Ian Pooley… Trečią kartą Lietuvoje, o ažiotažas dėl jo pasirodymų tik didėja. Jau pradedu bijoti, kad tuoj šis vokiečių storuliukas taps tokiu lietuvaičių dievu, koks yra James Zabiela (grįžtam prie politeizmo?)… Pažadėtųjų dramblių jis neatsivežė, bet vis vien buvo nuostabus.
Karščiausia vasaros vakarėlių serija besirengiantys tapti “Gravity” šokiai Belmonte šį kartą į svečius pasikvietė ne ką kitą, o G herojumi jau tapusį Ian Pooley. Atsimenu, kai pirmą kartą jis buvo Lietuvoje dar šaltą ir lietingą pavasarį… Po ilgo ir sunkaus pasivažinėjimo sulūžusiu automobiliu po Vilniaus centrą, eilės prie rūbinės ir žiauriai prastos nuotaikos, jis sugebėjo sukurti įspūdingą atmosferą savo kukliai sukamomis plokštelėmis. Be emocijų prie pulto stovintis DJ ir šėlstanti publika. Taip, jau tada ne tik aš, ne tik “Gravity” vadovybė žinojo, kad jis yra tas žmogus, kurį mes norėsime matyti ne kartą…
Trečiasis jo apsilankymas pas mus – kol kas bene įspūdingiausias. Po ilgoko pasiraitymo keliuku link Belmonto (oi, kaip ten baisu važiuoti naktį, kai ir dieną gana sudėtinga prasilenkti dviems mašinoms!..), mes jau čia ir mus pasitinka malonūs ausiai garsai, bauginančiai ilga eilė prie įėjimo ir šėtoniškais ragiukais pasipuošę trys devynetai. Nors prie įėjimo stovėjęs apsauginis kiek pagadino nuotaiką (sužinojau, kad turiu brolį dvynį… ech, tie tėveliai…), tačiau greitai ši smulkmena išgaravo – Ian Pooley jau stovėjo prie pulto ir jo grojamas „Most Precious Love“ (mano nuomone, vienas mieliausių šios karštos vasaros kūrinėlių iš legendinių BLAZE) nejučiomis priverčia ne tik kilnoti kojas, bet ir su šypsena prisiminti penktadienio “Hills Park Arena”…
Kitoje Vilnelės pusėje įkurtas ekranas be perstojo suko magiškąsias 999 reklamas, tačiau bare šio skysčio būtų tekę laukti gerą pusvalandį – žmonių buvo neįtikėtinai daug (kaip papasakojo Gravity atstovai, apsilankė beveik tūkstantis), tad jau vidurnaktį teko apsieiti be nikotino lazdelių. Gal taip ir geriau – daugiau laiko liko šokiams, tuo labiau, kad nejudėti grojant Ianui tiesiog neįmanoma! Žadėtųjų dramblių, kaip minėjau, jis neatsivežė, bet ir taip susuko galbūt sau kiek tradicinį, tačiau vis vien nuostabiai įvairiapusišką setą, kuriame sujungė daugybę house, šiek tiek sunkesnių darbų (,,Man With Guitar” tiesiog pramušė!) ir truputėlį pseudo electro priemaišų (vis dar karštas „NY Excuse“).
Pagrindinėje aikštelėje vietos surasti buvo gana sunku, tad keista, kad niekas kaip ir neišsimaudė. Keli šimtai su Ianu besilinksminančių kluberių į viršų rankas tiesė beveik su kiekvienu gabalu, tačiau Vokietijos storuliukas nelabai į tai reagavo – svarbiausia juk muzika! Bet tai ir pasiteisino. Publika šoko visur – ant laiptelių, ant fontano, ant staliukų, tad juokingai atrodė kas porą minučių atbėgantis apsauginis ir prašantis nulipti nuo žolytės. Toks tas lietuviškas open-air… Anyway, pabaigoje Ian dar sugebėjo paimti mikrofoną ir kažką palinkėti susirinkusiems, nors ir nelabai nuoširdžiai tai atrodė. Prie pulto stojęs lietuvaitis pradėjo gana optimistiškai su Kid Creme „Doing My Own Thing“, bet visi, žinoma, jau išgirdo tai, ko buvo susirinkę, tad pamažu pradėjo skirstytis, tuo labiau, kad ir DJ šiek tiek priblėso…
Belmontas, drįsčiau teigti, šiuo metu yra viena geriausių vietų, kur galėtų vykti vakarėliai ir ne vienam DJ ji turėtų sukelti tik teigiamus prisiminimus. Nuostabus oras (nors pradžioje dar bandė juokauti trumpu lietučiu, bet vėliau orų dievai suprato, kad geriau taip piktai nejuokauti), įspūdinga aplinka prie pat upeliuko tarp keleto fontanų… Viskas tiesiog puiku, tad visai nenuostabu, kad Gravity į vakarėlius kviečia tuos, kam jie labiausiai skolingi – Paul Murphy, kuris buvo vienas pirmųjų garsesnių užsienio svečių, pasirodžiusių šiame klube, taip pat atvedęs į jį ir Ricką bei Ian Pooley – sėkmingiausių vakarėlių kaltininką… Kas bus sekantis?
Tomo Vyšniausko nuotraukas maloniai suteikė “Gravity”
Komentarai