Privilegija pavargti nuo Bergmano

Bergmanui, kuris visą sąmoningą gyvenimą šildėsi tarptautinės šlovės spinduliuose, tautiečiai taip ir nedavė progos pasnausti ant laurų. Švedijos kritikai, ilgą laiką režisierių pliekę tai už radikaliai netradicinį stilių, tai už pernelyg didelę meilę skandinaviškam šalčiui, apie geras manieras prisiminė visai neseniai.

Ne kokybė nubrėžia kritikos ribas, antraip Bergmaną, kurio kūryba seniai praaugo nacionalinio kino mastą, švedai turėjo būti mažų mažiausiai kanonizavę.

Konfliktuojančios pusės ožius rodė su vienodu užsidegimu. Tauta plakė klasiką, klasikas ignoravo tautą, o teisybė byloja didžiojo rusų literatūros mistifikatoriaus ir ne vieno išminties perlo autoriaus Viktoro Pelevino lūpomis: „O, velniai griebtų šitą amžiną dostojevščiną, persekiojančią rusų žmogų! O, velniai griebtų rusų žmogų, kuris aplinkui ją vieną ir temato!“. Tautinių „pričiūdų“ košėje dostojevščiną ir rusų žmogų galima drąsiai keisti kad ir Drakula su rumunais, terorizmo šmėklomis su amerikiečiais, Hitleriu su vokiečiais, holokaustu su žydais, o taip pat Bergmanu su švedais ir taip toliau, ir taip be galo.

Žodžiu, savo žemėje pranašu nebūsi, užtat svetur…

Puikiai tai suvokdami latvių sinefilai mikliai suorganizavo dar vieną importinį kino renginį. Šįkart Rygos kino teatruose visiems trims mėnesiams apsigyveno skandinavų filmai.

Šventės be pavadinimo globa aistringai užsiėmė Šiaurės Ministrų Tarybos informacinis biuras, Švedijos ambasada, Šiaurės šalių kino klubas ir du alternatyviniai kino teatrai. Šimtas auklių – vaikas be galvos! Trenktą renginio tvarkaraštį studijavo kas kaip išmanė ir kaltę galiausiai vertė rengėjų rudeninei depresijai. Programa, rugsėjo pradžioje tykiai startavusi dviem šiuolaikinio norvegų kino seansais, užtrenkė duris maždaug mėnesiui. Užtat nuo spalio vidurio šou tęsiasi su petardom: nusprendę pasirūpinti vietinės publikos švietimu, organizatoriai pristatė gana išsamią Ingmaro Bergmano filmų peržiūrą.

Tad kokią informaciją signalizuoja Bergmano pavardė?

Kino, teatro ir TV režisierius. Dramaturgas ir scenaristas. Nominacijų ir apdovanojimų skaičiuoti neverta – sąrašas išeis gerokai ilgesnis nei šitas straipsnis.

Kino režisieriaus Ingmaro Bergmano kūrybinį bagažą sudaro apie 50 ilgametražių filmų. Gražiausiais režisieriaus karjeros metais sužydėjęs art-house kinas sėkmingai gyvavo viso daugmaž-maždaug civilizuoto pasaulio kameriniuose kino klubuose, kur Bergmano – liuteronų pastoriaus ir slaugės sūnaus – vaizduotės scenarijai šoko valsus (paprastai susižavėjusios) publikos psichikos koridoriuose.

Žmogus, savo rankomis sukūręs visą plejadą pasaulinio masto aktorinio meistriškumo ikonų: riestanosę norvegę Liv Ullman, tapusią neatskiriama Bergmano filmų, o tam tikrais gyvenimo tarpsniais ir šeimyninių batalijų dalimi; etnografiškos išvaizdos ištįsėlį iš agrarinio Švedijos Skonės regiono, savo „on-screen“ alter ego, Maxą von Sydową; tai atšiaurių, tai kažkokių fatališkų bruožų Ingrid Thulin, kuri iki pažinties su Bergmanu buvo laikoma tokia nekokia, kad netgi ruošėsi keisti profesiją (Bergmanas sau būdingu stiliumi nuplaukė prieš srovę nepopuliariai pareikšdamas, kad aktorė su tokia išvaizda negali neturėti talento); bendrapavardes Bibi Andersson ir Harriet Andersson – pirmoji liko iki galo ištikima Bergmano kameros objektyvui, o antrąją, įspūdingą filmavimosi stažą sukaupusią jaukaus veido močiutę, visai neseniai buvo galima pamatyti Larso von Triero „Dogvilyje“.

Režisierius, anksčiausiai atradęs legendinio kino operatoriaus Sveno Nykvisto šviesą.

Vienas labiausiai eskaluojamų Švedijos nacionalinio pasididžiavimo (ir paniekos) objektų, kurį grobuoniški gimtosios šalies mokesčiai ir į ceremonijas nelinkę iždo sargai buvo pavertę begėdžiu emigrantu.

Ilgą laiką – mėgstamiausias Švedijos kino kritikų, feminisčių ir jaunesniosios kartos režisierių taikinys. Šiuolaikiniai kino analitikai iki šiol stulbsta iš nesupratimo, kaip tas pats žmogus vienu metu galėjo būti šitaip dievinamas ir kritikuojamas (Bergmano filmus ypač aršiai taršė Švedijos kairieji). Ankstyvųjų Bergmano filmų recenzijose buvo dėstoma, kad Švedijos kinui reikalingi ne išprotėję velnio dekadentai, o inteligentiški ir protingi žmonės. Kad mažai nepasirodytų, kitas garsus švedų režisierius Bo Widerbegas taškėsi jau kitokiais priekaištais ir kaltino Bergmaną įkyrėjusiu žongliravimu nacionaliniais stereotipais. Dar pikčiau plūdosi pamažu išdrąsėjusios švedų emancipantės: „Vemti verčia nuo šitų bobiškų neurozių, mes – ne tokios!“.

Tokios ar kitokios, tačiau kaip tik Bergmanas neretai pavadinamas režisieriumi, iki smulkmenų iššifravusiu moteriškus vidaus karus. Tiesa, geidžiamą ekrano poeziją (mergaitė… moteris… motina…) pakeitė isteriškas furijų santykių aiškinimasis. Pavyzdžiui: kino eksperimento „Persona“ dalyvės netaupydamos jėgų skaldė viena kitai antausius ir tiesiogine žodžio prasme siurbė viena kitos kraują, o viena dramos „Šnebždesiai ir riksmas“ herojų, nebesugebėdama tramdyti neapykantos visam pasauliui, grūdosi stiklo šukes ten, kur saulė nešviečia. Filmas, beje, ta proga uždirbo tris „Oskaro“ nominacijas.

Toks tad svenskt smörgåsbord – sekso, nuodėmių ir psichiatrijos švediškas stalas, kur kiekvienas kraunasi į lėkštę pagal skrandžio pajėgumus. Visa tai ypač daug džiaugsmo būtų atnešę kitam švedų klasikui ir mėgstamiausiam Bergmano rašytojui Augustui Strindbergui. Pastarojo dirgli kūryba ir biografija, primenanti įtempto siužeto psichologinį trilerį su smulkiais ekskursais į glicerininių ašarų jūrą (Strindbergas turėjo silpnybę aktorėms), gerokai anksčiau tapo akibrokštu teisingai švedų buičiai.

Tad visai nenuostabu, kad Bergmaną pirmieji „atrado“ amžinai priplaukę estetai prancūzai. Be galo palankūs spaudos atsiliepimai ir 1956-aisiais Kanuose laimėtas pirmas reikšmingas (nors ir nepagrindinis) prizas už filmą „Vasaros nakties šypsniai“ režisierių katapultavo į tarptautinio pripažinimo areną. Tik gerokai vėliau buvo taikliai pastebėta, kad didysis švedų režisierius festivalyje, kuris taip pat save laiko „didžiuoju“, nė karto taip ir nebuvo apdovanotas „Auksine palmės šakele“. Tik 1997-aisiais jam buvo paskirta „Palmių palmė“, apdovanojimas už viso gyvenimo nuopelnus. Dėl savaime suprantamų priežasčių atsiimti prizo režisierius neatvažiavo.

Nelinksmas sutapimas: ilgą laiką Bergmaną gėdinęs Widebergas šią ašarų pakalnę paliko kaip tik tais metais, kai Bergmanui buvo įteikta „Palmių palmė“. Tenka konstatuoti, kad režisieriaus filmų ilgaamžiškumui (o tiksliau amžinumui) visiškai nepakenkė ir kritikų pasikandžiojimai – tai įrodė kad ir sausakimšos kino salės Latvijoje.

Laikas nuo laiko Rygos kino teatrų praktikuojamos ir didžiulį pasisekimą pelniusios klasikinio kino retrospektyvos seniai sugriovė įsitikinimą, kad kino klasika visiems laikams iškeliavo į televizorių ekranus, kur tenkinasi nepopuliaraus laiko seansais – šiokadieniais popiet ar sekmadieniais iš ryto.

Absoliučiu peržiūros lankomumo hitu tapo „Žemuogių pievelė“, kurioje be minėtos Ingrid Thulin nusifilmavo iki Bergmano turbūt ryškiausia švedų kino figūra Victoras Sjöströmas, 1921 metais sukūręs nebyliojo kino šedevrą „Vežikas“, ir vėliau išemigravęs į Holivudą (ko niekuomet nepadarė jo kolegė). Tiesa, 6-ajame dešimtmetyje visai ne ”Žemuogių pievelė” tapo Bergmano prekiniu ženklu užsienyje, o tais pačiais metais pasirodžiusi alegorija „Septintasis antspaudas“. Filmas, galiausiai virtęs daugiaserijiniu Monty Python, Woody Alleno ir Davido Lyncho pastišu, anapus Atlanto buvo reklamuojamas visais dantimis įsikibus slogano made in Europe (kaip Roberto Rossellini „Roma – atviras miestas“) ir egzotiško užsienietiško grynuolio idėjos (kaip Akiros Kurosawos „Rasiomonas“). Istorija apie riterį, lošusį šachmatais su Mirtimi, ir niauriai kičinių viduramžių vizijos Bergmaną padarė kultiniu anų dienų režisieriumi. O šių dienų žiūrovui šis filmas diktuoja visus įmanomus atsakymus į pragmatiškojo proto klausimus.

Tad prisiminkite kraupokos fizionomijos vaiduoklį iš Lyncho „Pamiršto greitkelio“, t.y., demoniško veido aktorių Robertą Blake, kuris pačiais netikėčiausiais momentais vaidendavosi Billo Pullmano saksofonistui. Kas jis per vienas?

„Kas tu esi?“ – paklausė „Septintojo antspaudo“ riteris Maxas von Sydowas, 1957-aisiais prieš akis išvydęs identišką kraupokos fizionomijos vaiduoklį.

„Aš esu Mirtis“, – atsakė Mirtį vaidinęs Bengtas Ekerotas, kurio grimo subtilybės be ryškesnių pakeitimų po 40 metų nusėdo ant Blake‘o veido (man Lynchas patinka, kaip gerai, kad paskui jis autoritetais rėmėsi lanksčiau, ir „Malholando kelyje“ Mirtis apsireiškė jau kaubojaus pavidalu).

Kurdamas ”Mergelių šaltinį”, dar vieną senovės skandinavų legendos ekranizaciją, Bergmanas pradėjo bendradarbiauti su Svenu Nykvistu. Ši kūrybinė partnerystė tęsiasi iki šiol.

1966 metais alegorinių filmų-pasakų seriją nutraukė kontroversiškiausias, netradiciškiausiaus ir technine (kameros bei montažo) prasme turbūt labiausiai eksperimentinis Bergmano filmas „Persona“.

Seansas buvo rodomas bjauriu oru, kuris į kino teatrą atginė minią „netyčiukų“. Nedidelio ir paprastai nesmarkiai lankomo k/t administracijai teko ekspromtu įvesti vietų ir eilių tvarką, nors šiaip jau skaičiai ir pedantizmas čia ignoruojami: nori – drėbkis kur patinka. Ūkiška kasininkė teiravosi tik vieno – arčiau ar toliau – ir vietas skirstė savo nuožiūra. Vėliau paaiškėjo, kad visgi toliau: ekspresyvūs close-up tapo išbandymu rudeninės prieblandos užzulintoms akims. Šįkart sveiką protą teko išleisti pasivaikščioti: po aršios sado ir mazo natūrų dvikovos, apie kurią šiuolaikiniai psichoanalitikai sugebėjo sukurpti solidų pluoštą profesinių disertacijų, ekraną papuošė išsigimėliškas Liv Ullman ir Bibi Andersson veido klonas. Tada, kai iki nuobodžių Bergmano filmų-dialogų buvo gyventi ir gyventi, Bergmanas narpliojo kino meno mįsles. Verta prisiminti, kad originalus švediškas filmo pavadinimas yra „Kinematografi“, kinematografija, žaidimų aikštelė operatoriui, kurią Nykvistas išnaudojo tobulai.

Filmas apie asmenybės susidvejinimą Bergmano repertuare dėsningas. Turint galvoje, kad Maria Schneider iš Bertolucci „Paskutinio tango Paryžiuje“ filmavimo aikštelės iškeliavo tiesiai į beprotnamį, Bergmano filmų aktorių emocinė ištvermė atrodo neįtikėtina.

Pats režisierius ne kartą pabrėžė, kad dirbti su neištvermingais ar netechniškais aktoriais negalėtų. Susidūrus su tokiu ultimatumu kiekvienam, vilkusiam nelengvą „Bergmano aktoriaus“ naštą, teko ieškoti šalutinių išeičių – televizijos, Holivudo, žodžiu, bet ko, kas garantuotų šiokį tokį psichikos atokvėpį. Nors TV projektus Švedijoje kūrė ir pats Bergmanas, geriausiai prasisukti abiejose – europietiško ir holivudinio kino virtuvėse – sugebėjo turbūt vienintelis Maxas von Sydowas. 1973-aisiais suvaidinęs pastorių legendiniame Williamo Friedkino siaubiake „Egzorcistas“, Amerikoje jis ėmė svečiuotis gana dažnai. Įspūdingas stotas darė savo: dviejų metrų ūgio švedas, į tolį žvelgiantis permatomu žvilgsniu, WC kategorijos blūde „Needful things“ suvaidino patį Šėtoną. Prieš tai dar buvo „Konanas Barbaras“ kartu su senoviškai ginkluotu supykusiu Schwarzeneggeriu dykumoje, o paskui ir nemažai kur kas vertingesnių variantų – Lyncho „Kopa“, Spielbergo „Įspėjantis pranešimas“ ir t.t.

Panašiai pramogavo Ingrid Thulin, kurios groteskiškas burnos rėžis (ir ne tik tai) vienu metu padarė didžiulį įspūdį limonadinės pornuškės magnatui Tinto Brassui. Būdama 50-ies aktorė suvaidino viešnamio savininkę Tintoretto filme „Kitės salonas“, kur jai netiesiogiai asistavo kitas egzotiškas kadras – ilgametis italų kino legendos Luchino Visconti „mūzius“ ir neoficiali žmona Helmutas Bergeris. Thulin praėjo trumpalaikių proto atostogų kursą, o daugiausiai naudos filmo sėkmė atnešė T.B., kurį „Penthouse“ savininkas Bobas Guccione kone ant rankų nunešė į aniems laikams gigantiško biudžeto „Kaligulos“ režisieriaus kėdę.

Bergmano karjerai įpusėjus, kiną iš esmės pakeitė literatūra. Viename save interviu režisierius prisipažino, kad niekada nebuvo užkietėjęs knygų rijikas, todėl ir daugumą scenarijų pasirašė pats. Taip knygynų lentynas vienas po kito nugulė publikuoti Bergmano scenarijai, o ekspresyvų ir plastišką vaizdą ekrane pakeitė migdantys dialogai. Jei neklystu, būtent su miesčioniško gyvenimo kronikomis („Rudens sonata“, „Šeimyninio gyvenimo scenos“, „Fanė ir Aleksandras“), kurias retkarčiais vis dar surizikuoja parodyti TV, mūsų kraštų žiūrovams labiausiai asocijuojasi Bergmano vardas.

Asmeniškai man taikliausiai šį režisieriaus kūrybinį laikotarpį nusako ausis plėšianti knarkimo orgija, kurią studijų metais Švedijoje sukėlė grupiokai, žiūrėdami „Šeimyninio gyvenimo scenas“ – t.y., ne didžiajam ekranui adaptuotą ir perpus sutrumpintą versiją, o 300 minučių trukmės televizinę versiją.

Langai neišbyrėjo per stebuklą.

O kol kas praeitą liepą Ingmaras Bergmanas atšventė 86-ąjį gimtadienį. Bulvarinė spauda demaskavo dar vieną režisieriaus nesantuokinę dukterį (ne pirmą ir turbūt ne antrą). Kino pasaulis, pergyvenęs meilės Bergmano filmams etapą, suspėjo nuo jų ir pavargti.

Klausimas: ar Bergmanas pavargo nuo pasaulio? Tai jau kažin.