Ši gyvenimo filosofijos savyje turinti tezė ne kartą ištariama Lietuvos ekranus pasiekusiame Korėjos filme “Senis”, praėjusio Kanų kino festivalyje apdovanotu Didžiuoju žiuri prizu. Audringą gyvenimą mėgęs filmo herojus O De Su (išvertus iš korėjiečių kalbos tai reiškia “gyvenantis šia diena”) uždaromas į privatų kalėjimą, filme pavaizduotame tarsi vienvietis viešbučio kambarys. Žmogus negali suvokti, kodėl?
Neturėdamas jokių kontaktų su aplinka, jis priverstas užsiimti savianalize, rašo dienoraštį, jam galima žiūrėti TV. Ir diena iš dienos treniruojasi, apipildamas vienutės sieną smūgių kruša, manydamas jog to jam kada nors prireiks. Taip praslenka 15-a metų, kurie ekrane neužtrunka, nors režisierius kiek tik sugeba pabrėžia, kokia kančia tie metai tapo kaliniui. Vėliau, taip pat keistai paleistas į laisvę, herojus visą gyvenimą skirs kerštui. Pradžioje visiškai nežinodamas su kuo turi suvesti sąskaitas ir, svarbiausia, dėl ko taip buvo sužlugdytas jo gyvenimas. Keršto tema tampa filmo siužeto pagrindu.
Ir jei apžvalgos pavadinimas gerai tinka ekrane projektuojamai istorijai, juoko, tiesa sakant, filme labai mažai. Žiūrovui, ko gero, ne tik juoktis, bet ir verkti nebus nei noro, nei jėgų…
Laimė, kad originalūs filmai iš Azijos tapo dažni Lietuvoje. Kad ir geru dešimtmečiu vėluodami, mes galų gale galime gėrėtis šio regiono filmų kitoniškumu, matyti geriausius jų filmus. Laimė dar ir dėl to, jog iki šio plačiai pasaulyje nuskambėjusio filmo “Senis”, matėme kitų Azijos šalių kino kūrėjų – grandų aštrius, drąstiškai natūralistinius darbus. Nes šį filmą žiūrėti be “pasiruošimo, treniruotos akies” yra tikrai nelengva.
Tie, kurie laukia iš kino tik malonių pojūčių, čia jų neturėtų daug tikėtis. Nors pasibaigus filmui galėsime pripažinti, jog ekrane nerodoma kaip vinių trauktuvu lupami dantys, kaip kerpamas liežuvis (vėlgi atsieit sekant rytų filosofavimu –jei kažkada prisikalbėjai, netek kaltininko. Liežuvis – pagrindinė žmonijos bėda!), bet tokius veiksmus palikus žiūrovo vaizduotei, pasiekiamas gal net didesnis efektas. Baisu! Tačiau būtinai turiu pabrėžti, – Takachi Miike “Kino bandymai” arba Kim Ki Duko “Sala” man suteikė kur kas šiurpesnių akimirkų…
Išgarsėjus filmui, autoriai ne viename interviu buvo priversti tiesiog aiškintis dėl filmo žiaurumų. Sunku pasakyti, ar jų paaiškinimai, jog korėjiečių tauta per istorijos kataklizmus buvo tiek gniuždoma, kankinama, todėl buityje liaudis tokia rami, tyli, o ekrane nori matyti agresiją, yra pakankama tiems, kurie nutars pamatyti filmą, tačiau statistiniai rodikliai kalba patys už save. Prieš keletą metų vienam Pietų Korėjos kino prodiuseriui už kiek daugiau nei 14 tūkst. JAV dolerių nupirkus ekranizavimo teises į žinomo japono rašytojo mangą (japoniški komiksai), susidedančią net iš aštuonių tomų (!), neatrodė, jog tokia investicija duos naudos.
Jis sugebėjo įkalbėti imtis darbo trečiuoju filmu “Bendroji saugumo zona” tėvynėje išgarsėjusį režisierių Čan vuk Parką. Miniu jo ankstesnį darbą vien todėl.kad 2002m viduryje filmas apie nedraugiškus Pietų ir Šiaurės Korėjos santykius pasienio zinoje buvo šmėstelėjęs Lietuvos kino teatrų repertuare. Žodis šmėstelėjęs čia tikslus – jis nesukėlė bent kiek didesnio nei kritikų nei žiūrovų susidomėjimo. Sunkoka prognozuoti kaip bus su “Seniu” pas mus, tačiau Korėjoje filmas neabejotinai “pataikė į dešimtuką”: kainavęs 3 mln. JAV dolerių be išlaidų reklamai (Korėjos mąstais, tai ne taip ir mažai), jis greitai surinko visus 30-imt (!) ir tėvynėje susidomėjimu ir pajamomis pralenkė tuomet rodomus tokius pasaulinius hitus kaip trečioji “Matricos” ar “Užmušti Bilą 1”!
Filmo statytojai su šypsena priima Vakarų vertintojų asociacijas su garsią ja klasika – A.Diuma “Grafu Montekristu” ir teigia, jog ir ekranizuotoji manga šiaip jau to žanro nemėgėjo režisieriaus Parko bei scenaristų buvo stipriai perdirbta – faktiškai iš jos liko tik kalėjimo ir keršto temos. O siužetiniai vingių, kurie atsirado filme, mangoje nė nebuvo. Režisierius nesutinka ir su amerikiečių primetimu, kad jo kūrinys primena populiaraus JAV panašaus žanro filmų kūrėjo Deivido Finčerio metodus. Ginasi, kad kuriant šį filmą jis mąstė apie italų spageti vesternų kūrėjo Sergio Leone darbus. Prisipažinsiu, neblogai pažinodamas italų meistro kūrybą esu nustebintas korėjiečio teiginiu, nes išskyrus tai, kad ekrane vykstant brutaliems dalykams, skamba geniali, lyriška Vivaldi muzika (asociacija į Leone-Morricone bendradarbiavimą), įtakos neįžiūrėjau. Nėra filme ir kitų tokio žanro filmų klasikų, kaip amerikiečio Semo Peckinpah, prancūzo Žano Pjero Melvilio klasės. Užtat nesunkiai įžiūrėčiau panašumo į lietuviško kraujo turėjusio Čarlzo Bronsono personažus mažai žinomų režisierių filmus. Juose stipraus stoto amerikietis negailestingai atsiskaito su savo ir artimųjų skriaudėjais.
“Senyje”, gi keršytojas tampa tikru monstru (ne veltui minimas šis žodis filme!), pamišusiu dėl savo keršto. Kad žudymas jam tampa malonumu, galima suprasti iš šypsenėlių sušmėžuojančių jo kraujuotame veide po egzekucijų. Tačiau, jei minėti “keršytojų žanro” korifėjai išlaikė sunkiai nusakomus žodžiais nuoseklumus reginyje, tai režisierius Č. Parkas, lyg vaikydamasis ryškaus novatoriškumo, akivaizdžiai suvelia siužeto pasakojimą.
Baltas pudeliukas, kurį režisierius įbruka besiruošiančiam nusižudyti ir jokio ryšio su O De Su neturinčiam vyriškiui į rankas, skruzdėlės išlendančios iš skylutės odoje po adatos dūrio, neužmirštama scena su aštuonkoju užduoda tiek mįslių žiūrovui, jog po filmo gali tiktai konstatuoti: jos tik dar labiau “sumaišė protą” žiūrovui komplikuotame siužeto pasakojime ir… vertintinos kaip akivaizdžiai “perspaustos”, siekiančios užpildyti filmą. Galimi paaiškinimai, jog nesuprantama scena ekrane, vėliau bus išaiškinta, menkai paguos žiūrintįjį. O gal autoriai tuo stengiasi pasiekti, kad kančia, kurioje yra besiblaškantis herojus, turi pasiekti ir stebinčius visa tai?
Tiesa, taip kalbėdamas turėčiau pripažinti, jog tik Rytų kultūros atstovas galėtų suvokti panašius herojaus polėkius, kada tik patekęs laisvėn, užsisako “kažko gyvo”. Gauna aštunkojį…
Aktorius Min sik Čoy nuolat pabrėždavo interviu, jog filmavimo metu iš tikro rijo gyvus aštuonkojus! Ir ne vieną! Mat pradžioje sugebėdavęs bestuburiam jūros gyvūnui įkasti taip, jog šis kaip mat prarasdavo gyvybę. O režisieriui reikėjo, kad jo ilgosios kojos judėtų, kada aktorius ryja. Mums – didžiai keista žmogaus nevilties asociacija… Korėjiečiams? Kas žino…
Tačiau kai ką, kas vyksta šiame pasakojime, galime aiškinti ir vartodami racionalią kalbą. Pavyzdžiui, Pietų Korėjoje yra griežtai uždraustas šaunamasis ginklas. Matyt todėl ne vien šiame filme, bet ir kituose veikėjai pjaustosi, badosi, kalasi lazdomis, kuokomis, ar bet kuo, kas papuola po ranka. Tokios tradicijos! Ogi mums dažnai nesuprantami jų principai. Tačiau teigdamas, kad filmo esminė dalis yra gana “nešvari” savo pasakojimo pobūdžiu, ir nuskaidrėja tik šviesesnėse finalinėse scenose, turiu pripažinti, jog vienas dalykas režisieriui Parkui tikrai pavyko – tai muštynių scenos.
Pradėję “pratintis” prie jų su legendinio Bruce Lee tradicijomis, baigėme garsiais “Sėlinančio tigro, tūnančio drakono” ar “Bevardžio” kovų “pasiskraidymais”, visada įtarinėjome esant tame per daug choreografijos. “Senio” tuo neapkaltinsi! Tiek trumpa, tiek ilga abiejų muštynių batalijos, surežisuotos tikrai “žmogiškai” ir realiai, nors antrojoje ir likęs supermeniškai perdėtas gyvybingumas. Argi galima kitaip kine – greit viskas užsibaigtų! Taigi, naudojant tik slenkančią vieną kamerą, vaizdelis gavosi neįtikėtinai realus, be špagatų ore ir šuolių iki lubų.
Atmetu kaltinimus, jog prisimenu žmones, senokai apleidusius žanro kūrėjų gretas. Pumpuojantys iš interneto filmus, būtų dar išmintingesni, jei ieškoti ne vien naujų, tokių kaip būsimasis amerikoniškas “Senio” perdirbinys 2006 metais, bet ir minėtų autorių senųjų darbų. Matytumėt, jog be modernių blaškymųsi laike, atmintyje, vietovėje susuktos keršytojų istorijos gali būti ir šauniau papasakotos. Šia prasme, geresnis ir dabarties asas Quentinas Tarantino.
Be abejonės, suprantama jo meilė ir visų savo balsų atidavimas “Seniui” būnant Kanų žiuri pirmininku – matė ekrane tokio pačio supratimo, koks turėtų būti filmas, pavyzdį, tačiau prisipažinimas korėjiečių kolegai, kad verkė kartu su filmo personažu “visada žaliu”, nieko kito, kaip tik esant tam tikram psichopatinio tipažo žmogui, neparodė. Toks žanro “madų diktuotojo” įsijautimas, tik leido geriau suprasti keistai humoristinius Tarantino elgesio filmavimo aikštelėse proveržius. O jam skyriau porą sakinių dėl to, kad Quentinas savo filmais kaip kūrėjas dar labiau išryškina “Senyje” kitą ne kartą skambėjusią filosofijos pradmenų turinčią frazę:
“Nesvarbu kas, ar smiltelė, ar uola – abu skęsta vienodai”.
Kine, pasirodo, ne vienodai skęsta panašūs filmai. Tarantino stipriau laikosi ant vandens…
Komentarai