i-D chrestomatija

Šiais metais ORE šventė septynių metų gimtadienį, o TASCHEN ir i-D žurnalas – po dvidešimt penkių metų sukaktis. 1980 metais Benedikt Taschen atidarė underground style komiksų parduotuvėlę Cologne, Vokietijoje, kuri vėliau peraugo į vieną didžiausių knygynų tinklų pasaulyje. Nuo 1984 m. TASCHEN pradeda leisti žurnalus, albumus, knygas ir jų serijas meno tematika. We love to love books.

O tuo metu pat i-D idėja buvo įgyvendinta Didžiosios Britanijos širdyje, Londone. Mano nuomone, tai geriausias ir profesionaliausias žurnalas apie madą, stilių, aprangą, žmones ir gyvenimą. Tik paviršutiniški žmonės nekreipia dėmesio į išvaizdą. “Fashion now: i-D selects the world‘s 150 most important designers” – tai šiuolaikinio drabužių dizaino istorija nuo A iki Ž.

Tai ne pirmas TASHEN ir i-D projektas. Kai šios dvi kompanijos šventė dvidešimties metų jubiliejus, buvo išleista “SMILE i-D” (geriausi i-D vaizdeliai) knyga. 2005 metais Benedikt Taschen vėl pasiūlo i-D bendradarbiauti, pamatęs “Art now“ ir “Architecture now” sėkmę. Kiekvienas fenomenas turi natūralią priežastį. “Fashion now” – tai TASCHEN ir i-D bendra dovana mums jų gimtadienių proga, kuri tapo top of the pops.

“Mados Biblija. Puiki modernumo antologija ir esminė dalis tavo bibliotekoje”-, “Elle”, Madridas. Tokią recenziją randu ant knygos nugarėlės Berlyno knygyne. Kritikais aš nepasitikiu. Susidaryti įspūdį gali tik tada, kai pats įvertini produktą. Iš tikrųjų, šios knygos aš seniai norėjau, todėl jokia bloga recenzija nebūtų atkalbėjusi jos nepirkti. Mano silpnybė – meno albumai. Patinka vartyti brangias knygas knygyne šalia ŠMC, kurias vėliau svajoju įsigyti arba jau įprasta aplankyti mažą knygynėlį stoties rajone ir pasiteirauti pardavėjo (jis jau mane atsimena), ar neatvežė naujo i-D numerio. Po pamokų, šeštadieniais, skubu į British Council apžiūrėti angliškos spaudos, kurios čia neįsigysi.

Pirmuosiuose puslapiuose – turinys su išrinktųjų dizainerių vardais ir skaitmeninės nuotraukos iš kolekcijų pristatymų. Įdėmiai apžiūriu prabangius drabužius, juos vilkinčias podiumo gražuoles (girdėjau, kad Lietuva vadinama manekenių kraštu) ir kolekcijos pristatymo eigą stebinčias garsenybes, žurnalistus bei fotografus. Paul McCartney kalbasi su Jean Paul Gaultier (jis tapo garsiu dizaineriu, norėdamas įrodyti savo buvusiai merginai, jog jis nėra nevykėlis) ir tuo pat metu skuba ploti savo dukros Stellos McCartney sukurtam modeliui (raktažolinė elegancija ir miestietiškos manieros). Tada susikaupusi perskaitau Terry Jones pratarmę ir Avril Mair įžangą… o tada prasideda mano kelionė į aukštosios mados pasaulį (ne, ne,ne – aš nevalgau LSD).

Mada visada padeda apibūdinti žmonių padėtį visuomenėje. Juk dizaineriai yra astrologai, kurie išpranašauja ir numato, ko publika nori, bei aprūpina jų garderobą įvairiais niekučiais. Apsaugoti, eksponuoti ir pralinksminti. Štai kodėl žmonės taip greitai susižavi mados verslu. Iš tikrųjų, mus supa gyvenimo teatras. Kai kurie jame vaidina, bet daugiausia žmonių tiesiog mėgaujasi stebėdami aktorius. Šiandien mada jau pakeitė kino verslą. Ji gali suteikti mums fantazijos ir grožio suvokimą, be kurio negalėčiau net egzistuoti.

Mada suteikia galimybę pasirinkti norimus vaidmenis, ko negalėjo būti prieš keturiolika metų. Supermarketai yra perpildyti drabužių. Galėčiau teigti, kad jie buvo užtvindyti specialiai, bet dėl to mada tikrai nesustos klestėjus. Pagal statistiką, kiekvienais metais į drabužių modeliavimo specialybę priimami 8-10 tūkstančių studentų visame pasaulyje.

Šiandien mada priklauso nuo jų idėjų, individualumo ir autentiškumo. Dar niekada dizaineriai taip nesidomėjo savo šaknimis – kur jie pradėjo kurti, kas jie yra, kodėl jie daro taip, o ne kitaip, kokia paliekama jų žymė ir vertė pasauliui. Šiuo metu norint išsaugoti madą, pakanka žinoti, ko ieško pirkėjai, vujaristai ir atlikėjai. Prekiavimas ir reklama neužtikrina ilgalaikiškumo, kai atrandame konkurenciją ir norą aplenkti kitus. Šioje knygoje rasite daugybę skirtingų drabužių modeliuotojų, kurie pristato save, savo įplaukimą į aukštosios mados vandenis ar savo pirmąją kolekciją, savo vizijas apie tai, ką kuria patys. Tai pagauta akimirka apie šių laikų požiūrį į madą kaip į koncepciją.

Gyvenimo teatras yra tai, kas 1980 metais inspiravo i-D. Tuo metu i-D sėmėsi įkvėpimo iš gatvės kultūros – atsirado idėja parodyti, kaip pop kultūra priverčia mus rinktis, ką apsirengti. Šis žurnalas norėjo papasakoti apie idėjų priežastį ir orginalumą, be to sugebėjo parodyti žmonijai individualų būdą išreikšti save. Norėjo įkurti terpę, kur galėtų apsikeisti idėjomis, kurios daugintųsi ir gimtų. Jiems tai pavyko.

Mada yra reliatyvi ir relevantiška. Dėvėti drabužį yra kur kas daugiau, nei gali pasirodyti iš pradžių. Svarbiausias dalykas yra tai, kad madoje nepasikeitė stiliaus demokratizavimas per pastaruosius dvidešimt metų. Stilius yra asmeninio pasirinkimo atspindys, o mada šiandien yra asmeninio stiliaus pasirinkimas. 1980 metais i-D pasirodė su antrašte “Stiliaus vadovėlis“ ir tapo mados žurnalu. “Galite pasirinkti tokį gyvenimo būdą, kokį norite, nes jums nereikia kažkuo tapti ar būti”. i-D skelbia identiškumą ir asmeninį identiškumą, kuriame gali įžvelgti įkvėpimą.

Mada yra kur kas smagiau nei “Trainspotting” (meskite į mane akmenį, kieno idealas nėra Ewan McGregor). Man patinka matyti žmones, kurie nesistebi kitų žmonių manieromis. Paprastume slypi genialumas. Norėčiau būti privilegijuota, kad galėčiau fotografuoti kolekcijų pristatymus Niujorke, Paryžiuje, Milane, Londone ir pertraukų metu pasikalbėti su Kate Moss. Būtų daugybė maisto mano smegenims, nors dabar laikausi griežtos dietos, nes galbūt vieną rytą atsibusiu ne čia. Myliu nuodėmes, kontrastus ir išskirtinumą žmonėse, kuriuos pamatau gatvėje. Besame mucho.

Mada yra pastovi revoliucija. Tai industrija, kurios pagrindas yra estetiškas atsinaujinimas kas šeši mėnesius (du sezonai: spring/summer ir autumn/winter), maištingas ieškojimas kažko naujo arba tiesiog priešprieša tam, kas buvo madinga praeitą sezoną. “Fashion Now” nebando nusmukdyti mados idėjos – tai pilnaverčių linksmybių priemonė (dievinu paprastus malonumus pvz.:knygas, nes tai paskutinis prieglobstis sudėtingoms asmenybėms:), didingi meniški siekiai arba globalaus kapitalizmo (paminklą kapitalizmui už parduotuves ir prekes) pavojaus signalas. Mados kūrimo procese dalyvauja daugybė kūrėjų: fotografai, stilistai, redaktoriai, rašytojai, publicistai, gamintojai – nesibaigiančio kūrimo proceso dalyviai, kurie skatina pirkimo aistrą (ja sergu nuo ketverių, kai nusipirkau čiulpiamų saldainių), išreiškia savo idėją, parduoda gaminį. Šiandien mada sukasi aplink drabužį. Tai knyga apie žmones, kurie juos kuria.

Dizaineriai, kurie sėdi kabinetuose, iškelia sau reikalavimus, turi skonį ir savo politiką, saugosi dėmesio, kariauja su kolektyvu, tiki, kad izoliacija yra kur kas daugiau nei puikybė, viešpatauja pasaulio rinkoje, grumiasi dėl pinigų, kad galėtų surengti kolekcijos pristatymą, švenčia kūrybos dešimtmetį, į kurį kolegos pažada atvykti, gerbia ir palaiko industriją, kuria drąsius ir ryžtingus susinaikinimo aktus, atsisako normų ir visuomenės suteikiamos padėties, naudoja žmogaus kūną kultūros palaikymo ekspedicijai, tiki ekstremaliomis provokacijomis ir maištinga ekstravagancija, kuria paprastus gražius drabužius, puošia prabangumu visuomenės elitą, kovoja dėl netaisyklingo siuvimo, balansuoja tarp meno ir komercijos ribos, naudoja madą kaip eksperimentavimo būdą, kad galėtų išreikšti savo psichodelinius sapnus, valdo jausmų rūšis, pasitiki kitų nupasakojama ateitimi, kuria seksualius drabužius moterims.

Mada yra moters žavesio dalis (jei nieko neparašysiu apie vyrus, tai jie išvadins mane pseudofeministe, kuri rytais isteriškai rėkia, kad neturi kuo apsiregti, kad visi vyrai – kiaulės ir todėl meta į juos “Bridžitos Džouns dienoraštį”). Taigi mada yra ir vyro žavesio dalis.

Tikiuosi pagirdžiau jus nuo visuotinio troškulio, nes man atrodo, kad jau išaugom iš Oskaro Vaildo ir paradoksų. Taigi mados viltis esi tu.