Kovo 3–13 dienomis Rygoje įvyko kasmetinio Rusijos kino festivalio pavasario sesija, kurios metu pristatyta virš dešimt daugiau ar mažiau žinomų Rusijos kino kūrėjų filmų.
Jie visada buvo skeptiški Vakarų atžvilgiu ir visada gyveno kaktomuša su likusiuoju pasauliu. Poetas rašė, kad protu jų suprasti neįmanoma.
Galų gale tai suvokusi, nelaiminga melodramos „Sibiro kirpėjas“ aferistė Julia Ormond raudojo savęs netausodama: sakyk ką nori, o atsispirti mistiniam Rusijos balaganui nelengva.
Nes tik rusai taip dramatiškai žudosi iš meilės ir tik rusai į alkoholizmo sesijas sudeda visą širdį.
Tik jie sugeba keiktis taip fenomenaliai, kad rinktinių matų ketureilis drąsiai atstoja fizinės iškrovos seansą (tiesa, ne rusams).
Tik rusai sugeba taip neskoningai dievinti save ir taip neproporcingai dėti į šuns dienas kitus. Pasaulio megalomanų tėvynė Rusija vienoda kaip stovintis vanduo – tiek tada, tiek dabar. Tačiau skirtumų yra. Pavyzdžiui, tada rusai turėjo gerą kiną.
Jeigu reikėtų išrinkti Latvijoje keisčiausiai organizuojamą kino renginį, Rusijos kino festivaliui nebūtų lygių. Festivalis vyksta kas metus, du kartus per metus ir dar visus metus jam aktyviai ruošiamasi. Rengėjai visada avansu prižada į Rygą atvežti įspūdingą Rusijos kino žvaigždžių paradą (ypač paklausios ekstarybinės), žvaigždės dažniausiai neatvažiuoja, o jei ir atvažiuoja, tai į sceną nesiveržia. Stagnaciniu įpročiu pirmenybė teikiama parduotuvėms, nes „patys tai jūs kvailiai, o varškytė čia labai skani“, – nesyk gyrė aktyviausias Rusijos šou verslo šovinistas Michailas Zadornovas.
Tad veltui praeitą pavasarį rusų kino gerbėjai laukė Vladimiro Maškovo, turėjusio pristatyti savo paties režisuotą filmą „Papa“. Aktorius Rygoje tikrai svečiavosi ir netgi su rusiškai gausia palyda apsilankė kino teatre, kuriame buvo planuojamas trumpas žvaigždės benefisas. Nieko neišdegė, priežastys į viešumą neiškilo, užtat falsreklama kino teatrui žadėtąjį vakarą užtikrino puikų lankomumą.
Niekam nepaslaptis, kad nostalgiškai nusiteikusi Baltijos rusų publika seniai tapo aukso gysla plačiojoje Rusijoje vargiai beišsitenkantiems tėvynainiams artistams. Vien Latvijoje tarp Rygos ir Jūrmalos kiaurus metus tęsiasi rusiškas sezoninių pramogų maratonas: vasarą – Aločka, žiemą – Filia, rudenį – rudeninė Rusijos kino festivalio sesija, pavasarį – pavasarinė. Nuo 2003-ųjų dukart per metus vykstantis festivalis tempais ir turiniu nė iš tolo neprilygsta Rygoje organizuojamiems stambiems tarptautinio kino renginiams, kai per tą patį 10 dienų laikotarpį parodoma virš šimto filmų. Tačiau reguliari rusiško kino dozė garantuota. (Primename, kad pagal tą pačią sistemą – ne retai ir po daug, o kasdien ir po mažai – alkoholiu nuodytis rekomenduoja Pasaulio sveikatos organizacija. Degradacija užtikrinta, bet bent jau ne iš karto).
Dėl įvairių priežasčių publikos pasidalijimas nacionaliniu-kultūriniu pagrindu Latvijoje tapo įprastu reiškiniu. Prioritetai maždaug aiškūs: latvių sinefilai renkasi „Arsenalą“, o opozicijoje atsidūrę rusai – „otečestvennoje kino“.
Russian publika gerokai guvesnė už latvių: pirmieji triukšmingai reaguoja į kiekvieną „šustresnę“ repliką ekrane, labai mėgsta, kai jiems rodo „Moskovskajos“ reklamą, kur iš lėktuvo skambant dūdų orkestrui neišlipa girtas keleivis, ir vietoj popkorno renkasi kur kas stipresnius „užkandžius“. Rusai nesivaržydami pliurpia telefonu ir prižada pasibaisėtinų dalykų pabambėti mėginusiam kaimynui. Gatvės stilių iš kino salių išstumia auksas, kailiniai ir treningai, klegantys akiniuotų damų pulkeliai atmosferoje sukelia tikrą aromatų sumaištį, o jų „sašos“ ir „andriušos“ agresyviai riaumoja ant kiekvieno ir visko, kas jiems (pasitaiko) nepatinka.
Renginio užsklandą atstojo plačiai besiplaikstantis Rusijos Federacijos „trikoloras“, kurios fone žaismingai keitėsi Rusijos kino žvaigždžių veidai. Ingeborga Dapkūnaitė pamiršta nebuvo.
Festivalio reklamos blokai (tokie, kokie jie buvo rodomi Rygoje) Lietuvoje seniausiai būtų sukėlę visuomenės skandalą, kalbininkų isteriją ir egzistencinį Vytauto Landsbergio nerimą. Mat renginio proga latviškos reklamos buvo įgarsintos rusiškai. Taip tad jaukiai prie stalo įsikūręs senolis alaus ekspertas, sunkiai rinkdamas primirštos kalbos žodžius, dėstė, kokį skanų gėrimėlį pagamino. Be subtitrų bei sinchroninio vertimo į valstybinę kalbą buvo rodomi ir festivalio filmai. Rengėjai nusprendė ignoruoti jaunesnio amžiaus festivalio auditoriją, vis dažniau susiduriančią su rusų kalbos barjeru. Kitaip tariant, rusiškai nemoki – tupėk namie. Beje, šiuo metu festivalis rengiamas tik Rygoje ir Taline. Tačiau nusipelniusio Rusijos liaudies artisto Aleksandro Abdulovo vadovaujama prodiuserinė bendrovė Alexander Studio Group (Rusijos federalinės kultūros ir kinematografijos agentūros atstovė Baltijos šalyse bei festivalio organizatorė) neslepia ambicijų renginį išeksportuoti ir į Vilnių. Bus labai malonu sužinoti, kaip rusiškus organizacinius sugebėjimus įvertins Valstybinė lietuvių kalbos komisija.
Į festivalio programą paprastai įtraukiami naujausi Rusijos kino pasiekimai, iš kurių koks vienas tikrai būna vertas dėmesio. Pavasarinės sesijos vinimi tapo Aleksandro Sokurovo dzenbudistinė karo drama „Solnce“, šiemetinėje Berlinalėje uždirbusi Auksinio lokio nominaciją.
Neformalus renginio startas įvyko likus gerai savaitei iki festivalio pradžios – tada tradiciškai surengiama paslaptinga ceremonija (be duonos, druskos, raudono kaspino ir šventinių tostų, kurie paliekami oficialioms pradžios iškilmėms), vadinama festivalio prologu. Garbė atidaryti šių metų pavasario sesiją atiteko režisieriaus ir populiaraus TV projekto „Brigada“ scenaristo Aleksandro Veledinskio filmui „Russkoje“, kuris buvo kuriamas pagarsėjusio Rusijos ekscentriko Eduardo Limonovo kūrybos motyvais.
Limonoviškų perliukų filme buvo mažai, užtat ultrapatriotinių štampų – per akis. Tad filmo leitmotyvu pasirinktą priežodį „Rusiški įpročiai prie gero neveda“ iš tikrųjų reikia suprasti kaip komplimentą. Tačiau daug taiklesnių sentencijų pažėrė smagius epizodinius vaidmenis filme sukūrę žinomi vyresniosios kartos rusų aktoriai: „Nejau aš šiandien nieko nepripjausiu?“ (apie alkaną pokarį ir tuščias gatves); „Tėvai, o tu mano tikras tėvas?“ (apie prieškario lengvabūdiškumą); „Ed, x–j tebe na obed“ (apie alkaną pokarį, o šiaip be komentarų). Filmo mistika prasideda ir baigiasi aktoriaus Michailo Jefremovo asmeniu, kuris laikui bėgant beveik dvyniškai nupanašėjo į savo legendinį tėvą Olegą Jefremovą.
Tokiomis štai aplinkybėmis – skambant operos arijoms, žvangant ordinams ir agonijoje staugiant išprotėjusioms karo veteranėms – subrendo jaunojo Edičkos, vėliau patyrusio visas marginalinio populiarumo stadijas (įskaitant asmeninį rusų disidentijos patriarcho Aleksandro Solženycino prakeikimą), talentas. Dar buvo suicidinė meilė (užtat nebuvo pinigų restoranui) ir riaušės Charkovo durnyne (o rašytojo karjerą Limonovas pradėjo suvyniotas į tramdomuosius marškinius). Užsimota labai plačiai. Nežinau. Sako, kad šeštąjį dešimtmetį peržengęs nenuilstantis rusų literatūrinės pornografijos ir nacionalbolševikų „dieduška“ Limonovas Veledinskio filmu liko labai patenkintas.
Dvasinių susirgimų temos griebėsi ir kitas rusų režisierius Kirilas Serebriannikovas, tiesa, laiko patikrintais metodais, t. y. Antono Čechovo motyvais. Taip kultinio rusų prozininko apsakymas „Palata Nr. 6“ virto pseudopsichologinės dramos „Raginas“ scenarijumi. Vos prasižiojęs psichiatras Raginas amžino transo pažymėtu veidu (festivalio atidarymo vakarą filmą pristatęs aktorius Aleksejus Guskovas) publikai atnešė daug džiaugsmo autoritetingai konstatuodamas, kad absoliučią daugumą tarp Rusijos imperijos bepročių sudarė latviai. Čia psichoanalizė baigiasi, tačiau tęsiasi Čechovas, kurio klasikinę „Čajką“ į Rygą atvežė garsi rusų aktorė Margarita Terechova (garantuotai geriausia „Muškietininkų“ ledi Vinter per visą kino istoriją). Dešimt metų ekrane nesirodžiusi Terechova sugrįžo trigubu amplua – scenaristės, režisierės bei aktorės. Pagrindinį vyrišką vaidmenį filme atliko jos sūnus Aleksandras. Į filmą plūdusios rusiškos kūmutės tarškėjo, kad bus įdomu pažiūrėti – į tėvelį Aleksandras ar į mamytę.
O štai čia baigiasi Čechovas ir prasideda šeimyninė ranga. „Čajką“ Rygoje pristatė motina, dukra ir sūnus Terechovai, o filmą „God lošadi – sozvezdije skorpiona“ – motina aktorė Natalija Belochvostikova ir dukra režisierė Natalija Naumova. Tokios meilės bei darnos niekada nepatyrė Andrejaus Kravčuko tragikomedijos „Italjanec“ herojus Vanka, nes ir filme, ir gyvenime verčiasi be tėvų globos. Ši juosta buvo filmuojama kažkuriuose Sankt Peterburgo vaikų namuose, masinėse scenose vaidino tos pačios įstaigos auklėtiniai, o vienam jų, Kostiai Spiridonovui, atiteko ir pagrindinis vaidmuo (po filmo kažkas nelinksmai juokavo, kad turbūt kiekvienuose vaikų namuose be vargo rastum bent po vieną Haley Joel Osmentą). Filmas bei šešiamečio aktoriaus talentas buvo pagerbtas specialiuoju šių metų Berlinalės vaikų kino prizu.
Berlyno kino festivalio didvyrių sąrašą tęsė režisierius Aleksandras Sokurovas, kurį labiausiai išgarsino pusantros valandos kino eksperimentas „Russkij kovčeg“. Pastarasis filmas buvo skurtas be montažo, o tai, ką pirmuoju bandymu nufilmavo Ermitažo menėmis slankiojusi kamera, režisieriui pelnė ne vieną solidų kino apdovanojimą. Sokurovas yra Rusijos kino legendos Andrejaus Tarkovskio mokinys ir labai raukosi, kai dėl ilgų ekspozicijų ir natūralaus vaizdo būna lyginamas su savo mokytoju.
Rygoje pristatyta juosta „Solnce“ užbaigia režisieriaus trilogiją, pasakojančią apie didžiąsias istorines asmenybes. Pirmasis filmas „Moloch“ analizavo Hitlerį ir buvo įvertintas Kanų kino festivalio prizu už geriausią scenarijų. Leninui skirta antroji juosta „Telec“ buvo nominuota Auksinei palmės šakelei ir nušlavė turbūt visą 2001 metų Rusijos nacionalinių kino apdovanojimų arsenalą. „Solnce“ dedikuota Antrojo pasaulinio karo metais valdžiusiam Japonijos imperatoriui Hirohito. Vienas filmo prodiuserių yra Marco Milleris, prisidėjęs ir prie „Oskaru“ įvertintos karo dramos „No Man‘s Land“.
Vos pasirodžiusį rinkoje filmą apsupo šimtai legendų. Sokurovas iš paskutiniųjų slėpė imperatoriaus-saulės vaidmenį atlikusio aktoriaus vardą, kadangi vaidinti tokį šventą asmenį Japonijoje laikoma tabu (japonų režisierius Nagisa Oshima už įkyrią kritiką to paties Hirohito adresu tik per stebuklą negavo kulkos į kaktą). Didžioji dalis filmo teksto atpasakota japoniškai, tiesa, visą filmą negirdimą tekstą žiopčiojęs imperatorius skambiais žodžiais nesišvaistė: kūrė haiku, preparavo krabus, savo gėdai bei dideliam generolo McArthuro džiaugsmui nemokėjo rūkyti cigarų ir vardan tautos, ant kurios amerikiečiai jau buvo nuleidę atominį grybuką, svarstė galimybę tapti eiliniu žmogumi. Todėl reikia prisipažinti (nors nesinori), kad pačioje pradžioje netrumpą imperatoriaus pusryčių nevalgymo ritualą teko vidutiniškai prasnausti ir atsibusti jau kitame epizode, kur jo šviesybė nervingais plojimais žadino lygiai taip pat nulūžusį protokoluotoją. Įveikusieji šią krizę tapo labai nestandartinės psichologinės interpetacijos ir puikaus aktorių darbo liudininkais. Mėgstančius istorinį veiksmą įspėjame, kad anksčiau nei stebuklas įvyksta filmo pabaigos titrai.
Likusi festivalio programos dalis gerokai paprastesnė. Isterišką paaugliškos meilės istoriją „Pakostnik“ sukūrusi jauna režisierė Tania Detkina vadinama didžiąja rusų arthouse viltimi (kas, anot, rusų yra arthouse, jų pačių ir klauskite). Novorusiškų troškimų ir buitinių keistenybių kratinys „Zovi menia džinn“ puikiai atitinka pagirių dvasią, kai reiklumas aplinkai ir šiaip sumažėja iki minimumo. Valerijaus Rožkovo filme „Nočnoj prodavec“ pasirodžiusi Ingeborga Dapkūnaitė tirpdė publikos širdis garsiuoju lietuvišku akcentu ir perestroikos laikų superhito „Interdevočka“ šukuosena. Melodramos „Arjė“ režisierius Romanas Kačanovas sugeneravo painią baltiškos neištikimybės dramą-tragediją, kurioje sudalyvauti nepasididžiavo pats Rusijos neformalų tėtis Garikas Sukačiovas. Politizuotą trilerį „Ličnyj nomer“ sukūręs Jevgenijus Lavrentjevas dar kartą visiems paaiškino, kad Čečėnija yra blogis ir šūviais bei patrankomis pagerbė Rusijos specnazą. Pasaulį nuo musulmoniško bombų saliuto išgelbėjo bebaimio mento kumštis, jam talkino rusus mėgusi amerikietė ir Maskvai prijaučiantis čečėnas, o politinis trileris galiausiai virto fantastiniu. Beje, apie amerikiečius: Sokurovas dėl diplomatinių subtilybių galvos nesuko ir savo filme amerikiečius vaizdavo pagal rusiško standarto reikalavimus – monstrais-bestijomis-idiotais.
Tiek žinių iš Rusijos. Sprendžiant iš ilgesingų Rygos rusų bendruomenės pokalbių apie ne pačius geriausius laikus išgyvenančią tėvynę, anų laikų romantiką ir pasaulinį sabotažą, Rytų fronte nieko naujo. Kitu atveju rusų kino veikėjai mėgina iš naujo atrasti savo klasikus, ir tai tikrai nėra blogiau už bandymus didįjį ekraną užkišti vien rusams įdomiomis politinėmis aktualijomis.
Jau minėtas viso pasaulio kritiko pozicijas užsiėmęs Eduardas Limonovas, be kita ko šiandien save tituluojantis dar ir sistemos bei specialiųjų tarnybų auka, kažkada be galo išgyrė Oliver Stone „Natural Born Killers“. Rašytojas tvirtino, kad iki šiol dar niekas nesukūrė taiklesnio filmo apie amerikietišką mąstyseną, gyvenseną ir mass media marazmą. Edička tėvynainiams režisieriams ta proga linkėjo perkainoti vertybes, nes pasikėlusiai „rodinai“ skubiai reikalinga tokia pat veidrodžio terapija.
Stipriai politizuotas renginio turinys priverčia prisiminti to paties Limonovo knygą „Russkij psicho“, kurios viršelį papuošė pykčio priepuolio ištiktas vaikas su smarkiai sugniaužtas kumščiukais, raukšlėta kakta ir kepure juokingai styrančiu snapu. Ko ne Rusija?
Komentarai