Apostrofa, 2004
Bet štai įdėsiu dar vieną apšerkšnijusį savo tarnybinį raštą ir dėsiu ant to, kad apšerkšnijęs.
Nes fckin‘ gal kas vis tiek nepastebėjo, o tokiu atveju susirast šitą maldaknygę ir skaityt!
Bruno K. Öijeris nėra roko žvaigždė Lietuvoje, kur apskritai nėra ir nebuvo jokių roko žvaigždžių (išskyrus gal kokį Andrių “Kregždute, Kregždute” Mamontovą). Toks jis yra Švedijoje bei kai kur kitame po(p)poetiniame pasaulyje, kuriame skaitytojui vis sunkiau įveikti vienaip ar kitaip eiliuotus puslapius, ir kur kas patikimesnis būdas perduoti savo kontempliatyvias refleksijas tampa vienoks ar kitoks jų įgarsinimas, fonavimas, kergimas su – geriausiai – gitaromis arba (pastaraisiais penkmečiais) kompiuterizuotu džiazeliu, pagaliau drastiškas (pa)prastinimas. Taigi mums Öijeris, banaliai tariant, balta žemėlapio dėmė. O joje, šiuo atveju sulankstytoje į lietuvišką eilėraščių rinktinę “Kol nuodai veikia”, ganosi, dar banaliau tariant, juodos avys, kurios netrunka švystelti staigiais ekskursais į nelauktus laikus ir erdves, pritraukti, regis, nesugretinamas kategorijas, neslėpsiu, laukiniams palyginimams, nesidrovint žmogiško dramatizmo, intymaus jautrumo, kasdieną ir mirtį glėbiančios atminties; čia dažnai “apglėbiama” ir neretai šmėsčioja “vienišieji”; čia maža pasakojimo (nors tolydžio išnyra drąsiai atkirpti jo fragmentai), nes kalba vengia linijinės, nuoseklesnės eigos…
Leidinio, net ir mūsų respublikoje prasiveržusio į kai kuriuos topus, tekstų apipavidalintojai nesiekė atgrasaus absoliutaus objektyvumo ar kuklumo. Jie pristato Bruno kaip tyrą ir romantišką, bet gerai dvasiškai informuotą guru, nusipelniusį visų sluoksnių menininką, kuris negali nepersmelkti širdies, netgi ir labiau mąstančių organų. Kai patikrini knygą, paaiškėja, kad išties persmelkia. Bet aš patikrinau ir daugiau – turiu omeny “pasaulinį voratinklį”. Viskas taip ir yra. Ir čia, tarkim, pažinčių anketose populiaru pažymėti: “Mėgstu sunkų metalą, hantelius, Žiedų valdovą, seksą su antrankiais ir Bruno K. Öijerį”. Antra vertus, su jokiu google žiburiu neaptiksi poeto kūrybos pristatymo, bent per nago juodymą panašaus į šį: būties erdvė čia daugiadimensė, išsiskaidžiusi, ir iš esmės klajokliško eilių herojaus atstumų įveikimas praleidžiamas – jis tiesiog apsireiškia vis naujuose laiko, koordinačių, žvilgsnio taškuose. Ir pats tekstas, kuriame tikslų minimumą keičia dosnus, mantriškas (arba rokenroliškas, kaip rašo leidėjai?) refrenas, atrodo stichiškas, užrašantis, nepaisant apskaičiuotų įžvalgų, greičiau vidinio naratyvo iškrovas negu saviraiškos ambicijas.
Vadinasi, ikona; raštiškasis Bobas Dylanas, filologių ir pankių riteris, scenoje vaizdingai deklamuojantis savo diktatą miniai. Galintis, pasak “privataus literatūros detektyvo” Christiano Kupchiko, be įspėjimo atvykti į Buenos Aires ir, būdamas niekam nežinomas nesuprantamos kalbos poetas, surinkti anšlagą, skanduotes “bis!” ir net tikras groupies. Tokie mostai kelia grėsmę, kad gali rasti panašų turinį į R. Bacho ar P. Coelho; tačiau Bruno, slidinėdamas naivumais, vis dėlto nenusirita į banalius ar didaktinius pranešimus.
Populiarumo, kultiškumo priežasčių identifikavimas galėtų padėti aiškintis ir pačią kūrybą. Deja, išgirtuoju Öijerio deklamavimo raiškumu čia nepasimėgausime; dar sunkiau išgirsti minėtą roką: tenka pasikliauti grynu juodu tekstu – mįslių tėvu, gulinčiu popieriaus klane. Bet būtent grynumas, matyt, buvo viena iš platesnės auditorijos pritraukimo priežasčių. “Jau nuo pat pradžių norėjau suteikti švedų poezijai veidą, sukurti kažką nuoga ir tikra, kas pasiektų žmogų. Aš norėjau išsiveržti iš akademiškumo, dvelkiančio lavono sąstingiu”, – byloja rašytojo interviu ištrauka. Vargiai aptiksi jį užsiimant literatūrine ekvilibristika ar matematika, nors netrūksta itin tikslios lakonikos, neretai kaloringesnės už haiku standartus. (LXXXI) “tu esi/maistas/ alkanam/kambary”, (CI) “telefonų knygoje/jie/ nukryžiuoti/abėcėlės tvarka” arba (CXII) “delnai/ant koklių, sperma/ išeinamojoj žarnoj, šiaurės pusrutulio/miestai lyg žvilgantys musių šarvai ant sniego”… Öijeriui priskiriamas žurnalo “Guru Papers” iniciacinis šūkis “Išsprogdink tą prakeiktą kultūrinį elitą!” dvelkia infantilokai, tačiau pats akademizmo vengimas knygoj skleidžia, vaizdingai kalbant, gražiausius žiedus. Jis ne tiek, kaip pats sako, artėja prie žmogaus, kiek stenografuoja savo – žmogaus – pulsą (ir stenograma ne tik sentimentaliai impulsyvi, bet ir kartais fenomenaliai rafinuota), rašo iš gyvenimo ir gyvenimui, užuot stengęsis integruotis į kultūros sąrašus ar spekuliuoti jos vidinėmis reikšmėmis. Iš to gal dera kildinti kritiko ramybę, Öijeriui ką nors “banaliai tariant”. Tarkim ir mes: jis tiesiog pasako, ką šioje vietoje reikia pasakyti, – nedrebėdamas dėl “eilutės prestižo”, brandžios ekspresijos, paklausos, įvaizdžio ar panašiai. Ketureilio “XXX” objektas “tylintis telefonas” galbūt labiau tiktų rašančioms vadinamosioms “gimnazistėms”, bet čia neišvengiamai dengia romantiškai susirūpinusį lyrinį ar labiau lytinį herojų, signalizuoja öijerišką santykių psichologizmą ir pagaliau yra išteisinamas kuo lyriškiausiai agresyvios metaforos: “šaltos baltosios kielės/tiesias Afrikos link/kaip ranka/į tylintį telefoną”. Dėl to nuogo, pamėlusio, pagaugais einančio žmogiško tikrumo kone imi atgauti tikėjimą poezijos menu, ane? Ir jei migruojančios kielės driekiasi it ranka į telefoną, tai knyga tiesiog pripustyta išsikerojusių erdvėj, bet vis dar švelnių palyginimų, pvz., asfalto su degtukų dėžutėlės švitru: “bėgau gatvėmis/tiesiomis tamsiomis/šiurkščiomis kaip degtukų dėžutės šonas/aš bėgau/batais skeldamas kibirkštis/palikdamas degantį pėdsaką”.
Tačiau nemaža banalių dėmenų prasibrauna akiratin, kai juos generuoja pačios poetinės priemonės. Niūresniam jaunųjų filologų komisijos nariui tokie tropai kaip “šypsojaisi (…) kiekvienai žvaigždei, kuri ištirpdavo krisdama lanku tamsoje” arba “deda veidrodžio šukę ant žemės, kad žvaigždės galėtų pasigrožėti savu makiažu” gali taip ir likti neįžengiama paslaptis. Apskritai šiandienis surambėjęs akademinis kultūrinis elitas keistai nusiteikęs žvaigždžių poetikos atžvilgiu – nebejaudina nei jų krytis, nei ženklai ar tviskesys… Tačiau pats vienos situacijos ar bruožų perkėlimas tekste, metaforiškas implantavimas kiton būna kvapą gniaužiančiai grakštus: “o kaip šaltai ir užtikrintai/mirtis išnaršė tavo rūbus/su kokiu klaikiu miklumu/išnarstė tavąjį kūną ieškodama/visko kas buvo vertinga” – štai mirtis marodierė, švelnus vaidmenų pasislinkimas. Ne visuomet sėkmingas tas reiškinių/stichijų sugyvinimas – tiek “didžioji tamsa”, genama skerdyklon, tiek kuopiama “[visa ta šviesa], kurią tu palikai po savęs”, – verčiau jau nebūtų atsiduodama primityvioms ir tuštokoms abstrakcijoms.
Deja, beje, mūsų laida eina į pabaigą, ir nebelieka laiko plačiau pasisakyti apie Bruno K. Öijerio apokaliptines nuorodas (“už tūkstančio metų/to miesto jau nebebus (…) vėjas graužia/dangoraižius”; “jūs atvyksit į vietą nepažymėtą žemėlapiuos/jūs sėdėsit po neonu susimetę į krūvą/ir siūsite demonams drabužėlius”);
stogą raunantį pakartojimų meną (“terore/tu esi teroras/terore/tu esi buduaro veidrodis/niekada nenuvedęs blondinės raukšlių skerdyklon/terore/tu esi teroras/terore”);
nelauktas, gąsdinančias taiklumu įžvalgas (“nuoga paslaugi moteris/pakeičia padėtį/apgaubia ranka mano sėklides”, vos nepasakiau “apglėbia”);
humorą (“girdėjau kalbas/apie žmones kurie pagaliau susirado namus/aš nenoriu kištis bet dabar jie klaidžioja savo kambariuose”);
organišką vertimą, pasak ant viršelio kalbančio A.A.Jonyno (eiles vertė G.Grajauskas, L.Ruokytė ir R.Rastauskas);
ir dar visą visatą dalykų.
Komentarai