Susirinko visi nuo septynmečio vaiko iki nėščios moters. Rūkė ir gesino cigaretes ant medinių CK grindų, kai žemi virpino kulnus, stabdė širdį ir drebino krūtis paminkštintose liemenėlėse. Arba ėjo lauk spaudydami dulkes iš plaučių arba plaukų po vakarykštės komandiruotės. O kitą rytą pasakojo savo draugams ir bendradarbiams bei meilužiams, kaip neva kiekvienas gali atrasti savyje glūdintį orkestrą. Tai tokia būtų įžanga.
Žmogaus orkestro belaukiant
Susirinko visi Vilniaus suomiai, nes Jimi Tenoras yra iš jų šalies ir jie juo didžiuojasi. Kai kurie jį buvo matę kokį vieną ar du kartus kur nors Danijoje, sakė, jis buvo nuostabus. Vienas Suomis buvo iki išprotėjimo panašus į Tenorą. Vos nepradėjau rėkt “Džimi, Džimi”, kai visi lipo vieni kitiems ant galvų ir nuvaksuotų batų. Vėliau išsiaiškinau, kad to suomio vardas buvo Mathias. Jis rūkė “Pergalės” kino tūlike.
Po to prasidėjo ilgiausia mano matyta rūbinė, nes, anot Stanislavskio, viskas ten ir prasideda. Taigi pradžiai publika turėjo kokią pusantros valandos. Stebuklo laukimas, žodžiu. Žinoma, norint, kad publikai patiktų koncertas, gi reikia kaip nors susireikšmint. Po pusantros valandos nei vieno nebuvo pikto, nevalgiusio, ir buvo aišku, kad po koncerto trūlikai tikrai dar važiuos.
Ant scenos sulipo grupė susireikšminusių piemenų BASSBASTARDZ, kurie manė esą tikros žvaigždės, nes… aš nežinau kodėl. Grupė, matyt, buvo atrinkta pagal išvaizdą. Vienas neva buvo labai originalus, nes ant galvos turėjo oranžinį burbulą, kitas irgi manė esąs žvaigždė ir ant galvos užsidėjo negyvą triušį. Dar buvo didžėjus, kuris skrečavo kur ne kur, kitas turėjo laptopą ir ekrane leido multikus.
Garso nebuvo visai, buvo tik žemi. Muzikos irgi nebuvo, nes buvo tik žemi. Saksofonininkas su burbulu ant galvos(!) visą laiką vaizdavo, kad kažkur eina ir iki pažastų kilnojo kojas. Taip bekilnodamas kokius septynis kartus sulaužė saksofono mikrofoną, bet kadangi jis yra žvaigždė, tai jam galima. Bet neverta BASSBASTARDZ čia sureikšmint, nes jie patys jau taip padarė – grojo ilgiau už patį Jimi Tenorą. Geriau jau buvo žiūrėt multikus.
Kur buvus, kur nebuvus, ant scenos vėl užlipo merga languotom pėdkelnėm ir visi pasveikino žmogų orkestrą. Šįkart jis grojo vienas, apsistatė jonikom ir kitokiais aparatais. Groja jis ir su savo Big Bandu, ten yra ir daugiau muzikantų, koncertuoja ir su vaikų chorais.
Tenoras gėrė šampaną, dedikavo dainas merginoms. O žmonės pradėjo išeidinėt. Suomiai rėkė ir plojo, plojo ir lietuviai, kas neišėjo. Tenoras turėjo saksofoną ir fleitą, pūtė, improvizavo. Kad neišeitum, turbūt jį reikia mylėt, užaugt su juo kaip su kokiais BITLAIS ar DEPECHE MODE. Arba be galo mėgt eksperimentinę džiazą. Arba būt suomiu.
Kai prisikasiau iki žmogaus orkestro su diktofonu rankoje, “Pergalės” kino tearto fojė jau voliojosi plastmasiniai bokalai ir cigarečių nuočiulpos, o technikai vyniojo laidus nuo Tenoro jonikų. Jis sėdėjo dulkinuose užkulisiuose pavargęs, vienas gėrė šampaną…
Kodėl šis koncertas buvo labiau melodingas nei kiti? Kituose lyg ir daugiau jėgos.
Tiesa, buvo daugiau melodijų. Matyt todėl, kad grojau vienas. Man lengviau įterpti save tarp tos visos aparatūros. Stengiuosi naudoti mažiau technikos tokiais atvejais.
Jūsų oficialiame puslapyje nebuvo paminėta, kad atvykstate į Lietuvą…
Ten nepaminėta? Mat apie šį koncertą sužinojau gana vėlai. Planavau važiuoti į Lenkiją, o šį pasirodymą lyg ir pridėjome prie mano kelionės. Nelabai aktyviai atnaujinu aš tą puslapį. Vienas bibliotekininkas dirba prie jo – čia jo hobi, o kai per daug užsikraunu darbais tiesiog pamirštu jam paskambinti.
Ilgus metus gyvenote užsienyje, o dabar grįžote į Suomiją. Galbūt yra kokių nors ypatingų priežasčių?
Galbūt todėl, kad dirbu su suomių muzikantais. Ilgus metus gyvenau Ispanijoje – ten šilta. Iš kitos pusės, galbūt per daug atsipūtimo – jei jau priešpiečiai, tai ir geras pusbutelis vyno – tinginiavimas. Man patinka tinginiauti, bet gerai ir be vyno per priešpiečius. Suomijoje dabar šaltoka, bet man ten gerai. Dirbu su vienu vyruku – jaunas vaikis, geras prodiuseris. Ir su įrašais nėra jokių problemų – man nebereikia pačiam rūpintis. Ta priežastis – biznis.
Grojate, filmuojatės, gyvendamas Niujorke fotografavote… Ką rašote savo vizitinėje kortelėje – muzikantas, menininkas… Kuo stengiatės būti?
Aš nesuku sau galvos, ką parašyti vizitinėje. Aš darau tai kas man patinka – dabar tai daugiausia muzika. Šalia to šiek tiek apsimetinėju ir menininku – fotografuoju puslapiui internete.
Jūs nuolat kviečiamas į džiazo festivalius, nors jūsų muzikoje džiazas tėra tik dalis. Ten yra visko: nuo disko iki velniažin ko. Kaip pats vadinate savo muziką?
Kai pradėjau muzikuoti, grojau tik naktiniuose šokių klubuose. Ne visada pagrindinėse salėse, dažniausiai holuose. Mano muzika turbūt kažkoks mišinys tarp eksperimentinės muzikos ir džiaz… ne, gal ne visai džiazo, gal greičiau pop-džiazo, roko. Aš nežinau, būtų lengviau jei tai turėtų pavadinimą. Reikės ką nors pasamdyti, kad sugalvotų, pavyzdžiui, easy-jazz, sort. Bet tokie pavadinimai jau egzistuoja.
Ir klausausi aš daugiau eksperimentinės džiazo pusės. Nerūpi man tie mainstream vyrukai. Patinka ir pop muzika, radijo popsas, bet tai nereiškia, kad man patinka tie procesai, kurie toje pop-kultūroje vyksta. Gal kokiam septintame ar aštuntame dešimtmetyje popsas buvo labiau pakenčiamas, buvo kažkoks labiau vežantis. O dabar mažai kas veža – komercializmas ir pinigai daro savo. Žmonės kažkada buvo prieš tokį šūdą, bet dabar, atrodo, visiem tinka. Man asmeniškai tai ne.
O jūsų muzika – čia antikonformizmas ar tiesiog savos vietos paieškos?
Aš skirtingai elgiuosi ant scenos ir gyvenime. Gaunasi šioks toks susidvejinimas. Stengiuosi padaryti gerą šou už prieinamą kainą. Žmonės galvoja, kad žvaigždės turėtų būti kažkokie kitokie padarai. Ant scenos aš noriu būti kitoks, be tai nereiškia, kad turiu būti kitoks kai nuo jos nulipu. Aš gyvenu paprastai, stengiuosi daryti paprastus dalykus.
Dėkojame agentūrai “Tactus” už atsiųstas koncerto nuotraukas
Komentarai