Richard Melville Hall (taip, toks tikrasis Moby vardas) pirmuosius savo žingsnius muzikoje žengė 9-ajame praeito amžiaus dešimtmetyje ir greitai tapo vienu svarbesnių ankstyvosios techno scenos dalyviu. 1995-aisias išleistas albumas „Everything Is Wrong“ susilaukė kritikų pripažinimo dėl savo originalumo ir sugebėjimo derinti įvairiausius muzikos stilius. Vėliau sekęs vien Amerikoje dukart platininis „Play“ buvo visas parduotas TV reklamoms, o fanų ir daugelio mūsų atmintyje įstrigo tokie darbai kaip „Why Does My Heart Feel So Bad“, „Honey“, „Southside“, „Porcelain“ ir daugelis kitų. 2002-ųjų „18“ jau nebuvo taip plačiai naudojamas reklamose, bet toliau sėkmingai tęsė „Play“ pradėtą darbą įnešdamas ir šį tą naujo. Šiais metais po ilgokos pertraukos Moby grįžta su nauju albumu „Hotel“. Jame daugiau melancholijos nei ankstesniuose albumuose, tačiau „Lift Me Up“ jau tapo superhitu visame pasaulyje ir panašu, kad su sekančiu singlu „Spiders“ atsitiks tas pat.
Rygoje Moby lankėsi pristatydamas naująjį savo albumą „Hotel“ ir tai, kad čia vyko kol kas vienintelis jo koncertas Baltijos šalyse leidžia manyti, kad jis skirtas visoms trims šalims. Tačiau organizatoriai Positivus Music gerokai nuvylė su keistai skurdžiu informacijos ir reklamos kiekiu (bent jau man neteko matyti nei vieno koncertui skirto plakato, TV klipo ar išgirsti radijo reklamos), jau nekalbant apie akreditacijų dalinimą, kuris vyko paskutinę naktį.
Visgi pamiršę visus trūkumus ir nesklandumus, nors ir vėluodami, lekiame link Rygos. Panašu, kad pasieniečiai jau informuoti apie koncertą ir per daug neužlaiko mūsų prie sienos. Kuo arčiau Latvijos sostinės, tuo daugiau informacijos apie šio vakaro renginį girdime ir nors suprantame ne viską, ką aiškina radijo balsas, tačiau kas dvidešimt minučių grojami Moby darbai leidžia suprasti, kad tai labai svarbus renginys Latvijai ir čia spauda informuota žymiai geriau.
Šiek tiek paklaidžioję po Rygą surandame Kipsalos salą ir jau čia matosi, kad prie renginio vietos organizatoriai padirbėjo žymiai labiau. Pirmas sutiktas policininkas neleidžia ištarti nei poros žodžių besiteiraujant, kur važiuoti toliau, tik pamoja ranka tolyn – „Koncert tam“. Automobilių parkavimo ypatumų lietuviams tikrai vertėtų pasimokyti iš brolių latvių – kiekvienam automobiliui paskirta vieta ir niekas neleido nukrypti į šoną. Gražiausia buvo, kad visas transporto valdymas buvo atliktas be jokių įstrigimų, nesusipratimų ar užlaikymų. Žodžiu, renginio vietoje viskas atrodo žymiai gražiau ir labiau organizuotai nei iš Lietuvos, o tai nuteikia optimistiškai.
Taigi mes jau prie Kipsalos parodų rūmų, kur jau būriuojasi keli tūkstančiai žmonių (jie tai darė jau nuo septintos valandos, nors koncertas prasidėti turėjo tik po trijų valandų). Publikos įvairumas tiesiog stebinantis – nuo visiškai žalio jaunimėlio ir vaikų (kai kurie jų atvyko su tėvais ar net seneliais) iki solidžių kostiumuotų verslininkų su žmonomis, nuo barzdotų rokerių iki savaitgalį trance reive dalyvausiančių kislotnikų. Sužavėjo įėjimo organizavimas (retai kada tokį pamatysi Lietuvoje) – prie įėjimo nesusidarė jokios grūstys, nors žmonių kiekis buvo iš tiesų didžiulis ir viduje atsidurti galėjai per porą minučių.
Mes jau viduje ir mus pasitinka bene geriausi ir mano subjektyviu vertinimu talentingiausi Latvijos DJ AG ir Raitis, apšildantys artėjantį koncertą. Jų setas iš pradžių nustebino gana netikėta ramia hip-hopo muzika, kurią vėliau pakeitė kiek energingesnis house (Wheeere‘s Yooour Heeead Aaat?). Apšildančiųjų pasirinkimas buvo ganėtinai keistas, nors man pakankamai priimtinas ir žymiai geresnis nei būtų Walters ir Kazha. Nusiperkame “Cēsu” alaus (kvailai skambantys 90 santimų) ir įsitaisome salės gale priešas didžiulius projektorius, kur buvo įkurtos improvizuotos ložės ant grindų. Salėje labai trūko kokybiško vėdinimo, nes netgi ten, kur žmonių buvo mažiau, buvo sunku kvėpuoti, tad tereikia įsivaizduoti, kas darėsi arčiau scenos.
Moby buvo tikslus kaip laikrodis ir lygiai dešimtą valandą pasigirdo pirmieji garsai iš „My Weakness“, kuris tapo savotiška įžanga. Puiki garso sistema, klykianti, švilpianti ir rėkianti publika nejučiomis privertė po kūną bėgioti šiurpuliukus, o pasigirdus pirmiesiems „Find My Baby“ akordams ir į sceną išbėgus pačiam atlikėjui apėmė nenusakomai geras jausmas. Po pirmojo darbo kuklus kaip vaidilutė Moby ištarė tik „Thank you“, tačiau po kiekvienos dainos didino šių žodžių kartojimo skaičių aritmetine progresija (tiesa, maksimaliai sugebėjo ištarti tris kartus), o visai netrukus jau kartojo „Paldies“ (latviškai „ačiū“).
Pirma koncerto dalis buvo savotiškas mišinys tarp ankstyvosios Moby kūrybos, ramesnių jo hitų ir naujų darbų. Atlikėjui padėjusi vokalistė Laura stebino nesuvokiamai plačiu balso diapazonu (įsivaizduokite moteriškę, sugebančią sudainuoti visą „Why Does My Heart Feel So Bad“, klykiančią kaip 90-ųjų rave vokalistė, giedančią kaip operos primadona „In My Heart“, nors prieš porą minučių buvo nužeminusi vokalą iki „Find My Baby“ lygio) ir neįsivaizduojama energija – negana to, kad atidavė visas jėgas dainavimui, ji dar spėdavo gerokai pašokinėti ir užvesti publiką. Jos dainavimas buvo toks aistringas ir energingas, kad vienu metu buvau išsigandęs, kad ji sulaužys karštai glamonėjimą mikrofoną arba, kas būtų žymiai baisiau, sumindys Moby, kuris šalia jos atrodė lyg nykštukas. Tiesa, ta pati Laura sugebėjo patraukti šiek tiek pro šoną per „Natural Blues“, tačiau tai įvyko labiau dėl techninių problemų ir buvo vienintelis minusas per visą koncertą iš muzikinės pusės, o semi-akustinė „In This World“ versija buvo nerealiai žavinga. „Porcelain“ susilaukė ypatingų ovacijų (nėra ko stebėtis – tai bene žinomiausias Moby darbas), „Go“ privertė visus gerokai pašokinėti žmogui-orkestrui grojant afrikietiškais būgneliais, tačiau pirmosios koncerto pusės kulminacija netikėtai tapo „Next Is The E“, kuris pavertė koncertą tikru rave tūsu su tūkstančiais klaberių, plojančiais į ritmą skambant mielai piano melodijai.
Virtualiai antrąją dalį pradėjęs nuo didžiausio „18“ hito „We Are All Made Of Stars“ Moby palepino ir roko gerbėjus. Iš keturių užuolaidų ir poros šimtų prožektorių buvo sukurtas puikus apipavidalinimas per šį darbą tapęs žvaigždžių dangumi nors dar prieš porą akimirkų jis mirksėjo kaip kalėdinė eglutė ar skriejo per horizontą kaip kylanti saulė. Tai dar kartą įrodė, kad iš paprastų dalykų galima gauti rezultatus, atrodančius įspūdingiau ir efektingiau nei projektoriai ar lazeriai, ką visur brukti stengiamasi Lietuvoje. Visai salei savo plojimu padedant kurti „Honey“ versiją Moby leido sau paimprovizuoti ir savo gitaros virkdymu būtų sudaręs rimtą konkurenciją Santanai ar Jimmy Hendrixui. Pažiūrėjus į jį atrodė, kad jis čia pat kuria muziką ir pats stebisi savo rezultatais. Spėjęs padainuoti ir „You‘re So Fucking Special“ (RADIOHEAD „Creep“ koveris), savo pasirodymą Moby baigė „Bodyrock“, per kurį galėjai susukti dar vieną klipą šiam darbui.
Žinoma publika nenorėjo su tuo sutikti ir atlikėjas turėjo grįžti atlikti to, ko visi ir tikėjosi. Išrėžęs kalbą apie tai, kokia baisi ir pavojinga šalis darosi JAV, niujorkietis sugrojo „Lift Me Up“, kol kas didžiausią savo hitą iš paskutinio albumo. Vėl pabėgęs nuo scenos jis turėjo sugrįžti dar kartą ir po kurtinančio triukšmo iš salės dar šiek tiek paeksperimentavo bei pasilinksmino. Moby grupės gitaristas Daron Murphy sudainavo savąją Billy Idol kūrinio „Rebel Yell“ versiją, o klavišininkė Lucy Butler, kurią ne vienas koncerto žiūrovas mielai būtų parsivedęs namo, visus sužavėjo savo improvizacija Bethoveno „Fur Elise“ tema. Galų gale Moby atidavė pagarbą savo šaknims, visiems tiems, kas dalyvavo underground scenoje 90-ųjų pradžioje ir baigė koncertą „Feeling So Real“ su vis dar klykiančia Laura. Net sunku patikėti, kad kažkas sugebėdavo iššokti per tokią beprotybę šešias ir daugiau valandų…
Reikia pasveikinti latvius suorganizavus įspūdingą koncertą. Nepaisant reklamos stygiaus buvo parduoti visi bilietai ir salė buvo beveik pilna (vietos liko, bet panašu, kad tai buvo padaryta saugumo sumetimais) ir neabejoju, kad visi apsilankiusieji liko patenkinti. Visgi reiktų pripažinti, kad tai buvo ne vien Moby nuopelnas – Laura dainavo labai įspūdingai ir susižavėjimą ja puikiai iliustravo jai skirtos ovacijos po koncerto. Neskaitant keleto nedidelių trūkumų koncertas buvo aukščiausios klasės ir galime dėkoti Positivus Music už puikų renginį ir gailėtis, kad jis nebuvo Vilniuje.
Nuotraukas irgi maloniai suteikė Positivus
Komentarai