Tarptautinio reklamos festivalio „Golden Hammer“ apdovanojimai. Videomeno festivalis „Ūdensgabali“. Beveik pusantro milijono eurų surijęs ir daug triukšmo Rūro teatro trienalėje sukėlęs latvių teatro žvaigždės Alvio Hermanio eksperimentas septynmyliu pavadinimu „Knygų skaitymas Gladbeke su vaizduotės pagalba“. Visų laikų skandalingiausiu latvių kino projektu tituluoto Arvido Krievso filmo „Man patinka, kaip merginos liūdi“ premjera, kuriame ciniką paparacį suvaidino Valterio ir Kažos (Kažos ir Žabos, – plaka pikti liežuviai) prodiuseris Martiņš Freimanis. Ir galiausiai „Baltijos perlas“ – rugsėjo tradicija tampanti kino fiesta, šiemet pakoregavusi koncepciją ir nustebinusi netikėtai solidžia programa.
Gerai Kol didžiausio Baltijos šalių kino forumo „Arsenalas“ stovykla užsiėmusi parengiamaisiais ateinančių metų festivalio darbais, ambicijų neslepiantys „Baltijos perlo“ rengėjai tvirtai pasiryžo atsikratyti „jaunesniojo brolio“ etiketės.
Tris savaites trukusio renginio metu buvo parodyti 95 filmai, už kurių demonstravimo teises organizatoriai paklojo kiek mažiau nei ketvirtį milijono litų. Sudarant išskirtinę, Kanų laureatams skirtą programą, dalyvavo pats šio prestižinio kino forumo prezidentas Gilles Jacob („Baltijos perlo“ idėjos autorė, Maskvoje diplomuota aktorė Marina Lipčenko taip ir neprasitarė, kokias būdais jai pavyko įdarbinti tokį svarbų asmenį). Šia proga Rygą aplankė begalė chrestomatinių kino klasikos pavyzdžių – pradedant 1928-ųjų nebyliosiomis „Žanos D‘Ark aistromis“, ir baigiant Luchino Visconti filmų retrospektyva (režisieriaus šimtųjų gimimo metinių proga restauruoti filmai Baltijos šalyse buvo rodomi pirmą kartą).
Festivalį asmeniškai palaimino į Rygą atvykęs čekų kino klasikas Jiři Menzel. Savo ruožtu, ypatingu masalu snobams tapo čekų kino programa, į kurią buvo įtraukti ir ankstyvieji Miloš Forman filmai. Atskira kino sesija buvo pagerbtas prancūzų absurdizmo krikštatėvis Jacques Tati. Siurprizas Rygos lietuvių desantui – Šarūno Barto „Septyni nematomi žmonės“, kuriuo ir startavo „Baltijos perlas“. Kino provokacijų sąrašą papuošė tiek užsirekomendavusių kino skandalistų filmai (pradedant Catherine Breillat „Breve traversee“), tiek atrakcija publikai virtęs gėjų santuokų kronikos „Fucking Different“ pristatymas, kuriame sudalyvavo visas pulkas į Rygą atsibeldusių netradicinės seksualinės orientacijos režisierių.
Ir galiausiai: Ryga, ruduo, rugsėjis = tiesiog daug kino, jaukūs naktinėjimai antikvariniame „Rygos“ kino teatro kiemelyje + saldžiai mielas euforijos jausmas, jei ne…
Blogai. Skeptikai pirmieji pastebėjo, kad agresyvi renginio reklama visiškai nederėjo prie kvailų organizacinių liapsusų.
„Baltijos perlas“ išaugo! Nuo kanoninių dešimties dienų iki trijų savaičių! Nuo pernykščių 60 filmų iki 8 kino programų! Skamba išdidžiai, tiesa, su sąlyga, kad, pavyzdžiui, jubiliejinę Gretos Garbo atseit retrospektyvą sudarė dvi juostos. Tačiau nuskriaustų nėra: kvalifikuotą sfinkso žvilgsnį į horizontą įrėmusi fröken Gustafson, kurios 100-ąsias gimimo metines šiemet mini kino pasaulis, tapo festivalio reklamos veidu.
Rengėjai pasakojo, kad vardan plataus festivalio turinio teko atsisakyti žvaigždžių vizitų – net jei žvaigždėmis čia ir anksčiau nesnigo. Tiesa, savo laiku Tarptautinio kino aktorių festivalio „Baltijos perlas“ kvietimu Rygoje lankėsi visas pulkas „saulelių vakarop“ – Alain Delon, Catherine Deneuve, Gina Lollobrigida, Pierre Richard… Žvaigždėms netgi buvo dovanojami tikri perlai už viso gyvenimo indėlį į kino meną, tačiau pabūgusi greito ir gėdingo bankroto ponia Marina aktorių baliuką mikliai iškeitė į filmų paiešką bei pirkimą.
Festivalio intriga – Jim Jarmush „Broken Flowers“ – subliūško dar iki renginio pradžios. Filmas Latvijos sostinės taip ir nepasiekė. Rugsėjo 7–21 dienomis trijose Rygos kino salėse iš esmės buvo sukami tie patys filmai. O visos rožės tik dėl vieno – išmintingo, dėmesingo, inteligentiško, žodžiu, paties geriausio žiūrovo. Net jei prieš gerą mėnesį prasidėjusios bilietų prekybos nesklandumai inteligentišką žiūrovą turėjo gerai nustekenti: atėjęs pirkti bilieto į vieną kino teatrą, jis buvo siunčiamas į kitą, o ten rasdavo mistinį skelbimą, siūlantį užbėgti kitą kartą. Atlygis už geležinę kantrybę – rengėjų išliaupsinta „liberali kainų politika“; tuokart vieno bilieto kaina – nuo 12 iki maždaug 20 litų.
Tiek to. Šiaip ar taip, Ryga, ruduo, rugsėjis = …
Tiesiog daug kino. Pirmasis festivalio seansas, išreklamuotas su ženklu made in LT (net jei tai viso labo ketvirtadalis tiesos), sudomino kiek daugiau nei dešimt žmonių. Lietuvių kalba latviui – pats savaime anekdotas (ŠarūnasAS BartasAS), tačiau salėje kikenusios kompanijos lingvistiniai lūkesčiai neišsipildė: filmo kalba – rusų, o vaizdo estetų dievinamas Bartas atsitiktiniam žiūrovui – užtikrinto veikimo miego piliulė.
Pirmas didelis anšlagas – biografinė juosta „Modigliani“, kur audringas modernisto gyvenimas įgijo švariai antibohemišką Andy Garcia veidą. Ne mažesnio susidomėjimo sulaukęs brolių Dardenne socialinis moralas „L‘enfant“ publikos ovacijų nesukėlė. Abejones, kad filmas nebuvo vertas aukščiausio Kanų festivalio įvertinimo, avansu pakomentavo festivalio brošiūra: kinas – skonio reikalas, bet suprask, jeigu jis dar ir neholivudinis, tai į laurus pretenduoja automatiškai.
Kito šių metų Kanų favorito, „La Pianiste“ režisieriaus Michael Haneke, trilerio „Cache“ peržiūra Rygoje baigėsi masiniu stuporu. Kai vienas iš filmo herojų („kaltas“), nė nesuskaičiavęs iki trijų persirėžė gerklę, publika spygtelėjo choru. Ne „Dogvilis“ – visą seansą kruopščiai auginta įtampa atomazgos nesulaukė. Neatlaikęs lemties svorio, pagrindinis filmo herojus (puikus prancūzų aktorius Daniel Auteuil, „auka“) užsitraukė užuolaidas ir, likimo valiai palikęs žiūrovus ištįsusiais veidais, išėjo pokaituko. Titrai.
Pernai parodę du pirmuosius Peter Greenaway kino ciklo „The Tulse Luper Suitcases“ filmus, „Baltijos perlo“ rengėjai pristatė paskutiniąją jo dalį, kurioje be pasaulinio masto kino žvaigždžių nusifilmavo daug garsių rusų aktorių (ir Kristina Orbakaitė:)).
Tradicinė aplodismentų griūtis Rygos publikos numylėtinio Kim Ki-duk adresu. Kiek pavėluotai į festivalio programą įtrauktas „3-Iron“ Rygoje buvo rodomas su lietuviškais subtitrais. Paprastai mažakalbiai latviai filmo pavadinimą prasiturtino emocinės raiškos priemone – trečio numerio golfo lazda. Taip ekrano apačioje pasirodžiusią lietuvišką pavadinimo versiją „Tušti namai“ užginčijo balsas ausinėse: „Golfa nūja, tukša māja“.
Beveik nesmurtinė golfo ir (ne visada) tuščių namų romantika sunkiai primena laikus, kai neištvėrę „kimkidukiškos“ skerdienos žiūrovai būriais palikinėjo sales. Tačiau motina Azija išsišokėlių stygiumi nesiskundžia. Malaizijos režisieriaus Tsai Ming-liang žanrinė makalynė S „Wayword Cloud“ vieną šleikštulio bangą išprovokavo dar šiemetinėje Berlinalėje. Vėlyvą vakarą pūsdami dūmus šalia paradinių kino teatro durų, santūriai žiaukčiojo ir latviai: ant pornožvaigždės veido išvirkštas butaforinis kefyras išplovė priklijuojamas blakstienas; išsitraukusi butelį iš vienos vietos, pornožvaigždė viduje „pametė“ kamštelį; lifte nusibaigusios pornožvaigždės kūnas darbui panaudotas dar vidutiniškai šiltas – veee…
Paradoksalu: komiškas, bet liūdnas; šokiruojantis, bet naiviai romantiškas „Wayword Cloud“ prikėlė tolimus prisiminimus apie tarybinį kiną, kur buitinės scenos netikėčiausiais momentais buvo paįvairinamos tai šokiais, tai dainomis. Gražūs kameros rakursai, skoningas montažas ir spalvos (kaip per kaitrą iš šaldytuvo tvokstelėjęs tirštai baltas šaltis, kaip dūžtantys sodriai raudoni ir žali arbūzai, kaip sidabriniai metro stočių atšvaitai ir varinis laiptinių purvas) turėjo su kaupu kompensuoti finalinės scenos „siaubą“. O juk būtent tokioje pozicijoje šlovės zenitą pasiekė pirmoji pornoindustrijos mūza ir didžioji 8-ojo dešimtmečio amerikiečių pasija Linda Lovelace. Apie tai – „Oskaru“ apdovanoto prodiuserio Brian Grazer dokumentinis filmas „Inside Deep Throat“.
„Deep Throat“, 1972 metais susuktas 25 tūkstančių dolerių biudžeto filmas apie merginą su klitoriu gerklėje, iki šiol laikomas pelningiausiu per visą kino istoriją. Filmo režisieriui Gerard Damiano (kirpėjas!) šiandien beveik 80 metų. Kelnes iki pažastų užsismaukęs giedro veido senelis linksmai čiauškėjo, kad prieš 30 metų cenzūra filmui pasitarnavo geriau nei bet kuri viešųjų ryšių kampanija. „Inside Deep Throat“ tekstą už kadro perskaitė Dennis Hopper, o unikalią faktinę medžiagą papildė spalvingi pašnekovai: juokingai susenę ir žvaliai besikeikiantys pornografijos pionieriai – netašyti kaip Larry Flynt arba rafinuoti kaip Hugh Hefner (vienas galvą guldė ir davė ranką nukirsti, kad filmuodamas „Deep Throat“ jautėsi kaip Jean-Luc Godard). Autokatastrofoje žuvusi Linda antrosios šlovės valandos nesulaukė. Tiesa, prieš mirtį ji spėjo pakariauti pornografijos priešininkų gretose ir, dorais ketinimais neįtikinusi turbūt nė vieno tėvynainio, dar kartą sugrįžti į pornoliteratūros puslapius.
Amerikiečių režisierius Todd Solondz, mūsų kraštų publikai geriausiai žinomas iš absurdo dramos „Happiness“, grąžino eilinę duoklę visuomenės keistenybėms. Paauglių seksas, dvylikamečių mergyčių aistra gimdyti, abortai – viena kitą atkartojančios filmo „Palindromes“ scenarijaus linijos – nuo pat režisieriaus karjeros pradžios nesudomino nė vienos JAV kino studijos. Filmo biudžetui teko susitaupyti iš algos. Ir rezultatas: „Palindromes“, tapęs himnu disproporcijoms – moralinėms, socialinėms, religinėms (amžiaus, ūgio, svorio) – pernai buvo nominuotas pagrindiniam Venecijos festivalio prizui.
Publiką linksmino Spike Lee, komedijoje „She Hate Me“ supriešinęs bedarbį ir armiją lesbiečių. Tuo tarpu Gregg Araki, prieš dešimt metų išgarsėjęs purvinu, kruvinu, ketčupo ir garstyčių skonio bei svogūnų kvapo pritvinkusiu (o taip pat vieninteliu heteroseksualiu, net jei ir politiškai nekorektišku) trileriu „Doom Generation“, nustebino netikėtai skaidria vizualine forma. Iškrypimo genezę aktualizuojančios režisieriaus dramos „Mysterious Skin“ sėkmę lėmė ir puikus kastingas: pradedant Joseph Gordon-Levitt, „Trečio luito nuo saulės“ pyplio, ūgtelėjusio iki Kanzaso pleibojaus, ir baigiant Billy Drago, kurio šarmingai neigiamas veidelis daugiau nei 20 metų puošė visus įmanomus ketvirtarūšius „bojavikus“, o šįkart įkūnijo AIDS rašysena paženklintos mįslingosios odos savininką.
Manoel de Oliveira, portugalų režisierius falado, kurio istorinė drama „O Quinto Imperio…“ buvo pristatyta Rygoje, žiūrovų budrumą žudė žiaurios trukmės teatrališkais monologais ir tradiciškai ilgomis ekspozicijomis; Gus Van Sant „Last Days“ – ilgomis ekspozicijomis ir tyla. Pastarojo filmo reklamai panaudotas Kurt Cobain biografijos motyvas suveikė tobulai – bilietai į visus tris filmo seansus buvo iššluoti jau pirmosiomis festivalio dienomis. Kad ir kaip ten bebūtų, vienintelį komentarą įkvepia seanso pabaiga, kai įžiebus šviesą šalimais sėdėjęs kaimynas springdamas iš juoko purtė beviltiškai įmigusį draugą. Tiesa, filmą reabilituoja fenomenaliai tiksli Michael Pitt vaidyba (jei aktorius nė karto nebūtų nusipūtęs veidą dengusių susitaršiusių sruogų, būtum galėjęs pamanyti, kad filmavimo aikštelėje lankėsi pati tragiško likimo roko žvaigždė) bei visa krūva epizodinių momentų – vieno aktoriaus suvaidinti dvyniai misionieriai, šleikščiai saldaus BOYZ II MEN klipo intarpas arba varpų griaudėjimu paįvairinta VELVET UNDERGROUND muzika.
Grunge stiliaus mišios tapo baigiamuoju „Baltijos perlo“ akordu. Renginys baigėsi – festivalinių filmų seansai po truputį keliami į reguliariuosius miesto kino teatrų tvarkaraščius. Latvių publika eilinį sykį pribloškia fanatišku atsidavimu kinui, o kantrybe – ypač (nuostolių nepatyrė nė viena Roberto Rosselini filmo „Roma – atviras miestas“ peržiūra, nors priežasčių buvo: filmas buvo rodomas italų kalba, subtitrai – prancūziški, rusakalbiams žiūrovams tekstas rusų kalba buvo transliuojamas į ausines, o likusiai publikos daliai tik verkti ir beliko, mat latvišką tekstą „gyvai“ skaičiusi latvė vertėja nuo ekrano atsilikdavo geras porą minučių). Be to, nepaisant dirbtinai ištęsto festivalio laiko, seansai ir netgi rimtos kino istorikų paskaitos apie italų kino neorealizmą buvo lankomos uoliai bei sąžiningai. Paskutinė nelinksma žinia organizatorius pasiekė festivaliui jau besibaigiant: planuotą Peter Greenaway apsilankymą „Baltijos perlo“ uždarymo ceremonijoje teko atidėti dėl įtemptos režisieriaus darbotvarkės.
Ateinantį rudenį festivalio rengėjų laukia konkurencinis mūšis su „Arsenalo“ organizacinėmis pajėgomis. O kol kas visi patenkinti. Gyvenimas Rygoje nestoja – kinas rudens estafetę perduoda… kinui ir rugsėjo 26 dieną startavusiam Nacionaliniam kino festivaliui „Lielais Kristaps“.
Komentarai