Džiazo kritiku šiais krepšinio ir džiazo laikas būti tikrai apsimoka, ypač jei esi, tarkim, Užkuraitis. Vos pasibaigus vienam festivaliui, gali vėl susikrauti daiktus ir važiuoti į kitą. Štai vos prieš mėnesį pasibaigė tarptautinis “Vilnius Jazz”, dar nenutilo “Kaunas Jazz ruduo”, o prieš savaitę džiazofilai mėtėsi tarp Vilniaus kongresų rūmų, “Forum Palace” (arba, tiksliau, “Galaxy” klubo) ir Nacionalinio dramos teatro trečiajame “Vilnius Mama Jazz” festivalyje.
Festivalis pavadintas pagal jo organizatorės “kličką” – Mama jazz. O ši visą savaitę, kol truko festivalis, vaikščiojo pikta, suirzus ir, galimas daiktas, nemiegojus. Suirzus ji, matyt, bus dar kokį mėnesį, kol atsiskaitys su visais rėmėjais, išrašys visas sąskaitas faktūras ir pagaliau išsimiegos.
Kaip ten bebūtų, nemiegoti dėl tokio festivalio tikrai buvo verta. Ne tik pačiai Mamai, bet ir džiazo mėgėjams. Ir Užkuraičiui.
Viskas prasidėjo lapkričio 16 dieną, 19 valandą, kai prie Kongresų rūmų kasų nusidriekė 14 metrų eilė. Kas netilpo nedideliame bilietų pardavimo skyriaus akvariume, šlykščiai šąlant stoviniavo lauke ir laukė kol bilietus nupirks draugai arba draugės.
Pirmasis festivalio koncertas vyko gan keistu laiku – antradienį. Savaitgalis, kaip vienam nacionaliniam dienraščiui aiškino pati Mama jazz, priklauso šeimai, ir šiaip juk nesukiši visko į šabą ir sekmadienį.
“Mama Jazz” atidarė pianistas Tomas Kutavičius. Jis, beje, dar ir kompozitorius ir, kaip parašyta nemokamai platintame “Mama Jazz 2004” leidinuke, grojo bene su visais įmanomais Lietuvos džiazo muzikantais. Kutavičius dar laimėjo keletą negirdėtų Grand Prix bei sukūrė keletą operų, kurias, matyt, išgirsime tik kompozitoriui mirus.
“Mama Jazz 2004” Kutavičius parašė specialią programą, “Rudens giesmė” vadinas. Ir giedojo jis pats. Iš pradžių truputėlį santūriau, po to užsivedė, rėkė taip, kad net kartais nejauku pasidarydavo. Kompozitorius jis kaip ir visi šiuolaikiniai kompozitoriai – kartais nesuprantamas, kartais lyriškas, kartais atrodo, jog tik tapšnoja per fortepijono klavišus – jokios ritmikos, jokios melodijos. Tiesa, melodijų užuomazgos protarpiais išlysdavo radę ilgėlesnę pauzę. “Manau, tai jis sukūrė muziką serialui “Giminės””, – pašnabždėjau šalimais sėdėjusiai kolegei.
Kutavičiui atsistojus, į sceną nutrintais džinsais užlipo Užkuraitis, ir publiką iš mandagumo paprašė, kad kompozitorius pagiedotų dar.
Ausis atsigavo, kai scenoje pasirodė BIANCA MORALES AND THE PORI JAZZ ALL STARS BAND pianistas Evgenijus Eduardas Gimeris (vadinkim jį Ženia). Ženia, kažkada persikraustęs iš Novosibirsko į Suomiją, kokias penkias minutes iš širdies liuobė ritmenbliuzą kol prie jo prisijungė likusi ALL STARS BAND komanda. Publika lingavo pagal Ženios kojas, kurios tarsi nerado vietos po fortepijonu. Bianca Morales, Užkuraičio be galo išgirta, dainavo paprastai (tik jokiu būdu ne prastai) paprastą seną mainstreamą. “Oldies-goldies”, – publikai pati prisipažino Morales. Jos akys, tarsi kubietiško kraujo rudimentas, kurio Morales teigė turinti, išraiškingumu nei kiek nenusileido želė suteptiems Ženios rusiškiems ūsams.
Išraiškingesnis už Morales akis ir Ženios ūsus kartu sudėjus buvo RONALD SNIJDERS BAND. Snijnerso projektą WEST BY WEST “Mama Jazz” lankytojai galėjo išgirsti net dukart. Ir, mano nuomone, buvo verta. Ugningi, pulsuojantys ritmai, Snijderso fleitos viražai (o gal vojažai, bet dėl pastarojo žodžio nesu tikras), latin, afrikietiški motyvai, kiti world music elementai – viskas tilpo į paskutinį SNIJDERS BAND “gabalą”, kuris truko 40 minučių. Per paskutinį “gabalą” Snijdersas spėjo atiduoti ir du savo kompaktus merginoms, kurios sutiko kartu su juo ant scenos pavizginti uodegą. O grojo BAND‘AS tikrai gerai – net gaila buvo, kai muzikantai traukdami savo dainą nulingavo į užkulisius ir negrįžo.
Vikingams iš Farerų salų (Danija) YGGDRASIL&TJANT ryškiai trūko saulės. Kongresų rūmuose jie sekė pasakas ir grojo skandinaviškas melodijas, mat kiekvienai pasakai jie sukūrė po dainą. O publika galų gale pradėjo šnabždėtis ir tyliai juoktis iš vokalisto angliškos tarties, nesuprantamų pasakų, ir laukti Christiano McBride.
Bet McBride iškrėtė šunybę. Savo romiu gergždžiančiu balsu pareiškė, kad jam svarbiau ne festivalis, ne džiazas, o pabuvoti krepšinio šalyje, kur gimė Sabonis, kažkada žaidė Ilgauskas ir šiaip čia visi žaidžia krepšinį. Kongresų rūmų salė rodos sutarė dėl vieno – klausytis ką McBride begrotų ar besakytų. Kalbėjo jis užburiančiai, o grojo nuostabiai. Klausytis vertėjo ne tik McBride bet ir jo kolegų, ypač klavišinininko Keeser, visiško muzikos genijaus. Šis save apsistatė visokiausiais prietaisais, draivais, nešiojamu kompiuteriu ir… pagrojo taip, kaip dar, galimas daiktas, Kongresų rūmuose negrojo nei vienas muzikantas. Užkuraitis sėdėjo prie scenos ir vis bandė parūkyti, bet veltui.
Spaudos konferencijoje po koncerto McBride pareiškė, kad dabar leis savo muzikantams nusigerti, o Mama jazz jiems padovanojo po marškinėlius.
Kol “Mama Jazz 2004” bazavosi Kongresų rūmuose, (atrodo) viskas buvo tvarkoje. Mėlynos, raudonos, geltonos, šviesos, vieta prie scenos sutūpti fotografams. Nevertėjo keltis į marčiulioniškąjį “Forum Palace”, į “Galaxy” klubą, kur paprastai savaitgaliais renkasi “virtos katės” (jos prieš tai visą savaitę praleidžia soliariumuose), vaikinai šviesiais marškiniais, kartais languotais, žodžiu, pižonai. Matyt pižonai šįkart pagalvojo, kad jei jau visi eina į džiazo festivalį, tai reikia ir jiems, nes, vis dėlto, tai profesionali muzika, na, bent taip sako.
Čia ir pasidaro pikta, kai visi geria alų, rūko ir nesugeba paploti po muzikanto improvizacijos. Tad Leonido Šinkarenkos projektas su bene geriausiais Lietuvos džiazmenais šiai publikai buvo lyg ir muzikinis fonas. “Ir kam čia plot – jis gi mūsų, tad levai“. Yra kaip yra, bet Šinkarenko prisiminė JAV gyvenusį tenisininką Vitą Gerulaitį, po to dar pagrojo su vokaliste iš JAV Eve Cornelious. Ši koncerto metu atrodė nuostabiai, o dainavo seksovai. O pižonai gėrė alų, kai kas – vyną, ir išėjo nesulaukę antrojo Snijderso koncerto. Ir nuėjo jie į “All Stars” barą apačioje, kur tuo metu rodė krepšinį.
Lietuvoje žiema ėjo vis tikryn, o “Mama Jazz” persikėlė į Nacionalinė dramos teatrą, kur koncertavo “festivalio vinis”, kaip mėgsta sakyti vienas džiazo kritikas (!), JEAN-LUC PONTY & HIS GROUP. Ir šaltis, ir minios prie Trijų Mūzų skulptūros žadėjo visišką anšlagą. Kontrolę vaidino “Falck Security” vyrukai, Mama jazz buvo piktesnė nei bet kada, rūbinė buvo užgrūsta, o prie durų šalo studentai, nes bilietai po 10 litų buvo senai išpirkti. Atsirado ir tokių, kurie už bilietus suplojo 90 litų. “Ką man pasakyt žmogui, kuris už bilietą sumokėjo 90, bet jo paltą aš turiu sugrūst po stalu, nes vietų pakabint jau nebėra?”, – retoriškai savo kolegės teiravosi viena rūbininkė.
Prie scenos buvo pristatytos dar trys eilės atlekiamų kėdžių, kurias okupavo SAULĖS KLIOŠO muzikantai ir šiaip visokie piemenys su akreditacijom, fotografai sėdėjo prie scenos, o eiliniai stovėjo. Oro patalpoje nebuvo jau, matyt, nuo ryto.
Į sceną pasipylė dūmai, Užkuraitis padėkojo rėmėjams ir pasirodė PONTY & HIS GROUP. Ponty mūvėjo kostiumines kelnes, o dryžuotus marškinius susikišo į jas. Ir skripkavo jis neprastai, ir kiti muzikantai buvo nieko sau, tik visos Ponty kompozicijos skambėjo lyg būtų sukurtos prieš 30 metų, ir po pusvalandžio pradėjo atsibosti. Apšveitimas buvo pigus, dūmai scenoje gadino visą vaizdą Ir kvapą. Nesulaukęs koncerto pabaigos SAULĖS KLIOŠO kolektyvas atsistojo ir išėjo. Matyt, jautėsi esantys didesnės žvaigždės. Štai Jums ir anšlagas. Daugiau koncertų tądien nebuvo.
TRAFIC QUARTET “Mama Jazz” lankytojams pagrojo gryną, nenušlifuotą, bet be galo profesionalų džiazą. Atitrūko nuo standartinių melodijų, nuo bet kokio world music pagrindo, be kurio, rodos, jau nebegali išsiversti jokia džiazo grupė. “Lietuviai nenusileidžia japonams”, – pakuždėjo man šalia sėdėjusi ponia, kuri, kaip vėliau prisipažino, tikisi TRAFFIC QUARTET parduoti užsienio festivaliams. Grojo jie profesionaliai, kas suprato, tas klausėsi. Net Mama jazz lingavo į taktą. Tik keistokai atrodė, kai po kiekvieno “gabalo” atsistodavo kelios šeimos ir išeidavo į teatro kavinę. Toks vaizdas priminė man šiųmetinį “Vilnius Jazz” festivalį, kai tokie išėjimai kartodavosi kiekvienam koncerte. Tenka tik atleisti šiems, atsiprašant, džiazo gerbėjams, Liudo Mockūno ir Valerijaus Ramoškos vairuojamam ansamblyje ieškojusiems tiesiog muzikinio fono šaltą šeštadienio vakarą.
Paskutinis trio iš Prancūzijos LA CAMPAGNIE DES MUZIQUES Á OUÏR ironiškai pabaigė festivalį. Trys jauni muzikantai, Mamos prieš festivalį vadinti tiesiog “kate maiše”, nes “juos girdėjo tik vienas lietuvis”, tapo “Mama Jazz 2004” atradimu. LA CAMPAGNIE DES MUZIQUES Á OUÏR kartais vaidino roko grupę, kartais – metalo ar repo, pagrojo ir keletą paryžietiškų kūrinių. Ir publika liko sužavėta, juokėsi iš kiekvieno teatrališko šou elemento ir kone šoko savo vietose. Tuomet kyla klausimas: kodėl mums yra juokinga tai, ką darome?
Štai jums ir atsakymas: nes džiazas tapo mada, šlykščia pop kultūros dalimi (su įvairiom išimtim, žinoma), dabar jo klausosi visokie idiotai, ir visai ne todėl, kad ten groja Petruccianis, ar Milesas Davisas, ar Jaco Pastorius, ar Ženia, ar dar kas nors, bet todėl, kad tai yra klasė, bent jau sako, kad klasė. Ir niekas nesupranta tikrosios vertės, nes niekam nebereikia mąstyt. O riba tarp tikro džiazo ir šiaip muzikytės išnyksta visų pirma tų idiotų kartotekose, po to radijo stočių grojaraščiuose, vėliau ir mūsų galvose. Tad ir tenka išgirsti tokių pasisakymų, neva METALLICA irgi, matai, “džiazova”, nes “džiazas yra gyvenimas”. Mielieji, pagalvokime, kodėl mes klausomės džiazo.
Straipsniui iliustruoti panaudotos Rūtos Risakovaitės-Debesėlio nuotraukos
Komentarai