Tuk tuk tuk – kaukši bateliai tamsiomis senojo Vilniaus gatvėmis, pabaidydami nakties gyvūnėlius ir amfetamino mylėtojus. Skubu į apsamanojusią „Cozy“ prabangą, nors skubėti jau seniai nėra ko. Žinau, kad čia manęs ir vėlei (ne)laukia sunkiai identifikuojami disko žokėjai bei maloniai abejingi lankytojai. Bet man, tiesą sakant, nusispjauti.
Mano gyvenime svarbiausia yra muzika ir geras maistas, o šiąnakt grosianti grupė kaip tik ir reprezentuoja šitą egzistencinį tandemą. Tai – „Soja“, neseniai tapusi SOYA MODIFIED. Prisipažinsiu, kad soja kaip ankštinių šeimos fenomenas man kelia kognityvinį siaubą. Tačiau dėl Sojos esu visiškai rami, nes šitą duo žinau neblogai. Periodiškai jis vis sušmėžuoja tai vienur, tai kitur, nors nuo klubinės subkultūros laikosi gan atokiai. Bet būkite tikri: du išauklėti vyrukai, skambinantys nešiojamais kompiuteriais, nepadarys jums nieko bloga.
Erotiška prieblanda, dūmų kamuoliai, beprasmės šnekos, rafinuoti damų tualetai ir prasčiokiškas alus. Raudonieji „Cozy“ kampeliai žada buduarines malones, tik tiek, kad drungni lietuvaičiai mieliau renkasi baro užuovėją ir drovių akių kontaktą. Tokiose štai prašmatnaus nuosmukio dekoracijose nepastebėtai išnyra tiedu vaikinai. Tuk tuk tuk tik tik – sutuksi ir sutiksi laužyti ritmai, lyg juos grūstų DJ Trintuvas. Grūdai atsiskiria nuo pelų ir subyra į efektų dėžutę. Iš dėžutės lenda modifikuota kosmonautinė sojos pupelė su skafandru, nors tuo metu į mikrofoną tiesiog alsuoja, šnabžda, šaukia kuklus Europos Sąjungos pilietis.
„…My inspiration is getting higher…“ – girdisi Tiga remiksas. Susimąstau…„You are the one for me, my remedyyy“ – liejasi vokoderiai. Keletas senų, bet modifikuotų kompozicijų stipriai surištų į vieną grandinę, ritmas čia nutyla, čia pradeda tuksėti dar stipriau. Kur čia kompiuteriai, o kur žmogaus prisilietimai?.. Staiga ataka nutrūksta. Sintezatoriai sušvelnėja. Pasigirsta nostalgiškoji „Spiral“. Tai susuka mintis galutinai. Truputį neramiai sukrutu, bet greitai nurimstu, nes muzika vynioja mane į sidabrinę foliją. Tempas vėl greitėja su „Lonely rocket records“. Po to „eternity“ – vienišas balsas kosmose, dar kažkas nauja ir saldžiai rugštu. „Why did you play?“ – užuomina, kad viskas tuoj tuoj baigsis ir abejonės ar iš viso reikėjo tai pradėti…
SOYA moka dainuoti angliškai, o aš anglų kalbos nemoku, todėl poetinio grupės potencialo įvertinti negaliu, much to my regret. „Sojos“ dainos galėtų pritikti moderniai diskotekai, tačiau kodėl gi danspole it spraginami kukurūzai šokinėja tik dvi mergaitės, įveikusios gravitaciją nuo maisto papildų ir naujos kartos kontraceptinių priemonių? Brandesnio amžiaus personos tuo tarpu ridinėjasi pasieniais. Aš irgi nešoku, o galėčiau! Susimąstau…
Ir tuomet atmintyje iškyla kadaise sklaidyti zona.lt internetiniai puslapiai, kur sukaupta neįkainojama praeities kasdienybės kultūros dokumentika. Būtent čia ir aptikau sėdimosios diskotekos fenomeną, gyvavusį apie 1982-uosius. Pablukusiose foto – neišvaizdūs sovietmečio alternatyvūs jaunuoliai. Jie sėdi ant medinių kėdžių, o prie stalo stoviniuoja paplaukę, bet vis dar solidūs disko žokėjai. Švysteli praregėjimas – juk sėdimoji diskoteka kaip tik ir yra tai, ko reikia „Sojai“ ir man. Nepretenzinga aplinka (gal ne tokia asketiška kaip anuomet), elegantiški klausytojai, vienas kitas taurus drinkas ir skoningai subalansuotas muzikinis gaubtas. „Sojos“ muzika čia būtų kaip tik – per daug neįstringanti, jokių hitukų nežadanti, bet atmosferą sukurianti.
„Soja“, kai kitą kartą rengsite sėdimąją diskoteką, rezervuokite vieną minkštasuolį ir man.
Komentarai