Paryžius yra gražus miestas. Žiemą ne taip, bet apskritai – labai. Ir jis tai žino. Kasryt po žeme išbarstydamas keturiolika milijonų skirtingų likimų. Ir kas vakarą visus susirinkdamas. Kimšdamas nedidukus metro vagonus dvidešimt keturiais milijonais akių. Kurios niekada nesusitinka. Per kraštus varvėdamas tirštu viso pasaulio kultūros troškiniu. Nenoriai ragaujamu ausinėse ritmingai judant r‘n‘b. Ir laukdamas. Kad po septynerių metų galėtų pasipuošti penkiais Olimpiniais žiedais. Nes tada jis taptų dar gražesnis. Žaidynės juk vyksta ne žiemą.
Taip dešimt dienų atrodė sostinė ambicijų, išsipildančių įspaustomis raidėmis monumentuose, spindinčiuose saulėje ir fotoaparatų blykstėse. Ir tūkstantį kartų tiek žlugusių svajonių, virstančių tik mažytėmis asmeninėmis tragedijomis, nuolat kovojančiomis už save arba ištiesta ranka prašančiomis išmaldos.
Paryžius nepalieka abejingų. Net ir netikėtai paskendęs sniege ir atšalęs iki trisdešimt metų nematytų daugiausiai minus aštuonių. Ir tai naktį. Kuri čia būna šviesi ir be žvaigždžių. Na, kartais. Bet jos labai greitai pranyksta. Kaip ir sniegas. Ryte jau tik lengvai drėkinantis šaligatvius.
Skirtus nuolat skubėti. Anksti ryte – į darbą. Nutolusį mažiausiai pusvalandžiu metro, gyvenančiu pagal savo taisykles ir griežtai jų besilaikančiu. Požeminiais tuneliais stumdančiu klusnią minią vėluojančių ir atvykstančių laiku, mylinčių ir seniai pamirštų, jaunų ir jau pavargusių. Kostiumuotų prancūzų, pirma linija keliaujančių į La Defenso dangoraižius, ir likusio Paryžiaus, dundančio kitomis trylika juostų savų svajonių link. Juodaodžių kinų krikščionių, kalbančių indiškai ir tikinčių Alachu. Kurio, matyt, labai jau nemėgsta prancūzai, dažniausiai keliaujantys pirma linija. Ir tai tiktai anksti ryte bei dienos šurmuliui išblėsus.
Nemėgsta jie ir metro. Todėl šaligatviais naudojasi retai ir trumpam. Jie skuba gatvėmis. Žvilgančiais Peugeot 407 ir kitais prancūziškos auto industrijos pasididžiavimais. Lenktyniaudami su laiku, šviesoforais, cypiančiais motoroleriais ir nesuprantamos paskirties dviviečiais Smart.
O šiaip tai jie yra prancūzai. Tai žino ir labai didžiuojasi. Kai nenori šnekėti angliškai. Kai restoranuose gurkšnoja vyną. Kai nevažinėja metro. Kai nemėgsta turkų, alžyriečių, kinų, indų, marokiečių, libaniečių, puertorikiečių, brazilų, lietuvių ir likusių paryžiečių. Nebent jie atvažiuotų trumpam. Turėtų labai daug pinigų ir alpdami kartotų, kad gražus miestas tas Paryžius. Po septynerių metų tapsiantis Olimpiados sostine. O jei ir ne – surengsiantis savąją. Gražesnę.
Paryžiuje yra viskas
Tokie pasirodė Paryžiaus užkulisiai. Kitoks jis scenoje. Spiginant ryškiam apšvietimui storas grimo sluoksnis spindi nepaprastu šarmu ir charizma. Kiekvienas judesys, žvilgsnis, ištartas žodis tampa aukštosios mados ir kultūros kartele, kurią peršokti gali tik jis pats.
O tada – plojimai. Aidintys iš pravirų burnų, paskutinius eurus atiduodančių piniginių, žvarbaus vėjo čaižomų atvirų city tour autobusų, ledinę Seną skrodžiančių apžvalginių laivų ir mažyčių Eifelio imitacijų, šalia bokšto parduodamų maždaug už septynis litus, bet galima ir pigiau.
O pats Originalas stovi rūstus ir nepajudinamas. Milžinas, rudom plieninėm kojom tvirtai suaugęs su žeme, besididžiuojantis savo vardu, o gal pavarde. Gustavo bokštas tikriausiai nebūtu toks didingas. Vienų dievinamas, kitų nekenčiamas. Kaip vakarietiškos kultūros ramstis. Dar tik prieš keletą savaičių norėtas nušluot nuo žemės, tačiau laiku apsaugotas. Ir tik kai galvą atlošęs bandai suvokti konstruktorių genialumą, idėja apie jo susprogdinimą atrodo neįgyvendinama. Na, bet barzdotas dėdė su turbanu ir draugais moka stebint.
Džiaugiuos, kad šįsyk Paryžius liko nenustebintas. Todėl sėkmingai stebina pats. Pavyzdžiui, galimybėmis čia ką nors pamatyti. Ir jei trumpai reiktų apibudinti, ką galima rasti Paryžiuj, lengviau būtų pasakyt, ko čia nėra. Nieko. Užtenka šiek tiek paieškot ir rasi Viską. Toliau jau teks atsakyt į kitą, paprastesnį klausimą. Ar turi už ką?
Jei taip, prašom. 0.40€ ir gali vartyt seno mokyklinio fizikos vadovėlio dydžio žurnaliuką, save vadinantį “Pariscope”. Septynioms dienoms jis pateikia pliusminus tris tūkstančius atsakymų į klausimą “Ką veikt šį vakar?”. Už 350 litų gali apsilankyt kabarete, 400 kainuos vakaras operoje OTTELO, 10 – marionečių spektaklis. Vakaras kine atsies 30 ir tai eisi vienas. O į muziejų įleis ir už 20. Tik vėl ne dviese. Vien peržvelgti visus pasiūlymus yra beveik neįmanoma. O jei visur apsilankytum, gal ir išspausdintų ant viršelio. Tačiau šįsyk nuo jo palaimingai šypsosi Ray Charles. Na, liūdinčio jo dar neteko matyti.
Utopiniu greit virsta ir bandymas nuspręsti, kas šiuo metu yra populiaru Paryžiuj. Mažyčiuose MP3 grotuvuose skamba rhytm‘n‘blues. Plačiose gatvėse lėtai plazda ne ką siauresni juodųjų ir arabų džinsai. Triaukščiame “Virgin” supermarkete nuolat šurmuliuoja sausakimšas hip hopo skyrius, tačiau ne ką mažiau populiarūs ir mažyčiai komiksų žurnaliukai, vartomi čia pat atsisėdus ant žemės.
Paryžiuje visko yra per daug
Sename mokyklinio fizikos vadovėlio dydžio “Pariscope” puslapiuose populiariausias yra Paryžius. Todėl gali sau leisti viską. Skyrelio “Musique Electronique” pačioje apačioje tris mažytes eilutes skirti didžiuliam “Zenith” stadionui, į kurį atvažiavo CHEMICAL BROTHERS.
Nors buvo tik dviese, jų pažiūrėt atėjo maždaug dešimt tūkstančių kart daugiau. Kosmopolitiška jūra, nuolat tvindoma alumi, pardėjo ošti vos sužibus pirmam lazeriui, kuris supjaustė ją gabalais ir po to vėl sujungė. Tada reklaminių pakelės stendų didžio ekranuose sužibo “Hey girls, hey boys” ir kilo cunamis, nuplovęs kiekvieną sumaniusį nešokti.
Nors pavadinti tai šokiu būtų per švelnu. Viską draskantis ir taškantis tvanas, godžiai rijęs keturių milžiniškų ekrano projekcijas, panyrančias į jūrą sprogstančių bombų, šlykštaus klouno, Jėzaus Kristaus ir visų jo apaštalų pavidalu. Viską kapojantys lazeriai, milžiniški skaneriai ir blyksintys strobai, atimantys regėjimą bei likusius pojūčius, galutinai sunaikinamus nesuvokiamu kiekiu kilovatų, didėjančių priklausomai nuo dislokacijos vietos ir drebinančių net tualetų sienas. O muzikos apibūdinti gal ir neverta. Seniai pamirštas CHEMICAL BROTHERS genialumas prasiveržė viską naikinančiu house, progressive, techno, noise, trance užtaisu, sumaišytu su tokiu electro ingredientu, kad po dvi valandas trukusio sprogimo skambantis brolių atsiprašymas “Please forgive me, I never meant to hurt you” atrodo nereikalingas.
Koncertui pasibaigus, viskas vėl prasideda iš naujo. Penktadienio vakaro pasiūlymai toliau viršija paklausa ir į patrauklų kasmėnesinį “Panik The Party” kvietimą atsiliepiama vangiai. Gal ir be reikalo. Vakarėlis, pasikvietęs naująsias Londono electro žvaigždes HOT CHIP buvo tikrai vertas dėmesio.
Tačiau į Monmartre įsikūrusią nemažą teatro salę lankytojų susirinko kokie du šimtai. Toliau gurkšnodami alų, kuris kainavo 20 – 35lt, judėjo jie kažkaip nenoriai ir scenoje pasirodę HOT CHIP sulaukė vos, vos girdimų plojimų. Nepelnytai.
Penki bičai, pasislėpę po spalvotais apsiaustais nuo lietaus, reklamuojančiais Paryžių – 2012 metų Olimpiados kandidatą, šypsodamiesi sintezatoriais ir gitarom grojo tikrą gyvą electro ir darė šventę sau. Nes publika buvo vangi ir vos judino kojas. Nepelnytai.
Britus pakeitęs Dj Aï buvo prancūzas ir prie publikos prisitaikė lengviau. Grojo be jokio entuziazmo, todėl palikti “Panik” teko taip ir nesulaukus pirmojo metro. Taksi kainavo apie 50 litų, todėl prisiminęs, jog už tiek galėčiau apkeliaut pusę Lietuvos, žingsniavau pėsčias. Dvi valandas.
Paryžius nemiegojo ir skendo naktyje. Kuri buvo šviesi ir be žvaigždžių, kandžiojama šalčio bei ramiai supama krintančio sniego. Ryte tik lengvai drėkinsiančio šaligatvius. Skirtus nuolat skubėti. Saujelei prancūzų ir likusiems keturiolikai milijonų paryžiečių. Kuriems Paryžius neatrodo toks gražus.
Komentarai