Šiemet sukanka šimtas metų nuo to laiko, kai į dabartinį Vilniaus Filharmonijos pastatą susirinko Didysis Vilniaus Seimas. Minėti šią sukaktį dar kiek ankstoka, nebent kitu aspektu. Žodžio Seimas reikšmė – etimologinė, tad, tarkime, Didysis lietuvių susirinkimas. O susirinkti Filharmonijon lietuviai (ir ne tik) nevengia ir šiandien. “Pasikultūrinti”, kaip dažnas linkęs pasakyti. Štai vieną žiemos trečiadienį švarkuoti vyrai bei moterys su cheminiais plaukuose susirinko į Petro Vyšniausko ir Arkadijaus Gotesmano (dueto kodiniu-asociatyviniu pavadinimu “PetrArka”) “Pokalbius”.
“Pokalbius” filmavo ir nacionalinis transliuotojas, kad galėtų patalpint į archyvą, “ant Z”. O šiaip tai nerodys, o jei ir parodys, tai ir patys muzikantai bus senai pamiršę, kaip ir kur koncertavo. Operatoriai, skirtingai, nei daugelis, buvo džinsuoti ir nešukuotom barzdom. Jie ir atvažiavo daug anksčiau, nei moterys ir vyrai pradėjo palikinėti paltus pustamsėje rūbinėje, šukuotis tualete, ar kavinėje valandą gerti 3 gramus kavos už 2,50.
“Pokalbiai” tai, matyt, todėl, kad džiaze dialogas svarbiausias. Dialogas tai ne šiaip koks pašnekesys prie alaus, pasikuždėjimas prie vyno, bet iš didžiosios D. Čia kaip šeimoje, arba valstybinėse įstaigose – suprasti reikia iš pusės žodžio, arba visai be jo. Žodžiu, šio žodžio prasmė gal ir ne etimologinė, bet gili, ir, galbūt, net ne viena. Tik reikia jas susiieškoti.
Šis pokalbis nebuvo ir dalykinis, mat nei Gotesmanas nei Vyšniauskas nežinojo nei apie ką kalbėsis nei kaip. Kalbėjosi ekspromtu. “Aš nemėgstu repetuoti. Galbūt kai kam atrodo, kad tai nieko gero, kaip mėgsta parašyti kai kurios muzikologės”, – po koncerto sakė Vyšniauskas, apkrautas gėlėmis, gražiais žodžiais pagirtas, gražių moterų nubučiuotas, žodžiu, patenkintas. “Tokią muziką repeticijos paverstų jau kitokiu maistu – įvyniotu į plastikinį MAXIMOS maišelį. O apsipirkinėjimas mažose parduotuvėlėse vėl grįžta į madą”, – tęsė muzikantas.
Gotesmanas, kad būtų apie ką ir kaip kalbėtis, pusę scenos apsistatė visom įmanomom perkusijom, gongais ir gongeliais, kibiriukais, skambučiais, varpeliais iš po šveicariškų karvių kaklų ir pan. Prie mušamųjų komplekto dar prikabino keptuvę, sovietišką tokią, storo plieno. (Pats panašią turiu – kažkada teta parvežė iš Peterburgo. Bet naudojuos tik gamindamas). Žodžiu, nebloga virtuvė.
Pokalbius pradėjo pagyvenusi TV diktorė, išlavinta dikcija, taisyklingom O ir E, šiek tiek geležiniu, sovietiniu televizorium atsiduodančiu, nežinia kodėl iš mados išėjusiu balsu. Pristatė visus džiazmenų nuopelnus, kas su kuo grojo, kas Gedimino ordino kavalierius ir t.t. “Pokalbiai truks ilgiau nei valandą”, – baigė ji.
Tuomet ir išėjo tiedu – vienas su “maike”, kitas – kostiumuotas. Vienas čia griebdavosi klarneto, čia saksofono – ir alto, ir soprano. Vienas vaikščiojo po savo scenos pusę skambindamas varpeliais, arba lazdelėm ir lopetėlėm barškino savo atsivežtus instrumentus. Vienas laikė formą, kiekvienam kūrinyje kartodamas panašius motyvus, kitas laikė ritmą. Arba kvarkino du juoko maišelius kairėje rankoje, nuo kurių kikeno ir visa salė, tik Vyšniauskas pūtė prasmingą natą.
Lyg ir viskas paprasta ir banalu, įskaitant net patį rečitalio pavadinimą, bet kartu ir skoninga, suderinta, yra dar ir kažkokio “šarmo”, kurio džiaze (populiariąja prasme) dažnai pritrūksta. Nėra taip, kad prasidėjus vienam “gabalui” jau lauktum kito, ne tik iš begalinio, tarkim, paaugliško smalsumo, bet, matyt, todėl, kad dabar skambantis, nuobodus ir, rodos, tūkstantį kartų girdėtas. Greičiau nori, kad tas “gabalas” nesibaigtų, kaip kad “ant plėjerio” paspaudi “repeat”, nes kito tokio gero “gabalo” nėra. Bent jau tuo metu taip atrodo.
“Dialogas buvo geras. Buvo ir spalvų, ir prasmingos kalbos. Buvo klausimai ir buvo atsakymai. Buvo įvairių temų, minčių. Ir kartais man atrodė, kad labai daug žmonių buvo aplink”, – po koncerto sakė Gotesmanas. Jis irgi gavo gėlių.
Štai toks buvo tas koncertas. Niekas neatsimins diktorės nežinia kodėl iš mados išėjusiu balsu, nes tuomet, kai ji buvo ant scenos, visi buvo per daug susirūpinę, ką aplinkiniai apie juos galvoja. Niekas jau dabar nebegalėtų paniūniuoti nei vienos „Pokalbių“ melodijos. Pats Vyšniauskas irgi jau paniūniuotų kitaip, o paskutinė rečitalio reminiscencija nuvys jo kambaryje jau gal kitą savaitę.
Komentarai