspėjimas: tai ir vėl bus ilga pastraipa. Pilna subjektyvumo, emocijų ir paslėptos reklamos. Galbūt užsitrauksiu Šliužo, Mačiulio, Pabedinsko bei likusio žurnalistinio elito rūstybę, tačiau manau, jog už gerus darbus privalo būt atlyginta. Tuo pačiu.

Sekmadienis pasitaikė saulėtas, todėl ir nuotaika nebuvo apsiniaukus. Autobusas, pilnas RAMMSTEIN gerbėjų, ryte ramiai paliko Vilnių, linksmiau prariedėjo pro Kauną ir jau visai linksmai pakeliui turėjo pasiimti mane.

Laukiau degalinėje. Šalia sukiojosi dar keletas žmonių, tačiau net negalėjau pagalvot, jog mūsų tikslas – toks pat. Maniau, jog keliausiu su grupe ilgaplaukių juodai apsirengusių pilvotų dėdžių ir galbūt keletu mažiau pilvotų vaikinų. Dar tikėjaus, jog kompanija papildys visai nepilvotos jų palydovės, apsirengusios taip pat juodai ir tik juodai. Maniau, jog autobuse turėtų būt minimum bent vienas nacionalistiškai nusiteikęs mindaugas, kažkur giliai slepiantis svastiką, keletas pasiturinčių verslininkų ir porą mano amžiaus jaunuolių.

Bet klydau. Ir gan stipriai.

Tik sustojus neoplanui, iš jo pabiro absoliutus mano vizijos paneigimas.

Keliaujančiųjų amžiaus vidurkis – maždaug trisdešimt metų. Vienas vyras dėvėjo “Šiaulių“ krepšinio klubo treningus, kitas – ilgus plaukus. Keli puikavosi juodomis kožomis ir liemenėmis, o likusiųjų apranga į akis nekrito. Simpatiškos panelės, ištikimos žmonos, keletas porų. Moterų ir vyrų santykis buvo apylygis. Dar buvo trys pliusminus mano amžiaus vaikinukai ir tiek pat mergaičių. Jauniausias kelionės dalyvis – keturiolikmetė RAMMSTEIN gerbėja, kuriai tėtis nupirko bilietą ir pats labai norėjo kartu keliaut, tačiau užspaudė darbai.
Paprasti ir kartu labai skirtingi žmonės. Todėl man ši kompanija labiau priminė šiek tiek peraugusią mokyklinę ekskursiją į Molėtų Observatoriją arba eilinio maršrutinio autobuso “Vilnius – Šiauliai“ keleivius. O jie keliavo į RAMMSTEIN koncertą.

Naudodamiesi sustojimu, ekskursantai netrukus eilute išsivinguriavo prie degalinės tualeto. Kai kas parduotuvėje pildėsi atsargas, kai kas net neišlipo iš autobuso. Rūkė beveik visi. O aš ieškojau. Kuo greičiau norėjau rasti organizatorius, kurių prieš tai nebuvau matęs. Siekiau kelionėje būti tik paprastu ir labai dideliu RAMMSTEIN gerbėju. Reikėjo išlaikyti paslaptį.

Ir pamačiau. Kelionės Organizatorių. Tada pagalvojau, jei kada būtų išleistas informacinis katalogas, nurodantis, koks turi būti standartinis mokytojas, gaisrininkas ir troleibuso kontrolierius, tai šalia skyriaus “Direktorius” ir “Kelionės vadovas” tikrai puikuotųsi šio Žmogaus nuotrauka. Sudėjimas jo buvo kaip dainininko, save vadinančio Obuoliu. Balti plaukai ir susirūpinęs veidas iš pasąmonės išplukdė vieną vienintelį žodį. Tete.

Netrukus susipažinau ir su Tėtės Mergaitėm G ir G bei sužinojau, jog ant šių trijų žmonių pečių guli visa 43 keliaujančiųjų kompanija. RAMMSTEIN gerbėjų. Tada prisiminiau tuos tris banginius.

Į autobusą grįžo paskutiniai ekskursantai ir netrukus neoplanas pajudėjo tikslo link. Sužinojau, jog man jau paskirtas kelionės partneris, kuris net tik sėdės šalia manęs, bet ir gyvens vienam viešbučio kambary. Neliko nieko daugiau, kaip tik nusišypsoti, ištiesti ranką ir pasakyti: “Sveikas, Sugyventine“.

Už mūsų sėdėjo pora. Ji buvo smulkaus sudėjimo ir malonaus veido. Pirmas įspūdis apie Jį kardinaliai skyrėsi. Vien jo bicepsas buvo kaip mano galva. Apvalus veidas ir trumpi plaukai man kažkodėl priminė Atgimimo laikų lietuvių mafiją, raudonom devetkom skrendančią autostrada “Kaunas – Klaipėda“.

Ištiesiau ranką ir ji visiškai paskendo Jo Plaštakoj. Jie buvo “iš Šiaule“. Visas autobusas Jį šaukė Vaidaiiiiiiii!, o Ji sėdėjo kukli ir tyli. Jai net nepatiko RAMMSTEIN. Visas neoplanas atrodė tarsi mažytė Lietuva, kurioje gyveno 46 piliečiai ir du Vairuotojai. Vilnius, Kaunas, Marijeempole, Šiaule, Panvežys – tarmių ir atrodytų nesutaikomų kultūrų mišrainė.

Tiesa ir šis šalies modelis sugebėjo skilt į dvi Lietuvas.

Pačiam neoplano priekyje sėdėjo Tete ir jo Mergaitės, už jų – tylūs ir susikaupę RAMMSTEIN gerbėjai. Kas skaitė laikraštį, kas vartė žurnalą, o kas tiesiog neveikėnieko, žiūrėjo į apsnigtus laukus ar šiaip snaudė. Atrodė, jog ši Lietuva keliauja į Šiluvos Atlaidus.

Antroji Lietuva sėkmingai teisino galiorkos vardą. Pradžioje porą kart girdėjau šaukiant “Heil Hitler“, vėliau kalba pasisuko apie gyvenimą, o tema “Apie skirtumų tarp Kauno, Šiaule ir Panvežio nebuvimą“ buvo ypač populiari. Kažkas užtraukė liaudies dainą “Jurgis, Antanas, Aloyzas ir Martynas“, kurią vėliau pratęsė “Nors nėr tavęs čionai“. Visi šaukė Vaidaiiiiii! ir tada supratau, kad pirmas įspūdis apie šį žmogų buvo visiškai klaidingas.

Pro langą plaukė Pumpėnai, paskutinės lietuviškos trobos ir viduje pasirodė Pasienietis. Po to mačiau laukus, Iecava ir Aukskale. Buvo labai daug sniego, neoplano televizoriai rodė 1998 RAMMSTEIN koncertą Berlyne, o Antras Vairuotojas pjaustė lašinius. Mano telefono logo ramms+ein, kurį dar pats nusipiešiau po koncerto Vilniuj, pakeitė užrašas LMT GSM bite GSM DZIMTMISA 3. Virš Vairuotojų galvų kabėjo Jėzaus portretas ir ramiai žvelgė į ekskursantus. Pagalvojau, jog Jis tikriausiai niekada negirdėjo RAMMSTEIN. Gal ir gerai.

Nuovargis panaikino Valstybinį susiskaldymą. Lietuva tapo viena. Vaidaiiiiii! jau miegojo. Šalia rūpestingai glaudėsi Ji. Nejučia prisiminiau kino klasiką “Mano mažytė žmona“.

Mano sugyventinė taip pat snaudė. Estijos dar nesimatė.

19h. Tas pats sekmadienis. Esstijooos pasienis. Tallinn gyvena be electro
Perspėjimas: Čia ir vėl bus nemažai subjektyvumo bei dar kart tęsiama electro tema. Nepatartina skaityti p. Rein Oidekivi iš Esstijooos ambasados ir žmonėm, kurie taip ir neišsiaiškino, kas yra tas electro.

Pirmoji mano pažintis su kaimynais šiauriečiais užsimezgė dar prie Latvijos sienos. Nubėgęs iki keityklos greit pakišau Daukantą ir po akimirkos į mane jau rūsčiai žvelgė 415 esstiškųų kroonų. Apsidžiaugęs, kad pinigų kiekis paketurgubėjo, džiaugsmu dalintis nulėkiau pas Sugyventinę.

Didžiausią įspūdį paliko 100 esstiškųų kroonų kupiuura

Nuo mėlyno banknoto visai nedraugiškai spoksojo moteriškas veidas. Apačioj buvo parašyta Lydia Koidula, o mano Sugyventinė bandė įtikint, jog tai – Esstijooos preziidente, tačiau man ji kažkodėl priminė p. M. Melnikaitę, pasididžiavimo kupinu žvilgsniu žvelgiančia į Pirmąjį Lietuvos Kolūkį.

Pasirodė Esstijooos pasienietis. Veide atsispindėjo šiaurietiška ramybė. O man pasidarė įdomu, ar jis moka lietuviškai. Aš, būdamas jo vietoj, mokyčiaus.

Autobusas buvo patikrintas ir cigaretės netrukus smilko jau Esstijooos žemėj. Ekskursantai diskutavo, ar esstaii be kiüuuliamaja ir dujookaauke turi kitų žodžių, o vienas vaikinas buvo tvirtai įsitikinęs, kad esstaii patys nesupranta, ką šneką, todėl prirašo daug balsių ir toks paprastas žodis kaip “bar” Esstijooj tampa “baar”.

Vėliau degalinės Operatorė pasakė, jog galva, nusipaveikslavusi ant 100 kroonų kupiuuros, yra gaarsios Esstijoos rašitojos, tačiau angliškai negalėjo papasakoti, ką ji parašė. Besidžiaugdamas, kad esstaai taip gerbia savo literatūra, prisiminiau jau išnykusi 1 lito banknotą. Gal ir gerai, pagalvojau. Jei manęs paklaustų, ką rašė Žemaitė, aš to net lietuviškai pasakyt nesugebėčiau.

Autobusas buvo jau pabudęs. Languose plaukė storai apsnigti Esstijoos miškai ir pakelės sodybos. Buvo baisiai tamsu ir gražu.

Apie 21h pasiekėm Taliną. Priešais sėdinčio Vyro “Šiaulių” krepšinio klubo treningais paklausiau, gal jis žinąs kokį geresnį Esstijoos kluubą. Netikėtai parėjo toks informacijos kiekis, kad Vyrą “Šiaulių” krepšinio klubo treningais nuo tada pradėjau vadint tiesiog Žmogumi, Kuris Viską Žino.

Jis pasakojo, jog esstaii – neblogai prakutusi tauta ir mum su latviais dar iki jų toli. Kad šiauriečiai niekad taip ir nežinojo, kas yra dempingas ir muitas, ir kad vienintelis jiems aktualus dalykas yra PVMas. Dar papasakojo, jog suomiai labai myli esstus, o esstaii myli suomius. Pastarieji atvažioja pagert ir pamylėt mergaičių, o mūsų tolimieji kaimynai dėl to yra pristeigę daugybę klubų, barų, viešbučių ir sexshop. Dar esstaii yra paslaugūs, angliškai kalba daugelis, o rusiškai beveik visi. Žmogus, Kuris Viską Žino, patikino, jog Talinas – tikrai vakarietiškas miestas, esstaii tikriausiai net nežino, kas yra nusikaltimai, o pasiklydus reikia klaust VIRU viieeešbučio. Tai – Talino širdis.

Teisybe pasakius, visu tuo įsitikinau pats. Dar sužinojau, jog eestaai niekada nelaužo taisyklių ir yra TIKRAI neperkalbami. Ir kad VIRU viieeešbutis yra ne hatel muščinof (kuo buvau tvirtai įsitikinęs), o hatel VIRU.

Kad visa tai vaikystėje būtų papasakojęs prof. Kazlauskas.

Už lango bėgo sovietinė priemiesčių Talono architektūra ir modernios centrinės miesto dalies statybinės svajonės. Labiausiai stebino novatoriški apšvietimo sprendimai, ko nesu matęs Vilniuj. Tikrai skoningai suderintas miesto naktinis vaizdas ir net apleisti industriniai monstrai Taline atrodo patraukliai.

Už manęs girdėjau nuostabos kupina Jos ir Vaidaiiiiiii! pokalbį. Ir jiems tai pirmas kartas Taline. Sugyventinė buvo jau pabudus, o autobusas skendo tyloje. Visi žavėjosi Užsieniu.

Pasiekusi viešbutį, Lietuva suskilo į mažytes kolonijas. Po visus aukštus išsibarstė miestai ir miesteliai, kai kas okupavo baar, o mūsų kambary lova buvo dvigulė. Su Sugyventine nusprendėm, kad medaus mėnesį sutiksim tikrai ne Esstijoooj. Kadangi ketinau netrukus leistis ieškoti electro, teko išsiskirt. Bet pažadėjom likt ištikimi.

Į electro paieškas pakviečiau Mergaites G ir G. Netrukus jau sėdėjom taxi ir rusiškai plepėdami su vairuotoju skrodėm naktinį Taliną. Kelionės tikslas – vienintelis sekmadienio naktį veikiantis klubas “Amigo”. Prieš tai dar pasibastėm po centrą. Vėl buvo baisiai šaltą ir gražu. Mieste žmonių beveik nesimatė, tik kur ne kur prasilenkdavom su neblaiviais suuomiaiiis.

Tada pagaliau radom “Amigo”. Prie įėjimo stovėjo paslaugus esstass, kuriam palikau fotiką. Nes esstaii taisyklių nelaužo. Sumokėjom po 60 kroonų (apie 15 lt) ir jau leidomės laiptais į klubą.

Viduje grojo gyva grupė ir electro net nekvepėjo. Žmonių buvo maždaug du šimtai, iš jų apie 170 vyriškos giminės. Pats “Amigo” šiek tiek priminė mūsų “All Stars”, tik ne toks šviesus ir dvigubai mažesnis. Šokių aikštelė, šalia baras, prie jo – aš. 40 kroonų (apie 10 lt) ir į skrandį jau teka 0,3 l esstiškoos alaus praamonės pasidižiaavimas – “Saku”.

Moterų – badas. Jei kokia vieniša netyčia ir užklysta, tai netrukus prie jos jau sukas minimum keturi patinai. Amžiaus vidurkis – trisdešimt. Įdomiai tikriausiai ten atrodžiau – dešimčia metų jaunesnis ir iškart su dviem Mergaitėm. Tiesa, vienai jų labai greit eestųų futbolininkas jau pirko rožę ir girtu eestųų – anglų kalbų mišiniu manęs klausė, ar aš nieko prieš. Atsakiau, jog net negalėčiau, o jis puolė tiesti ranką. Pasijaučiau lyg Baltijos kelyje.

Skambėjo O – ZONE “Dragostea din tei”. Išėjau ieškoti didžėjaus.

Suradęs supratau, jog šįvakar liksiu be electro. Urmas (čia jo vardas) papasakojo, jog apie electrokažką girdėjo. Bet pats negroja. Nevilties kupinu balsu dar paklausiau, gal netyčia turi TECHNOTRONIC “Pump Up The Jam”. Sakė paieškos.

Grįžęs baigiau alų ir išgirdau savo užsakymą. Buvau laimingas ir net aplankė misionieriškas pasididžiavimas. Į viešbutį grįžom prieš keturias. Kartu grįžo ir Sugyventinė. Už lango buvo apie minustris

To be continued…