Dar prieš festivalį Koršunovo komandai dalinant košę Europos aikštėje, galėjai pradėti džiaugtis modernaus Europos teatro vizitu į Lietuvą. Tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“ žadėjo pačios aukščiausios kokybės teatrą, kuris šiuo metu yra tiesiog graibstomas festivaliuose.
Kai mūsų pačių nukrypimai tampa socialine problema, teatras spėja tai fiksuoti ir pasisavina šią temą. „Sirenos“ mus išjuokia, šokiruoja, pralinksmina, išprievartauja ir nusilenkia. Visuomeniškas teatras supurto žiūrovą, pasiekdamas modernaus teatro bene pagrindinį tikslą.
Apie festivalio ribas
Jų nėra. Aktorius gali lipti per žiūrovus, aiškindamas, kokie pamaivos ir silpnučiai jie yra.
Netikėčiausia mizanscena
„Otelo“ spaudos konferencija vykusį teatro rūbinėje. Aktorius už rūbinės pertvaros, žurnalistas prieš. Taip, teatras tikrai prasideda nuo rūbinės.
Taikliausias įspūdis
„Tai, kas vienam yra norma, kitam gali būti jos pažeidimas“ (2005 10 04, Nacionalinio dramos teatro fojė, cituoto asmens vardas autorei žinomas)
Apie festivalio nuogybes
Festivalio metu taip ir liko neapnuogintas moters kūnas, o kiek kartų vyrai nusirengė ir apsirengė scenoje net neskaičiavau. Gal kas kitąmet drįs nurengti moterį, gal OKT?
Socialiausias klubų klubas
2005 10 02, Mažasis teatras: A. Kaliaginas, O. Koršunovas, V. Skvorcovas – pakalbėkime atvirai.
Neįprasta, bet ir neįdomu
Kalbos žaizdras, spjaudymasis rūgštimis, necenzūriniais keiksmais scenoje yra ne kas kita, kaip organizuota prievarta įprastinio kalbėjimo atžvilgiu. Žinoma, teatro žiūrovas jau nuo seno yra pratęs girdėti kitokią nei įprasta kalbėjimo manierą. Deja, vardan nesuprantamo efekto, kalbos lygis scenoje krito žemiau įprasto gatvės kalbos lygio.
Münchner Kammerspiele iš Vokietijos
Bravo Lukui Percevaliui už sumaitotą „Otelą“. Tai klasikinis spektaklis be klasikinio teksto, bet su puikia muzika. Jensui Thomasui grojant parapsichodelinę improvizaciją fortepijonu gali ir ašarą išspausti, ir migreną „gauti“. Julia Jentsch (lietuviams geriau žinoma kaip filmo „Auklėtojai“ žvaigždė) teatre atrodo dar geriau nei kino aktorė. Užtat bendras spektaklio realybės ir iliuzijos, svetimybės ir nuolankumo, nekaltumo ir erotiškumo diskursas yra paveikus. Jensai, atvažiuok kada į Kongresus.
Divadlo Archa iš Čekijos
dvitaškis, brūkšnys, skliausteliai užsidaro :-)
OKT tapo neabejotinai sėkmingais „prodiuseriais“ – pakvietė jaunų čekų teatro režisierių trupę SKUTR. Užsitarnauti simpatijas jaunimo tarpe yra itin perspektyvu, ką ir padaro jaunieji „Archa“ teatro aktoriai ir SKUTR režisieriai su spektakliu „Slapyvardis“. Palanki tema – chat, messengerio žmonės – dera su modernia, projektoriais kuriama scenografija bei pateisina kalbos lakoniškumą. Subalansuota jauniems, bet pamatyti buvo smagu ir vyresniems.
Krétakör iš Vengrijos
Novatorius Árpádas Schillingas kalba apie savo šalį blogai, kad viskas joje būtų gerai. Dvidešimt trys durys. Kurias beatvertum, susidursi su ironija, apsigyvenusia bene kiekvienoje spektaklio „Juoda šalis“ dekoracijoje. Drąsus ir įžūlus problemų teigimas, tai teigimas joms nebūti. Vis dėlto kaip turėtų elgtis režisierius, kad lietuvis nepagalvotų, esą vengrų nacija buka, kaip „rutulinis dezodorantas“, purvina ir neišauklėta? Turėtų tiesiog atsivežti A. Čechovo „Žuvėdrą“. Šis minimalistinis pastatymas sukelia didžiausias audras žiūrovo sieloje. Čia trupės „Krétakör“ teatras gimsta be rampų šviesos, kostiumų, muzikos – genialu ir nieko daugiau.
Rimini Protokoll iš Vokietijos ir Belgijos
„Sabenation arba Eikite namo ir sekite žinias“. Netradicinis pasirinkimas kurti teatrą kai kuriuos apstulbina, kitus įžeidžia, retus sužavi. Aktorius yra tas, kuris gerai vaidina. Vis dėlto jeigu tai būtų visiška tiesa, neegzistuotų „prasti aktoriai“. Sulig šiuo spektaliu ta takoskyra tampa dar klampesnė – vaidina žmonės netgi neesantys aktoriais. Kyla klausimas: ką reiškia būti aktoriumi? Ar bet kokia išgyventa patirtis ir papasakota scenoje virsta teatru? Žinoma, žanro požiūriu šis spektaklis dovanoja kažką negirdėta… Gal “dokumentinį teatrą”?
Victoria iš Belgijos
„Balta žvaigždė“. Nė kiek nehiperbolizuojant, šio spektaklio pavadinimas parinktas iš „geltonųjų puslapių“ ir neturi menkiausio ryšio su pastatymu. Berlinietiška tapsmo iš vyro moterimi istorija virsta karusele, kurioje susodinti ir kiti, ne mažiau spektakliui svarbūs keistuoliai, iškrypėliai, ekshibicionistai. Įsiplieskusios pop šviesos suvulgarina estetiškai prancūzišką aplinką, o atstumtųjų ydos tiesiog kerta per širdį. Judesys lydimas muzikos vaduoja juos nuo jų pačių, o žiūrovą nuo užgriuvusios lavinos apmąstymų. Salėje matau iš po sėdynių traukiančius programėles žiūrovus ir susirūpinusiai jas beskaitančius.
Et Cetera Teatr iš Rusijos
„Tarelkino mirtis“ apskritai ,,iškrito” iš Europos „Sirenų“ konteksto. O. Koršunovas ir Et Cetera teatras tapo festivalio atgaiva bei priminė mums, suvulgarėjusiems žiūrovams, scenos kalbos prašmatnumą, estetikos pajautą. Šmaikščios fantasmagorijos centre – teatro metras A. Kaliaginas, V. Skvorcovas ir et cetera, o „už kadro“- modernaus lietuviškojo teatro metras O. Koršunovas. Galėjai svaigti, alpti, verkti, skęsti koršunoviškuose dryžiuose ir nė akimirkai nesijausti apgautas.
La Carnicería iš Ispanijos
Rodrigo Garcia išmėsinėja nuolatinį žmogaus vartotojiškumą, globalizmą, pats politiškai angažuojasi, užsipuola žiūrovą. Maistu užversta scena, gleivėti kūnai, sintetinės spalvos, lekiančio traukinio garsinis fonas ir neapbrėžtinas hepeningas – Goya, Dali, o gal Picasso? Tai anarchija ir laisvamaniškumas. Šiam sprogimui žiūrovas buvo ruošiamas dešimt festivalio dienų ir naktų, bet atėjęs į spektaklį, vis vien sugebėjo pasimesti. Lyg prifarširuota žuvis.
Taip, mus teatras šokiravo toks, koks jis yra. Ir vis dėlto vertinimo skirtumai buvo akivaizdūs šio festivalio metu, žinoma, jie išlieka neatsiejami nuo visuomeniškai sąlygoto pasaulio suvokimo, būdo bei patirties. Vis tik galime džiaugtis iš arčiau pamatę visų linksniuojamąjį Europos kultūros skandalą.
Iliustruoti panaudotos nuotraukos iš oficialaus festivalio “Sirenos” puslapio.
Komentarai