E. muzika dažnai nesitenkina vien pati savimi. Jai reikia vaizdų, kvapų, dar kokių nors įdomių prieskonių. Ji nori, kad ją gražiai papuoštų dizaineriai maketuotojai. Tiesą sakant, nežinau, ar tų papuošalų iš tiesų reikia. Todėl einu jų apžiūrėti/paklausyti „Jaunos muzikos“ multimedijų vakarėliuose. Kad sužinočiau.
Penktadienį atvykstu vizito į Tolerancijos centrą, į liet. multimedijų vakarėlį. Mano susižavėjimui nėra ribų. Mieloji diaspora, atverk šią intymią salytę su jaukia scena ir balkonu kuo dažniau! Gražūs čia ir žmonės – ilgaplaukės moterys, patrauklūs vyriškiai, garbūs senoliai su walkmanais. O kurgi jūs, internetinių salonų liūtai, ofseto puslapių kritikai ir meno kavinių skudurinės onytės? Įsitaisau kaip niekad patogiai. Ore tvyro nebylus tarpusavio supratimas.
Scenoje – kaip noutbukas išskleistas dvigubas ekranas. Iliuminatoriuje – Žemės planeta. Netrukus susisiekiame su Niujorku ir Pauline Oliveros. Ji laiko savo expanded akordeoną ir lengvai – kaip moka visi didieji žmonės – pamojuoja mums. Tuo metu į sceną išeina vyriškis su akordeonu, elegantiškai nusilenkia. Neišlaikiusi plačiai nusišypsau.
Oliveros grojyklė ypatinga tuo, kad garsą skleidžia į du delayinius procesorius. Garsas pasklinda po salę klaidinančiu surroundu, transformuotu ilgų kabelių ir begalinių pakelės PC stotelių. Nežinau, ar Oliveros grojimą dar miksuoja slaptas pagalbininkas Panaiotis, užtat Tolerancijos salėje pats šio kūrinio kompozitorius True Rosaschi tuo tikrai užsiima. Per visą Žemės rutulį ištysę garsai mus sūpuoja kaip didžiulis patogus hamakas. Pasibaigus True Rosaschi opusui, salė pagarbiai ir atkakliai ploja, ploja, ploja. Pauline moja, nusilenkia, vėl mojuoja. Nenutrūk, internetini ryšy. Bet mūsų dar laukia kelios liet. e. premjeros. Antano Jasenkos kūrinys e. gitarai ir kompiuteriui – ne toks svarus ir greitai nuskęsta neskoningų vaizdų majoneze. Atrodo, kad šito video kūrėjai troško sudėti visus įmanomus fotošopo efektus. Suklūstu tik, kai išgirstu ritmiškai iššaunančius šampano kamščius.
Po pertraukos ateina Vytauto V. Jurgučio eilė. Jis – garso tyrinėtojas, gal net trumpųjų bangų radijo ryšio mėgėjas, puslaidininkių žinovas. Žodžiu – bangų ir dažnių valdovas, pitchų vadeliotojas. Jaunasis kompozitorius ryžtingai įjungia reaktyvinio lėktuvo variklius. Akyse sumirga monochrominės kinetinės mozaikos ir aš ne juokais imu dairytis stiuardesės, kad galėčiau paprašyti popierinio maišiuko. Prie durų stovi dvi simpatiškos merginos ir pakaitomis prilaiko draperiją. Klostės keistai išsipūtusios – imu įtarti, kad stiuardesės ten slepia arklį.
Negana to, netoliese išvystu savo pačios kloną. Blogas ženklas. Kelionės haliucinacijas šiaip ne taip atlaikau, ne vienas klausytojas – katapultuoja. Paskutinę Vytauto Germanavičiaus blankumą išklausau tik dėl bendro išsilavinimo.
Iš anksto apgailiu, kad eksperimentinės muzikos išganytojas Ryoji Ikeda pasirodys ne puikiajame Tolerancijos centre, bet ŠMC. Būriuojasi šeštadieninis bomondas. Ikedos nesimato, nes jis turbūt labai mažas. Užtat į mane gudriai žiūri labai didelės kolonėlės. Suprantu, kad skrisim kaip reikiant, ne blogiau kaip su pilotu Jurgučiu. Užkadrinė femina grasina, kad per koncertą išeiti iš salės bus nevalia. Ką darysi – teks šliaužti žeme ir atsišaudyti, o jei supykins kaip vakar – pasinaudosiu kokio prašalaičio kapišonu, – kalbuosi su savimi patyliukais.
Pirmas gabaliukas – apgaulingai švelnus. Ikeda apraizgo šilkiniais siūleliais ir niekas jau nebepasijudina iš vietos. Nes – negali. O tada ir prasideda Ikedos opus magnum „C4I“. Kaip ant adatų krūpčioja priešais sėdinčios paklaikusios panelės-gazelės. Ikeda toliau vedžioja nematomas sinusoides, kurios dabar virsta aštriomis vielytėmis. Japonas meistriškai laiko visus įtampoje ir moko stoiško požiūrio į gyvenimą. Įmanytų – supakuotų mus į vakuumą. Nebloga terapija lietuviams.
Mūsų akivaizdoje vyksta dirbtinis apvaisinimas mėgintuvėlyje, įstatytame į mikrobangų krosnelę. Savo sultyse verda grynasis skaitmuo be priemaišų. Dirbtinis pasaulis spragsi ir pūškuoja, skleisdamas superaukštus ir superžemus dažnius, baltąjį triukšmą. Pulsuojanti pastovi boso nata virsta grynąja vibracija, trumpam sutrikdančia mano širdelės darbą ir kvėpavimo ritmą. Tuo metu giluminis gręžinys pasiekia gyvybės šaknis ir smulkiausias pasaulio dalelytes. Šaltos konstrukcijos staiga sujudina instinktus, kai imi ne girdėti, bet jausti. Jausti minimal orgasm.
Ir truputį gaila, kad vis dėlto tik minimal… Ikedos garsas preciziškai sinchronizuotas su vaizdu, bet manęs nepalieka mintis: gal tiesiog prieblanda būtų geriau? Čia kaip seksas prie įjungto televizoriaus. O Ikeda rodo ne šiaip ką, bet NASA vaizdus ir pamokančias citatas iš Heiddegerio plius McLuhano plius skyrelio „Ar žinai, kad…“. Nieko blogiau būti negali. Demonstruoti auksines minčių grandinėles, trankyti per galvą filosofijos tomeliu – banalu, geriau jau Ikeda ekranizuotų Biblijos archangelus.
Bet kai nuo priskretusių ŠMC palubių nukrinta vabalas ir ima ropoti mano veidu, mane išpila šaltas prakaitas. Cyberinsect! Cyberinsect!, – suklykiu. Pasakyk, kas tu esi – mėgintuvėlyje užgimęs padaras ar pro Ikedos rūpestingai užkamšytus plyšius įlindęs gyvosios gamtos atstovas?
Nuotraukos paimtos iš bele kur
Komentarai