Adam Thirlwell “Politika”
Tyto alba, 2004
Priekabesnei/-iam apžvalgų skaitytojai/-ui gali išsivystyti patologiškas klausimas, kurių velnių vėl žvelgti į tokią seną knygą. Juk jos pardavimų atmintis siekia dar 2004-uosius.
Ogi, sakyčiau, paklauskite visa (nemokamai!) žinančios Pravdos. Vilniaus mieste, bet ne rajone į kavos gėrimo ar klubų kraipymo ceremonijų vietas pamėtomas, jaunųjų gana menovų-stiliovų praeivių visai godžiai apžiūrimas flyeris-žurnalas kelintą mėnesį negali atsitraukti nuo jaunojo Thirlwello, sėdinčio ant sofutės ir su kolega diskutuojančio apie tai, kaip jiedu neturi ką pasakyti, išskyrus ilgą ekskursą apverkti šlovės trumpumui, kurio neaprėpiamą Tragizmą jau seniai išsėmė Warholo frazė apie „15 minučių“.
Tad nors prieš 15 minučių kitoje apžvalgoje ir išvadinau gerąjį Adamą vienadiene neužmirštuole, kodėl mums neatvyniojus jam dar keleto – nepabijokime pavartoti nevartojamybės – rūžavojo žvaigždės kilimo kilobaitų, keleto minučių? Nes nors įsimintiniausias atrodo būtent knygos rūžavumas, kurį „Literatūra ir menas“ meiliai (ir taikliai) išvadino stilingai atrodančiu tiek rankoje, tiek rankinėje… kartu su tokiais interneto komentarais kaip „knyga su pimpalu ant viršelio negali būti bloga“… vis dėlto JA turima ką pasakyti.
Visų pirma, tai galėtų būti metodas, kurį apgraibom bei paskubom liežuvis verčiasi vadinti literatūriniu marketingu. Ir kai kurių apžvalgininkų, pvz., Omni‘o Beno Januševičiaus, ir minėtame interviu paties rašytojo minima: jei jau tavo plunksnakotis (žodis sutartinis) taip apsiplunksnavo, kad juo norėte norisi stambiagabaričių tiesų sušvirkšti, tai pirma parūpink toms tiesoms komfortabilius ir kaip reklamoj lengvai virškinamus rūžavus sparnus-įklotus ar bent apdizainink reikalą tokiais rūžavais akiniais, pro kuriuos gerieji žmonės jas geriau įžiūrėtų, ar kaip ten. Vargu ar jau taip konspiraciškai, bet „Politika“ it kokia fantazijų vyriausybė ne tik to imasi, bet ir padaro. Sulaižęs/-iusi mieląsias įžangas ir dialogų malonumus, neapsakomą kalbos lengvybę ir šiuolaikinių herojų/problematikos žmoniškybę, tuo pat bulvariniu (kaip niekad teisiu) ir esminiu žingsniu į užeini Mao prieškambarį, Josifo Džiugašvilio telefono ragelį, pasiklausai siurrealistų pasitarimo apie tai, per kiek laiko kiekvienas jų baigia, ir didmeninius kiekius kitų politikos bei istorijos užkulisių visai kitais rakursais, nei tik kada kas nors buvo įpratęs. O galiausiai viskas sklandžiai veda į, hm, prasmingus palyginimus ir išrišimus. Čia nevalingai prisimena graudus lietuvių leidėjos padudenimas spaudos konferencijoj, kad Adamas „tikrai, tikrai visas tas knygas skaitė“. Žema, ponia, iš jūsų pusės.
Dar vienas maloniausių patyrimų man čia buvo Vaclovo Havelo vs. Milanas Kundera kovos klubas, kuriame ne kas kitas, o būtent mažasis „nešvankusis“ Thirlwellas atveria akis, koks Havelas buvo Brazdžionis, o koks Kundera vis dėlto Škėma. Jei jaunystėje nors trumpam buvote apsimuturiavę galvas balta drobule, mane suprasit. Dar čia, žinoma, pagelbėtų saikinga dozė dievų miško (kai jausmingiau pagalvoji, gal ne pats prasčiausias pavadinimas, tarkim, lietuviškų kvepalų brandui?). Žodžiu, galiausiai skambiais žodžiais apspygliuotų kilnių poelgių analizė pagrindžia, kodėl ši knyga apie gerumą, kodėl ji pati yra visiškas gerumas.
Tačiau visa aukščiau išdėstyta šiukštu nereiškia, kad dera kažkaip nureikšmint ledus pralaužiančią raštišką (atseit trigubo, bet tik dėl vaizdo) sekso psichologiją – iš dalies rožinę, kartais pūkinę, bet iš esmės tiesiog kalbančią taip, kaip daugelis nė nepagalvojo, nors tai visąlaik buvo tiesa. Ei, toj pačioj presskonfoj Adamas pasakojosi, jog pakeitė veikalą skaičiusių porų sexlaifą: „Ji visąlaik klausinėja – kaip jautiesi? O kaip dabar jauties? O dabar?“
Nesusilaikysiu recidyviai nepagarbinęs rašto stiliaus, kuris paperka savo lengvumu, vartojamumu, kone narkomaniškai traukiančiu sąmoningu ir sąmojingu atsipalaidavimu. Tiesa, įpusėjus skaitymą tai jau išlenda per gerklę, bet jokiais kultūriniais antsluoksniais neįveikiamas prigimtinis happy endo troškimas laimingai priverčia DAverst ir paskutinį psl.
O neramius postringus (nuo „postringauti“) apie antrą romaną siūlau užbaigt siūlymu Adamui pasikeist pavardę į Thrill-Well ir atitinkamai sukalt – for a change – taip pat efektyviai slystantį, kaip pasakytų Verslo Žinios, šiurpalą-virpalą-jaudalą.
Komentarai