Pastaruoju metu ir toliau plečiu savo muzikinį akiratį iki neįsivaizduojamų ribų. Ne tik vėl pradėjau klausyti old shool house įrašyto 90-ųjų Mančesteryje, bet ir priėmiau kvietimą nuvykti į “Ether” festivalį, kuris vyko kovo pabaigoje Londone. “Ether” vyksta jau trečius metus. Pirmus du kartus jis buvo rengiamas su Warp records, bet šiais metais koncerto “Where Words Collide” organizatoriai bendradarbiavo su “London Sinfonetta” orkestru ir žurnalu “The Wire”.
2005-ųjų “Ether” pasirodė daugybė skirtingų stilių atlikėjų – RADIOHEAD nariai Jonny Greenwoodas ir Thomas Yorke su Nazareto miesto orkestru, kuriame arabų ir žydų muzikantai grojo 30-ųjų kultinio arabų vokalisto Ourn Kolthoum kūrinius; žinoma avangardistė, arfų draskytoja Zeena Parkins su savo partnere, būgnų mašina Ikue Mori. Taip pat pasirodė iš Rytų Londono kilęs, jau prestižiniu “Mercury” prizu apdovanotas, urban hip hop prodiuseris Dizzee Rascal; KRAFTWERK įkvepėjai Michael Rother & Dieter Moebius; naujas Colin Newman, Malka Spigel ir Scanner projektas GITHEAD; britų ambient dangoraižiai CYCLOBE ir labai ilgai su Bjork bendradarbiaujantys prodiuseriai MATMOS.
“Ether” festivalis buvo pristatomas kaip pasaka, kurioje klasinė muzika išsiveržia iš praeities ir padedama underground popmeistrų kaip audra užgriūna ateitį. Kaip vieta, kur sutiksi pačius išradingiausius šiuolaikinio garso skulptorius ir kur išvysi ateities kultinius atlikėjus.
Aš galvojau, ką aš patirsiu per tą muzikinę orgiją, ir man pradėjo bėgti seilės.
Download english version of the article (Word doc)
“The Royal Festival Hall” pietiniame Temzės krante Londono center – keista vieta avangardo festivaliui. Jis atrodo kaip sovietinis branduolinis bunkerinis, o kad nebūtų nuobodu, šalimais dar vyksta statybos. Nors kompleksui yra 40 metų, jis vis dar nebaigtas. Styro šaltos, betoninės sienos ir atrodo, kad darbuotojus laikė uždarytus nuo to meto, kai pradėjo statybas – tarp kontrolierių ir durininkių dominuoja senyvos ponios balzgano atspalvio plaukais. Todėl renginio vieta panašėjo į bingo saloną, o ne į epicentrą, kuriame turėjo vykti kiečiausia underground jam-session. ji truputį kvepėjo kopūstais ir priminė karo laikus, kai maistas dar buvo pardavinėjamas už korteles.
Tačiau, tačiau… koks apgaulingas būna vaizdas. Iš tikrųjų, “The Royal Festival Hall” ir jos “sesutė” “The Queen Elizabeth Hall” yra pirmas kopėčių į tikrą meinstryminę sėkmę laiptelis. Bet kokiam Dizzee ar Rother & Moebius nereikia laukti kol ateis popmuzikantus medžiojančios grupys; jie jau turi ištikimus savo gerbėjus, spjauna į popkultūrą ir išlieka ištikimi savo šaknims, nepaisant to, kad įrašų kompanijos juos visaip reklamuoja ir jų gerbėjų vis daugėja.
Vakaras prasidėjo nuo grupės THEY CAME FROM THE STARS AND I SAW THEM. Toliau vadinsiu juos tiesiog THEY CAME ir tai buvo kažin ką tarp angliškos elektronikos ir kraut roko grojantis londoniečių devintukas. Jie atrodė, kaip švarkais apsivilkę garso technika. Tikrai nuoširdžiai sakau, tik įpusėjus pirmam gabalui supratau, kad tai viena iš vakaro grupių, o ne garso išbandymas. Bet aš niekada nebuvau gudriausias vaikis klasėje.
THEY CAME gyvena virtualioje komunoje Londono East Ende. Jie susikūrė, kai pasirašė bendrą susitarimą, kad nesutars dėl visko, išskyrus “neatidėliotiną būtinybę egzistuoti”. Panašu, kad jie atstovauja naujam meno judėjimui – DA DA Daismui, kurio siekis – išnaikinti “skonį” ir atverti kelius tikrai kultūrinei demokratijai, t.t. “Beribei Beskonybei”.
Jų sukurtas folksy funk gitarinis stilius yra progresyvaus, kraut ir space roko hibridas. Dauguma jų dainų pasižymėjo beprasmiškais tekstais ir pernelyg ilgais priedainiais. THEY CAME neblogai atrodė scenoje, ir juos į priekį vedė labai energingas būgnininkas bei šiek tiek keistokas vokalistas, ir pasirodymui įsibėgėjant mane kaip ir visą publiką apėmė šiltesni jausmai.
Man jie pasirodė tarsi nelabai vykusi aludės grupė, bandanti patekti į realybės šou “Pop Idol”. THEY CAME pasirodymo metu mainėsi daugybė muzikos stilių, jie plaukiojo kosmose tarp acid house laikų reivo nuotaikų pripildyto gabalo ir sentimentalaus, sau į bambą žiūrinčio bliuzo.
Nors būgnininkas buvo pavargęs, bet paskutinis kūrinys prasidėjo ilgu perkusijos solo, ir ant jo tarsi išplakti baltymai ant pyrago buvo tepami kiti muzikiniai sluoksniai. Ilgainiui prie jų prisijungė žmonės, kurie atrodė laiko mašina atkeliavę iš pirmojo Glastobury festivalio 70-aisiais. Barzdoto burtininko vadovaujama būgninkų grupė pademonstravo visus įmanomus būgnus nuo mažyčio skardaus būgnelio iki didžiulių litaurų ir taip pabandė grupei įpūsti naujos jėgos. Naujokai scenoje atrodė tarsi nužengę iš 60-aisiais išleistos patarimų šeimai knygos “The Joy Of Sex” iliustracijos ir prisidėjo prie mušamųjų kakofonijos, taip sukurdami grynos energijos ir triukšmingos improvizacijos atmosferą. Kitą kartą už pinigus pažiūrėti THEY CAME aš tikrai neičiau, bet tas paskutinis gabalas tikrai nubraukė voratinklius mano galvoje ir spyrė į ją kaip dviguba espresso .
Deja energijos impulsas kurį aš gavau nutrūko, pradėjus groti antrajai vakaro grupei GITHEAD. Tai naujas projektas, kurį sukūrė Robinas Rimbaud (geriau žinomas Scanner pseudonimu), THE WIRE vokalistas Colinas Newmanas ir jo žmona Malka Spigel. Kiekvienas iš ansamblio narių yra savaip žymus. Netgi toks miesčionis kokiu esu aš buvau daug girdėjęs apie Scanner ir jo gausiai semplais prisodrintą minimalist ambient muzika – puikų vaistą nakties pabaigai, kai pas tave iš klubo pasipasakoti užeina keli draugai.
Tačiau visus juos sudėjus į vieną vietą nieko gero neišėjo. Be jokių abejonių jie buvo talentingi ir patyrę – GITHEAD tai ne koks paauglių ansamblis – bet neparodė nieko naujo ar unikalaus.
Nuskambėjo kūrinys “Reset” – jei pakeistum viršelį, jis galėtų būti bet kurios vienadienės šlovės grupės kūriniu. GITHEAD neturi savo garso. Jie skolinasi iš visų – naujųjų romantikų, ankstyvojo electroindie, šiek tiek iš Morrisey, bet galų gale nuskamba kaip šiandienos pietums pašildytos vakarykštės išėdos.
Vakaro epitafija buvo gabalas “Craft Is Dead”. Jame yra tokia eilutė: “Plagiarism is the perfect gift” (maždaug: plagijavimas – nuostabi likimo dovana – vert. past.), tuo viskas kaip ir pasakoma, kas yra GITHEAD. Bet jei kartais jus kankintų nemiga, rekomenduoju paklausyti jų išleistą “HeadGit EP”, nes joje įrašyti GITHEAD gabalai išties vieną kartą mane užliūliavo.
Po vienos kitos reabilitacinės vyno taurės lūkuriavau, ką parodys sekantys programoje Rother & Moebius.. Michael Rother ir Dieter Moebius yra laikomi vienais iš labiausiai eksperimentuojančių elektroninės muzikos atlikėjų pasaulyje. Buvę grupių NEU! ir HARMONIA nariai, jie yra groję praktiškai su visais ankstyvosios elektronikos eros atlikėjais. Jie tokie seni, kad net debiutavo prieš elektronikos prosenelius KRAFTWERK, su kuriais yra groję. Ir yra įtakoję, tarkime, Brianą Eno.
Jei prieš tai nuskambėję atlikėjai buvo šūvis prie šalys, tai čia buvo pataikymas į dešimtuką. Rother & Moebius viską darė taip teisingai! Lėtai plaukiojančios vizualinių efektų formos už jų kartu su muziką kurė tikrą “ambientumą”.
Rother & Moebius greitai gali prireikti padidinamojo stiklo, kad įžiūrėti visas pulto švieseles bei rankenėles ir nežinia ar jiems užteks pensijos nusipirkti visai naujausiai technikai, bet šis duetas tikrai parodė jaunimui kaip pagauti, transformuoti ir perkelti publiką į kitą pasaulį.
Kaip galite suprasti, neketinu čia skaityti pamokslų apie muziką. Bet Rother & Moebius iš tikrųjų griebė už dūšios. Be jokių narkotikų ar alkoholio jie mane laikė transe geras 45 minutes. Jų paslaptis slypi paprastume. Jie nedaro nieko pernelyg protingo, ir jie kuria labai primityvius garsus. Michael Rotherio albumas “Flammende Herzen” skamba labai senoviškai, ir toks yra. Bet kai jis groja gyvai, su gyva gitara ir sintezatoriais – nors muzika remiasi tuo pačiu karkasu kaip “Flammende” – viskas išeina taip švariai, grynai, nepaliestai ir puikiai skamba bet kurioje koncertinės salės vietoje.
Aš pažvelgiau į publiką, kurią sudarė įvairios spalvos ir amžiaus (nuo 18 iki 40) žmonės, ir minia atrodė visiškai įsiurbta į dviejų vyrų iš klaksėjimų ir lūpų sukurtą pasaulį. Visa salė atrodė skaidri ir vieninga – geresnio komplimento aš tiesiog nesugalvoju.
Kita festivalio žvaigždė buvo seni Bjork muzikiniai partneriai ir pripažinti leftfield eksperimentatoriai MATMOS arba MC Schmidt ir Drew Daniel, kurie šiam festivaliui pažadėjo ypatingą pasirodymą. Pirmasis jų albumas buvo išleistas nuosavoje firmoje Vague Terrain 1997-aisiais, ir nuo to laiko jie išleido dar 5 studijinius darbus, kuriuose naudojo tokias skirtingas garso priemones kaip vėžys, žiurkės narve, gelbėjimosi liemenės ir dideliame katile verdama avižinė košė.
Taigi, jie turi šitą didžiausių eksperimentatorių iš elektronikos avagardistų statusą – ir kaip ironiška, kad MATMOS pasirodymas “Ether” festivalyje Londone prasideda nuo techninių nesklandumų. Iš San Francisko atvykę Martinas Schmidtas ir Andrew Danielis į ekraną išveda projekciją, kurioje daužoma vyro subinė, o akompanuojančius garsus turėjęs groti laptopas atsisako veikti.
Vyrai greitai atsigauna ir daro tai meistriškai: Schmidtas nusimauna kelnes, persisveria partneriui per kelius ir leidžia kad jo užpakalis būtų naudojamas kaip gyvas perkusijos instrumentas. Publika su susižavėjimu ploja. COLDPLAY koncerte to nepamatysi.
MATMOS visada surasdavo neįtikėtinų įkvėpimo šaltinių. Didingai nesuprantamas jų 1997-ųjų albumas “Matmos” derino tokius garsus kaip kerpami plaukai, gilus kvėpavimas ir “pagarsinta” nervinė upinio vėžio veikla. Paskui jie dar 2001-aisiais išleido plastinė chirurgijos garsais pripildyutą “A Chance to Cut Is a Chance to Cure”, ir pasuko į ambient techno.
Nors tai skamba kaip reklaminis triukas, bet MATMOS koncertas yra šiltas, lengvai suprantamas ir maloniai užvedantis. Kol Danielis derina savo nešiojamus kompiuterius, Schmidtas žaidžia ekscentriškais metalinių strypų, plastikinių maišelių ir balionų garsais. Kaip AUTECHRE ar Aphex Twin, jų dvasia yra magiškasis realizmas: iškeliami atsitiktiniai garsai jų nesuveliant su visur esančiu banaliu elektroniniu pulsavimu.
Tai gali visaip priminti dabar Anglijoje rodomą komediją “Nathan Barley”, bet iš tikrųjų tai veikia puikiai, nes tos fragmentiškos skaitmeninės simfonijos pilnos subtilumo ir lengvo jumoro. Kai keistuolis Schmidtas išeina į scenos vidurį tam, kad iškilmingai išpilti buteliuką mineralinio vandens į skardinį puoduką, tai atrodo savotiškai keista gilu, o ne pretenzingas absurdas. Taip pat nesunku pastebėti, kad MATMOS visame nesvetimas jumoras.
Iš dalies performansas, iš dalies siurrealistinė pantomima. MATMOS atlieka free džiazą glitch pop eroje. Jie yra savo paslaptingo stiliaus meistrai, jiems tereikia išmokti nepakliūti į situacijas, kai reikia nusimauti kelnes.
Taigi, tokia buvo mano Eterinė festivalio patirtis. Nors nepajutai tos dangiškos palaimos kurią pasieki uostydamas eterį ir aš nesusitikau su Aukščiausiuoju, mano nuotaika buvo pakili ir jaučiausi pripildytas gerų vibracijų. Tik kažkur giliai viduje aidėjo mano vidinis balsas “tai tik pradžia, tai tik pradžia”. Ir kas žino – gal kitų metų “Ether Festival” pakylės mus į naujas nepažintas aukštumas ir mes iš tiesų pasieksime žmogiškąją tobulybę.
John Foster yra nepriklausomas žurnalistas Londone.
Julius Stankus yra nepriklausomas fotografas Londone.
Straipsnį iš anglų kalbos išvertė Marius Listopadskis
© John Foster 2005
Komentarai