G. Grajauskas „Erezija“

Baltos lankos, 2005

Mielas MS Worde,
šįvakar, 00:26, metas su tavim pasitarti apie dar vieną ofsetinės spaudos produktą, kuris šįkart pasiekė mus iš Vilniaus, bet pėdsakais siekia tolimąją ir ūkanotą Klaipėdą, ambicingą uostamiestį pajūrmiestį, iš kurio nenustebk išgirdęs cypiant, kad „jau ta sostinė“ viską uzurpavus ir visą biudžetą po padu laiko bei visą lietuvių meną atstovauja už visus it koks bjaurus, ištvirkęs projektų vadybininkas ŠMC.

Dar girdėti, kad pajūry esama Jūratės ar kitos Kastytės gintaro, tačiau šis atvejis išskirtinis. Gali būti, galimas daiktas, kad žinote ne tik vilnonio Maironio harmonizuotą liaudies mitą, bet ir kitą padavimą – apie kauline dūdele grojantį rokerį, kurio grupė ir pavardė taip ir skamba: Grajauskas ir Rokfeleriai. Atidėjęs į šalį milijonierių turnė po Rytų Europos miegamuosius rajonus, maestro, nepraėjus nė 4 metams, surašė ereziją, pavadinimu „Romanas“. Žinoma, jos viršelyje tai atrodo kaip romanas „Erezija“, tačiau reikalo esmė nesikeičia.

Jei ką apniktų abejonės tuo, kad garsas apie autorių sklinda ne prasčiau nei apie geležinį vilką (pvz., VW Golf, kuris irgi aprašomas knygoj), patikrinkit komentarų skaičių čia. Galima ir nežiūrėti, bet prie ten suvartytų argumentų negrįšiu, nenoriu net harmonizuot.
Verčiau grįžkime prie viršelio, kuris postmodernistiniuose topuose užima viršutines pozicijas. Būtent jame randasi išganingos nuorodos, jog romane pinasi mažiausiai trys istorijos, planai ir siužetinės linijos: įnaratyvintas mitas ne apie gintarą ir ne vilką, o apie LT tautos romėnišką ar kitą kilmę; šitą mitą lydintis senovės Jeronimas, keliaujantis pas sukomiksintus laukinius lietuvių stabmeldžius; ir dar du laukiniai – vienas marozas be akinių, o kitas su akiniais, buvęs poetas, susijungiantys į „groteskišką trilerį“.

Vėlei nenustebk, jog knygos viduj nerasi nei istorijų, nei tuo labiau trilerių (kurių lietuvis gal per daug gavo tikrovėj, kad negali nė vienos tikroviškos fikcijos išgauti?), o tik šių suplanuotų planų bei schemų sinopsius ir ištraukas, kurios gerą pusę knygos ne tik nesusipina ir nesuauga į tekstą, bet ir apskritai nekomunikuoja, jei ne tas iš anksto pasiskaitytas viršelio galas.

Savotiško viršelio funkciją galėtų atlikti ir kita recenzija apie „Ereziją“ (kol kas trečia nuo viršaus). Turinti/s galimybę palyginti įsitikintų, kad ir šįkart romano aprašymas keliskart įdomesnis, turiningesnis, produkuojantis daugiau paveikių prasmių nei pats romanas. Fenomenalu. Apmaudu. Neišvengiama. Jau dabar didžiajai daliai meno/info/etc-turistų tenka pasitenkint įvykių apžvalgomis vietoj pačių įvykių, o netolimoje ateityje, manau, misime vien apžvalgų anonsais, o pagaliau – linkais į juos.

Pasirodo, kad dėl to dalis kaltės norom nenorom adresuotina ir patiems įvykių autoriams. Susumavus minėtus tekstus Gintaro projekto kontūrai ima ryškėti ir net savaip žavėti, tačiau net po paskutinio taško taip ir liekame tik su minėtais kontūrais, ir tiek jie, tiek pats poreikis, motyvacija (pa)rašyti (išleisti) romaną atrodo neaiški, nerealizuota. Autoriaus neapkaltinsi pretenzingumu ar susireikšminimu, bet šiuo atveju gal labiausiai kliūna rašytojo figūros nureikšminimas (percituosiu personažą ZveriZ: pats popso keikimas tapo popsu). Ir ne tik šis aspektas skamba naivokai (beje, vargu ar pretenduota ir į trilerį, nepaisant keleto maskatuojančių taikiklių; gal nebent-neva detektyvą, nors irgi lieka tik jo užuomazga, perauganti į literatūriškumą ir simbolizmą). Rašytoją visai pavyktų pagirti už daugelį šmaikštenybių, nors ten, kur kritikė, o šiuo atveju – (pane)gyrikė Ona Bartkiūtė, rašo apie žaismingą santykį, joks žaismas iki galo neužsimezga; auto/ironiją irgi tenka pačiam/-iai prisitraukti; ir nors pats tekstas menkai suteptas skoniu/malonumu, galima ir paplekšnoti per petį už pagirtiną kalbos autentiškumą – tiek ironizuojant romantiškuosius ar viduramžiškuosius šaltinius, tiek paskutiniųjų dešimtmečių šnekamąjį folklorą – ar pagaliau ir vieną kitą erotišką epizodą.