Tačiau visuotine gerove buvo patenkinti ne visi…Liaudies priešų atsirado!
1983m. kažkur tarp VDR ir VFR susibūrė CAMOUFLAGE, 1985m. Panevėžyje gimė Andrius Kurkinas, o 1989m. visus galutinai užkniso Berlyno Siena. Kas buvo po to, paklauskit Burokevičiaus, tačiau negaliu garantuoti, jog jis pasakys, jog A. Kurkinas vėliau pasivadino Dj Endžiu_vsg, dukart laimėjo geriausio Aukštaitijos didžėjaus titulą ir penktadienį debiutavo “Stereo 45”. CAMOUFLAGE kardinaliai pakeitė muzikos madą, pasauliui padovanojo elektroninį skambesį ir šeštadienį atvažiavo i Galaxy. O Berlyno Sieną visi draugiškai išsidalino gabalais. Ir šiuo metu vėl ketina atstatyti.
Pasipuošti – į Gariūnus
Per pasaulį ir mažesnius Lietuvos kampelius besiritantis electro cunamis šį savaitgalį turėjo gerai sudrebinti ir Vilnių. “Stereo 45” kaip visada žadėjo įprastinę dozę šiuo metu populiariausio muzikinio narkotiko, o Galaxy – absoliutų anšlagą. Nors reklamos pristatinėjo bent jau man dar niekada negirdėtų CAMOUFLAGE pasirodymą. Tačiau visi tik apie tai ir šnekėjo. Net mano draugas R., kuris, galvą guldau, apie elektronikos dinozaurus pirmąkart išgirdo prieš porą savaičių iš Televizoriaus, su ugnimi akyse kartojo: “atvažiuoja CAMOUFLAGE“, o atrodė, jog sakytų: “šeštadienį A.M. Brazauskas suks pirmą savo setą“.
Tad savaitei dar net neprasidėjus, jos pabaiga jau spėjo apaugti mitais ir žadėjo tapti tikru electro savaitgaliu. Minėtasis draugas R. net siūlė nuvažiuoti į Gariūnus pasiieškoti kokių nors ryškių “oldschool” treningų. Kad būtume arčiau electro. Tada dar reiktų electro akinių (kokius sėkmingai nešioja amerikiečių policininkai) bei electro šukuosenos (kurią sėkmingai padarytų bet kuri kirpėja iš Kalvarijų gatvės, viršutinius plaukus nukirpdama trumpai, o gale palikdama juos ilgus).
Buvau tvirtai įsitikinęs, jog kelionė į mažmeninės prekybos Meką (ir Mediną) turėtų prasidėti maždaug 5 valandą ryto, tokią šukuoseną nešiojau būdamas maždaug septynerių, o policininkų visada bijojau, atsisakiau.
Į electro savaitgalį iškeliavau nemadingas.
Pradžiai – pradžia
Pirmoji electro maršruto stotelė – labai ankstyvas šeštadienio rytas “Stereo 45”.
Žinojau, jog vakarėlyje pirmą kartą Vilniaus publikai oficialiai prisistatys gerai panevėžiečiams ir nuolatiniams sostinės techno bunkerio “Vault” gyventojams pažįstamas Dj Endis_vsg. Beje, vilnietis Dj Endis ir Dj Endis_vsg – tai du skirtingi elektroninės šviesos skleidėjai. Pirmojo setų girdėti neteko, tad kokybės atžvilgiu vertinti nesiryžtu, tačiau galbūt kada ir išgirsime šių didžėjų dvikovą.
Nes sostinės rezidentams mesta jaunojo debiutanto electro pirštinė turbūt turėjo minimum dvyliką pirštų.
O nedidukas “Stereo 45” jau buvo sausakimšas. Dj Endis_vsg kaip tik vadeliojo savo arkliuką – remiksuotą TÉLÉPOPMUSIK “Smile”, kurį dėl electro pamišę STEREO 45 šefai išgirdo pirmąkart, griebėsi už galvų ir electro atrado iš naujo.
Publika šėlo ir šaukė, ant stalo priešais pultą keistai raivėsi nekūdas vaikinas su barzda, jį keitė mergina (be barzdos. Ir ačiū Dievui), po to užlipau aš ir bandžiau kažką fotkint. Bet netikėtai nusėdo batareikės ir pozicija ant stalo buvo prarasta.
Grįžo vaikinas su barzda, mergina buvau jau kita (ir ši be barzdos), o aš nesėkmingai bandžiau rasti batareikių fotikui. Šefas žadėjo duot, bet po to bandė įtikint, jog čia nėra ką fotkint ir reikia laukt afterparty. Tada sakė: “bus”. Apie balių nieko nekalbėjo, tad teko pačiam barmeno prašyt kokteilio…“electro“. Tada pradėjau galvot, kodėl šis klubas nesivadina tiesiog “Electro the80s”. Turbūt šefai norėjo, jog visi žinotų, kad patefonas turi tris greičius.
Vėliau žmonių apmažėjo, tačiau nuotaika liko. electro keitė electrotechno, vaikino su barzda nebesimatė, todėl nusprendėm, kad jau ir mum laikas. Afterparty nebesulaukėm.
Grįžtant namo dar nešvito.
Žingsnis Mito ir muštynių link
Šeštadienį pabudau taip, kaip kažkada seniai, seniai vieną rytą pabudo kunigaikštis Gediminas. Ne, geležinio vilko nesapnavau. Tiesiog nuojauta kuždėjo, jog šįvakar Mitas bus išaiškintas.
Kadangi Lizdeikos tikriausiai radęs nebūčiau, informacijos teko ieškoti pačiam. Maniau, jog reiktų po koncerto pakalbinti paslaptinguosius CAMOUFLAGE, tad ruošdamasis susitikimui sąžiningai pasinėriau į internetą. Tačiau pastangos buvo bergždžios. Sužinojau nedaug, bet klausimus pasirašyt pavyko ir net savo bendrakeleivės po electro šalį, mergaitės D., paprašiau peržiūrėt gramatines klaidas. Jaučiau atsakomybę, kadangi vienintelė prieš tai mano kalbinta žvaigždė buvo Pupų Dėdė.
Keliaudamas į “Forumo rūmus” tikėjausi, jog į koncertą rinksis snobiškoji Vilniaus buržua. Pigiausi bilietai kainavo 45 lt, o paprastam darbo žmogui linksmybės turi būt nemokamos. Ir nėr ko stebėtis, kad rinkimus laimi DB.
Šįkart į renginį akredituotas buvau, tačiau mano akreditacijos kortelės “Galaxy” mergaitės nerado. Po kelių akimirkų problema išsisprendė ir netrukus jau buvau prarytas milžiniškos susirinkusiųjų minios. Nors 700 gerbėjų – ne pats įspūdingiausias rodiklis, tačiau 750 žmonių talpinantis “Galaxy” buvo pilnas.
Ir štai jau žvelgiau Mitui į akis. Tiksliau į keturis jau ne pačius jauniausius vyrus, scenoje grojančius gyvą elektroniką. Ir tai kabino. Visi CAMOUFLAGE lygina su DEPECHE MODE, bet man tai du skirtingi produktai. Tas pats laikmetis, panašus autoritetas ir sąskambiai. Bet CAMOUFLAGE vežė. Vokalas nebuvo toks depresovas, o ir nuo Mayno (vokalisto) dvelkė charizma. Ko niekada nepasakyčiau apie depeshus
Ir publiką. Koncertui prasidėjus vidurinioji klasė pasyviai stoviniavo ir ramstė sienas, o tikroji buržua tingiai skendo minkštasuoliuose. Gėrimus gurkšnojo visi.
O kai kas tiesiog gėrė.
Fotiko batareikės buvo pakrautos, tad netrukus jau broviausi pro minią arčiau scenos. Norėjau geriau pamatyti Mitą ir jį nufotografuoti. Iš to jaunatviško entuziazmo, o galbūt ir dėl savo 46 dydžio batų, netyčia užmyniau vienai Šviesiaplaukei Damai ant kojos. Ir tai supratau tik tada, kai išgirdau iš už nugaros švelnią ir tyrą Minėtosios Ponios vilnietišką tarmę: “Žurnalist, (keturių raidžių keiksmažodis), smatry kuda idioš! Idiot, (keiksmažodis kartojasi), valy atsiuda!”.
Poros atsiprašymų neužteko. Netrukus Plaukų Gausa Nepasižymintis Damos Kavalierius viena ranka jau laikė mano džemperį, kita – taurę šampano. Kokia elegancija! Solidarizuodamasis su juo įsikibau ir aš. Tik jau abiem rankom (iš kur pas mane pinigai šampanui). Tikriausiai ši scena labiausiai patiko CAMOUFLAGE frontmenui, nes veiksmas vyko prie pat jo monitorių, o ir Kolega buvo dvigubai už mane mažesnis (mano ūgis 190 cm, svoris – 85 kg). Tačiau netrukus prisijungė Kolegos Draugas ir balansas išsilygino.
Viskas baigės tuo, jog Šviesiaplukė Dama netikėtai prabilo lietuviškai ir man į ausį jau suokė: “pacikėk, gereiau nereike“. Kai tai PAPASAKOJAU apsauginiui, jis buvo draugiškas: “juk jie už koncertą sumokėjo tokius pinigus“. Negalėjau atsidžiaugti darbuotojo lojalumu. Ir kažkodėl pasijaučiau lyg ledų šventėje Kėdainiuose.
Pasenau dešimčia metų
Tuštėjant taurėms ir stikliukams, po truputį keitėsi ir atmosfera. Šalia scenos atsirado daugiau į viršų iškeltų rankų, o sėdintieji jau energingiau niro iš krėslų. Klajodamas po klubą, susirinkusiųjų akyse matydamas tą ugnelę bei girdėdamas gerbėjų kartojamus grupės žodžius, ėmiau po truputį suprasti, kas yra CAMOUFLAGE.
CAMOUFLAGE – tai jaunystė. Ne man, nes aš už grupę tik metais jaunesnis. Tai aštuoniasdešimtųjų reivas trisdešimtmečiams, nostalgija ir dar viena galimybė išreikšti save. Man tai būtų Broliai Grimai, palinkę prie sintezatorių, Kostas Kubilinskas, daužantis būgnus, ir užvedančiai su mikrofonu besistaipantis pats Danukas Dunduliukas… Svajonės išsipildymas!
O svajonė pildėsi kitiems. Pirmąkart atvažiavę į Lietuvą, CAMOUFLAGE daugeliui grąžino jaunystę. Ir gerbėjai neliko skolingi. Įpusėjus koncertui, nuomonė apie publiką pasikeitė. Baltaplaukės Damos&Co nebemačiau, kaip ir sėdinčiųjų. Šoko visi. Ne – šėlo!
21h prasidėjęs koncertas oficialiai turėjo tęstis pusantros valandos, tačiau CAMOUFLAGE palikus sceną, niekas niekur nėjo. Plojo ir šaukė: we want more. Ir jie grįžo, o aš pirmą kartą išgirdau “Love is a shield”.
Rankos pakilo pačios, kartu ir kojos. Po akimirkos jau dainavau žodžių galūnes ir klykiau iš pasitenkinimo. Ir nenorėjau, kad jie kur nors išeitų. Bet jie išėjo. Ir grįžo antrąkart. Minia išprotėjo ir visi bandė paliesti Mayn‘ą. Koncertas baigėsi prieš vidurnaktį, o aš jaučiaus trisdešimties.
Interviu su CAMOUFLAGE fanais
Po koncerto vyko electro vakarėlis. Tačiau iš 700 lankytojų jame liko maždaug septyniasdešimtadalis. Dar atėjo naujų, bet publikos ženkliai nepagausėjo.
Norėjau ir aš jau eit. STEREO 45 prisiminimai dar atsispindėjo sveikatoj, o ir mano bendrakeleivė netrukus paliko electro šalį bei mane. Galbūt dėl to, kad netikėtai pasenau. Galbūt girdėjo, kaip dainavau žodžių galūnes. O gal tikrai jos antradienį laukia sunkus atsiskaitymas.
O manęs dar laukė interviu. Tiksliau aš laukiau jo.
Po ilgų klajonių pavyko susitikti su “Galaxy” vadybininke ir jau keliavau į interviu. Šiek tiek nerimavau.
Praėjome užkulisius, po to leidomės laiptais ir netrukus prieš mane stovėjo du minkštasuoliai, ant kurių šnekučiavosi R. Zilnys ir Mayn‘as. Man teko laukt.
Veikt nebuvo ką, nes klausimus jau mokėjau mintinai, o dėl diktafono batareikių buvau ramus. Netyčia pamačiau praviras dressroom duris ir žmogų, klūpintį prieš CAMOUFLAGE plakatus.
Įėjęs pamačiau pilnus stalus vaisių ir gėrimų bei du vaikinus ir merginą, sėdinčius ant odinių fotelių. Visi kalbėjo vokiškai. Vaikinas tebeklupėjo ir pasirašinėjo ant plakatų.
Vadybininkė prieš tai sakė, jog galėsiu tik fotkint, bet dar kart paklausiau to vokiečių. Supratęs, jog Zilnys greit nebaigs, paprašiau ir interviu. Du vaikinai ir mergina pradėjo juoktis, o po to paaiškino, jog tikrasis CAMOUFLAGE narys klupėjo priešais mane. Tai buvo Oliver Kreyssigas.
Iškėliau rankas į viršų ir prisipažinau, jog esu diletantas. Kreyssigas paklausė, kiek man metų. “Dvidešimt“, – atsakiau. Jis buvo nustebęs, o aš jam tada papasakojau apie Baltaplaukę Damą ir Brolius Grimus (nes D. Dunduliuko jis turbūt nepažįsta). Visi juokėmės.
Sužinojau, jog du vaikinai ir mergina – grupės fanai, o Keyssigas yra Kreyssigas. Po to vėl nusėdo fotiko batareikės, Kreyssigas pasisiūlė paskolint, bet jo fotikas buvo su akumuliatorium. Vėliau grįžo grupės stuff: vadybininkas, du grėsmingai atrodantys vokiečiai ir pats Maynas. Pradėjau jaustis nejaukiai ir prieš išeidamas dar paklausiau vokalisto, kada galėsim pakalbėt. Maynas buvo žiauriai nusikalęs. Prieš tai scenoje matytas energingas bičas, dabar atrodė kaip tikras elektronikos dinozauras: liūdnas ir pasenęs. Susirinkau besikraunančias batareikes ir išėjau laukti.
Ant minkštasuolio tebesėdėjo Zilnys ir kažkur labai matytas bičas. Aš vaikščiojau po koridorių ir laukiau. Vėliau apsikeitėm vaidmenim: vaikščiojo Zilnys, o aš sėdėjau. Laukėm abu…
Netrukus pasirodė dressroom vaikinas su mergina ir mes pradėjom šnekučiuotis. Sužinojau, jog jiems maždaug po trisdešimt ir specialiai dėl CAMOUFLAGE iš Frankfurto atskrido į Vilnių. Kad labai myli grupę ir tai daro visus 21 metus. Dar labai myli viens kitą, bet pana, kiek supratau, bičą myli labiau (už 400 eurų nupirko jam ir sau kelionę). Dar sakė vardus, bet dabar jau nedrįsčiau šifruoti vokiečių kalbos.
Sužinojau, jog bičas yra žurnalistas, kad jiems labai patinka Lietuva, Vilnius (gerai, gerai – šuo pats sau koją kelia), electro, techno, kad mūsų klubinis gyvenimas aukšto lygio, o skirtumas tarp Šnipiškių dangoraižių ir už jų pasislėpusių lūšnynų lygus šimtmečiui. Ir kad lietuviai – labai draugiški žmonės. Zilnys tebevaikščiojo pirmyn ir atgal.
Kai paklausiau, ką jiems reiškia CAMOUFLAGE, atsakė, jog tai įmanoma išreikšti tik vokiškai. Paprašiau užrašyti. “Wir bekommen eine Gänsenaut!” – ilgai galvojusi suraitė mergina.
Netrukus pasirodė CAMOUFLAGE. Susirinkę daiktus visi skubėjo į taxi, nes ryt jau turėjo koncertuot Taline. Kaip ir tikėjaus, nieks su manim šnekėt nesiruošė, išskyrus Kreyssigą. Jis pasakė, jog iki taxo dar dešimt minučių, tad galim pasifotkint. Naudodamasis proga ant darbo kalendorius lapo užrašiau “ORE IS THE BEST” ir įdaviau į rankas. CAMOUFLAGE narys bandė perskaityti, kas parašyta, o aš atsakiau, jog čia reklama. Tada Kreyssigas paklausė: “Should I Look Enthusiastic?” ir pradėjo daryti įvairiausias grimasas.
Kreyssigo pasiteiravau, ar žmonės, sėdintys šalia manęs, yra CAMOUFLAGE draugai. “In a kind” – šypsojosi Kreyssigas. O aš supratau, jog jie yra tikriausiai laimingiausi CAMOUFLAGE fanai pasaulyje.
“Rave on and keep the spirit alive” – atsisveikindami palinkėjo vokiečiai. Išsiskyrėm kaip geriausi draugai. Vėl prisiminiau Baltaplaukę Damą…
Ne elektriška electro pabaiga
Grįždamas į electro vakarėlį, tarpduryje susitikau Trumpaplaukį Vaikiną Raudonu Šaliku. Į salę galvą įkišęs buvau labai trumpam ir dar prieš interviu, todėl menkai įsivaizdavau tuso nuotaikas.
Bet man padėjo Vaikinas Raudonu Šaliku. Lietuvių ir rusų kalbų mišiniu paklausė, ar niekaip nebūtų galima patekt pas didžėju. Kadangi prie kelnių maskatavosi akreditacijos kortelė, rankoje turėjau fotoaparatą ir žinojau, jog vienas pagrindinių žurnalistikos principų – humaniškumas, ryžausi padėt.
Vaikinas prabilo dėkingu balsu: “Tu jam pasakyk, kad nemigdytų chebros. Visi aikštelej miega. Reiktų ką nors biški linksmiau. Geresnio. House. Ir kad su pirichodais būtų”. Ir tikrai. Salėj šoko maždaug 10 žmonių, padavėjos tvarkėsi, o barmenai nebepardavinėjo alaus.
Negeras, oi negeras didžėjus! Ne electro, o house reikėjo grot. Ir būtinai su perichodais! Kas gi šitaip nepataiko į vakarėlio koncepciją. Gerai, kad CAMOUFLAGE šito negirdėjo.
Bart didžėjaus ieškoti nebeturėjau jėgų ir ruošiausi namo, bet netikėtai atsidūriau šalia All stars.
Kai CAMOUFLAGE kažkur linksmai tusinosi, o visi 700 gerbėjų, Dj Endis_vsg ir electro benrakeleivė – mergaitė D. jau saldžiai miegojo. Kai Dj Mini Me Galaxy suko paskutinę Tom Chasteen plokštelę, padavėja valė stalus, o barmenas skaičiavo arbatpinigius. Kai “Stereo 45” vyko afterparty, kažkas Vokietijoje galvojo apie Berlyno Sienos atstatymo projektą, o J. Arafatas taip ir nebeprisikėlė.
Tuo metu “All Stars” linksmai grojo Aventura “Cuando verberas” ir Gloria Gaynor “I Will Survive”. Simpatiška barmenė Rasa šypsodamasi pylė sidrą, o didžėjus vadinosi tiesiog Dj Marius. Klubas buvo pilnut pilnutėlis ir nuoširdžiai – nemačiau nei vieno liūdno veido. Šoko ir Vaikinas Raudonu Šaliku.
O kažkas man sakė, jog pasaulį valdo electro…
Išbuožint.
Vietoj pabaigos
Atsiprašau Višinskio, Užkuraičio, Zilnio, Viteikaitės ir Vaišnio už sugadintą lietuvių žiniasklaidos įvaizdį. Bent jau CAMOUFLAGE akyse.
Atsiprašau už Dj Mini Me, kuris taip ir neuždėjo house. Su pirichodais.
Ir atsiprašau, kad taip ir nepaaiškinęs, kas yra electro, šį žodį paminėjau 23 kartus. Šią klaidą dar galėtų ištaisyti rozėtė.
Komentarai