Labai madinga šiuo metu pasidarė galvoti. O kadangi viskas, kas madinga, yra populiaru, kai kas galvoti ima per daug. Taip labai dažnai pradedama galvoti apie tai, kas yra ir dar dažniau, kas buvo. Tada imama žvelgti, nužvelgti, įžvelgti ir apžvelgti. Pavyzdžiui, metus. Daryti analizes, tikrinimus, sumavimus, svarstymus ir persvarstymus. Ir tada vėl apžvelgti. Pavyzdžiui, metus. Nors labai dažnai sunku būna žvelgti į save. Veidrodyje. Kai net negali apžvelgti. Vakar vakaro.
Vienintelis stabilus praėjusių metų bruožas – nestabilumas. Rinkom Prezidentą, išsirinkom DIDŽIULĘ GĖDĄ ir pirmąją apkaltą istorijoje. Gėdą apkaltinom, Prezidentą išsirinkom Kitą. Ministro nerinkom, tai jis išsirinko save. Du kartus. Tada ėmėm džiaugtis. Kad įstojom į ES, NATO ir laimėjom oranžinį auksą. Vėliau pasirodė, jog auksas net netapo bronza, džiaugsmas šiek tiek priblėso, imt nebeėmėm, pradėjom duoti. Dažniausiai į galvą. Belgam, prancūzam, olandam, anglam. Davėm ir saviem. Davėm visiem. Kas skraido, vaikšto, bet dažniausiai – guli. Gerai yra kažką duoti.
Stabiliai nestabili buvo ne tik Rimtoji Lietuva. Linksmoji buvo ypač. Atsirado vaikinas, norėjęs dainuot Europoj, bet, visų nuostabai, dainavo kitas. Galbūt dėl to, kad turėjo merginą. O jų buvo ir daugiau. Vienos didino pedofilų gretas mokykliniais sijonais, kitos – savo amžiumi. Buvo ir vaikinų. Tie irgi turėjo merginų, bet va dainuot nebenorėjo. Todėl pasakė “Sudie”, išėjo ir iki šiol negrįžo. O buvo, kas grįžo. Meridianais sugrįžo Pavasaris, Alyvom – vasara. Grįžo ir mergaitės, kurios niekur toli ir nebuvo iškeliavusios. O viena iškeliavo. Į džiungles. Ten buvo labai graži, kartais nenešiojo liemenėlės, todėl nusimaudžius tapdavo dar gražesnė. Visi kažkodėl teigė, jog ji – geltona, nors Televizoriuje net nerausdavo. Nors tai buvo nesvarbu. Ji buvo labai graži, kartais nenešiojo liemenėlės, todėl nusimaudžius tapdavo dar gražesnė.
Tokie vat buvo šaunūs metai. O kai anie pasibaigė, prasidėjo kiti. Pastarųjų šaunumą įvertins laikas ir likusi Lietuva.
Šaunu, kad yra dar tų, kurie vertina.
O vertint mum patinka. Labai. Tada galim pasidžiaugt, kokie mes esam puikūs, ir pasidžiaugt dukart, kad dar yra puikesnių.
Štai vienas laikraštis džiaugiasi, jog Lietuvoj “vietoj tėvynės gynėjų – jauni bukagalviai”.
Džiaugsmas auga, pasakojant, kad iš 16000 Kauno apskrities jaunuolių, pakviestų pasitikrint, ar pasiruošę fiziškai ir psichologiškai eit Tėvynės gint, uniformą užsidėjo net 577! Likę 15433 kandidatai turi psichikos sutrikimų, augo nedarniose šeimose, buvo socialiai ir pedagogiškai apleisti, jiems sunku adaptuotis bei pritapti kolektyve. Graži Tu mūsų, brangi Tėvyne…
O tai tik Kauno apskritis. Kur dar Klaipėda, Šiauliai, Panevėžys, Alytus, Varėna, Lazdijai, Druskininkai, Utena, Telšiai ir Jonava. Kur tie, kaimai ir kloniai, katruose artojai. Pūslėta ranka spundo sms telefono pagelba. Ir renka, balsuoja, nominuoja. Sprendžia. Ir svarbiausia – vertina. Juk labai gerai yra įvertinti. Kaip gi žmogus, tiek triūso ir vargo įdėjęs, liks ne apdėkotas, pamalonintas ir nudžiugintas.
Štai taip mes įvertinome. Marijoną, Tają, INCULTO, MOKINUKĖS, AMBERLIFE su pana, b‘AVARIJĄ, ąžuoliukus ir SKAMP. Du kartus.
Bet va nelaimė nutiko DIDŽIULĖ. Kai jau atėjo laikas pasakyt, kas kam dėl ko ir už ką. Kai ant didžiulio kalno susirinko daug keturiolikmečių tetų ir dėdžių, katrie viską žino ir dar geriau viską išmano. Kai sugužėjo anie į prašmatnius rūmus. Kai tie, katrie pėsti ir važiuoti neatkeliavo. Kai prie Televizoriaus šiltai savo pirkiose instaisė.
Tada va nelaimė nutiko DIDŽIULĖ.
Žmonės šneka, kad tą naktį nemiegojo 1,354 milijono.
Vienas kaimo išminčius, karts nuo karto pasirodantis interneto šviesuomenės gretose ir save šmaikščiai vadinantis tiesiog ŽMOGUMI, vėliau pasakojo: “Renginys nevykes, tas tiesa, kalti tikiuosi tik vedejai, nekyla ranka kaltinti RC zmones,o gal.. Nezinau kaip jus, bet as ysidemejau viena momenta, kai Sapranauskas atejo paskelbti nominacija ar kazkatais, kaip jis su ironija ir pasigailejimu nuzvelge jurgi, mintyse sakydamas: palauk zmogau, rytoj tau bus gedunas juodas, jis buvo teisus. Jurgis nepateisino nei savo pavardes nei “a la” kieto scenos zmogaus. Tai mano subjektyvi nomone.”
Kam tas kuklumas! Subjektyvi nomone. Juk tai jau viešoji tiesa. Renginys visai nevykęs, o jau vedėjai, dieve, dieve. Pasikartosiu. Dieve. Kalti dėl visko. Susigalvojo savo tekstus, apsitaisė kokiais tai škarmalais ir išėjo visko gadint. Ir, kaip pasakoja kitas Išminčius, vardu Uspakajonsas, “jeigu Jurgis Didziulis ir tos, kiek ten ju buvo, keturios berods, merginos prisipazins vieshai, jog padare gausybe klaidu ir tai, kad varttojo narkotikus pries ir renginio metu tada suprasiu viska kas yvyko. Taciau, jeigu jie buvo blaivaus proto…tada atsiprasau.”
O aš atsiprašau jūsų visų. Kad buvot priversti ir prirakinti prie Televizoriaus. Kad turėjot iškęst tą siaubą. Kad Jurgis ir tos, kiek ten jų buvo, apsitaisė kokiais tai škarmalais ir išėjo visko gadint. Nes Organizatoriai davė visiem valgyt narkotikų. Prieš, po ir net renginio metu. Tikrai. Visi valgė narkotikus. Vėdėjai, disko žokėjai, muzikantai, nominantai, tie, kurie gavo ir tie, kurie negavo. Valgė net ir Andrius Bravo. (Vėliau anas labai lindo prie MOKINUKIŲ ir, kai jas pradėjo paveiksluot laikraščiams, lindo dar labiau. Reikia žmogui gi kažkaip tapt populiariu. Tik va vienam dėdei su fotoaparatu taip neatrodė. Tempdamas geltoną Česnauskio maikę, dėdė buvo kategoriškas: “Andriau, pasitrauk”)
Todėl dabar jie turėtų manau visi ir atsiprašyt. Viešai. Išeit Katedros aikštėn ir klauptis. Ant kelių. Viešai. Vedėjos išrengtos nuogai butų apmėtytos pomidorais ir kitais akmenim, o vėliau sudegintos. Jurgis nuplaktas bizūnu ir pakartas bei paskelbtas po mirties. Ne Jurgiu (jau ir taip šventas vardas suterštas) ir net ne Didžiuliu. Mažuliu.
Organizatoriai su visom vienuolika kamerų, kurių tiek pirmąkart, jų pačių teigimu, filmavo renginį, pakabinti žemyn galva. Ir, ir, ir….aaa…. ai, tegu kabo. Tris savaites.
O visos žvaigždės prirakintos prie gėdos stulpų turėtų šokt, grot, dainuot ir rodyt fokusus. Vienu metu. Nemokamai. Kad liaudžiai būtų linksma. Iki tol, kol nebebus. Grot, šokt, dainuot ir rodyt fokusus. Žmonės galėtų tada prieit, pačiupinėt, pauostyt, paglostyt, apspjaut, trenkt, iškoneveikt, apipilt srutom ir kitokiom pamazgom, nustumt, pargriaut, įspirt, po to vėl paglostyt ir nueit. Žodžiu, pabendraut. Taip, kaip mes įpratę. Ir nebebūtų tada jokių ten žvaigždžių. Prirakintos prie gėdos stulpų. Turėtų grot, šokt, dainuot ir rodyt fokusus. Vienu metu. Nemokamai. Kad liaudžiai būtų linksma. Iki tol, kol nebebus.
Todėl dabar prašau. Jei dar pamatysit bent viena renginį. Mokamą. Filmuojama vienuolika kamerų. Kuriame gros, šoks ir dainuos Žvaigždės. Pakilkime į mūšį. Ir rinkimės prie Seimo. Mes juos visus tada… Katedros aikštėj.
Nu, o po to…
Tai tiek apie tai, ką rodė Televizorius. Buvo, ko ir nerodė. Kai visi, dar bevalgantys narkotikus, gužėjo nugužėjo į rūsį. CONNECT. Ten buvo stalas, pilnas kumpių, mažyčių buterbrodukų, mišrainių, vyno nachalią ir šiaip obuolių. Girtas Bravo taip nieko ir negavo, bet dar, manau, bus bravo. AMBERLIFE irgi buvo nelabai blaivus, todėl paveiksluotis leidos tik pono G. BENDŽIAUS akylai prižiūrimas. Taip jis praleido visą likusį vakarą. Na gi jam tik dvidešimt…
Po to grojo SAULĖS KLIOŠAS ir dėkojo, kad INCULTO ir SKAMP žmonės įvertino. Aš dėkojau RC, kad įvertino juos ir pakvietė pagrot. Buvo linksma. Šoko nedaug kas, bet aš labai. Šoko ir Jurgis, tiesa, vis dar burnoj tebekramtydamas narkotikus. Ir, matyt, galvodamas. Koks rytoj jam bus gedulas. Juodas.
Egidijus, savęs jau nebevadinantis reperiu, šoko po to. Kai kompaktų nebesuko Šapauskas ir prie pulto grįžo didžėjus. Tada jis labai stengėsi ir tik vienam Egidijui sumiksavo “Kai mano miestas bėga toli”. Prašė paklausyt. Egidijus neprašė nieko, pradėjo rištis savo sportbatį su trim paloskėm ir taip pat labai stengėsi. Nuėjo mikso taip ir nesulaukęs.
MOKINUKĖS nebeatvažiavo. Galbūt dėl to, kad ne tų narkotikų užvalgė, o gal šiaip jom tik po vidutiniškai keturiolika. Bet mergaičių buvo. O lia lia! Iš kalendoriaus. Savam rately ant aukštakulnių lengvai sukosi Sausis, Vasaris, Kovas, Birželis, Liepa, Spalis ir Gruodis. Buvo labai, labai, labai, labai, labai gražu. Trumpos baltos maikutės vos dengė žiemos malonumus, pavasario putojanti gaivalą, vasaros pliažą ir rudens gėrybes. Tada supratau, kad įsimylėt tiek daug ir iškart nesveika.
Apie keturias scenos dangus giedrėjo. b‘AVARIJA pusgirtė trypčiojo po salę, ant scenos linksmai strikinėjo SAULĖS KLIOŠO ištvermingiausieji. Didžėjus miksavo r‘n‘b, o likusi lietuviško hip – hop armada skandinosi foteliose ir bokaluose.
Aš daugiau taip ir nebeišvydau oficialiosios dalies mergaičių. Pikta buvo po to, kai visi tradėjo tvirtint, jog geriau jų ir oficialiojoje nebūtų buvę.
O man patiko. Smagiai šypsojosi ir lakstė, o kai maždaug aštuntą kart pakatojau, kad labai gražiai šįvakar apsirengę, šypsenos niekur nedingo. Net mano siūlyto šampano negėrė, kartodamos, jog dirba. Ir, kai po kelių dienų paskambinau, siūlydamas išsakyt savo poziciją, balsas liūdnai man atsakė. Labai. Lyg tikrai būtų viešai išrengę, apmėtę ir bandę sudegint.
Nors taip ir buvo.
Dj dėkingas tetai Angelei iš stotelės, už suteiktą galimybę patekt. Ir Kristinai bei Donatai iš INCULTO, už galimybę patekt po to.
Straipsniui iliustruoti pateiktos Pauliaus nuotraukos.
“Ore.lt” atsiprašo, kad dėl techninių priežasčių šio gyvo reportažo nespėjome pateikti anksčiau, nei Lietuvos bulvarinė bei nebulvarinė spauda
Komentarai