“Kuriant Lethe miestą remtasi Tibeto mirusiųjų knyga, Platono dialogais “Faidonas” ir “Kritonas” bei pačiu upės Lethe vaizdiniu. Ji tarsi mažytis tarpas tarp “čia” ir “ten”, dabarties ir praeities”, – rašo projekto iniciatorius Artūras Šlipavičius “Šlipas”, pažįstamas iš avangardo kolektyvo Ir Visa Tai Kas Yra Gražu, Yra Gražu.
“Graikų mitologijoje upė Leta yra riba tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių,” – sako visagalis “gūglas”.
Jei esi ciniškas post-post-modernusis salonų liūtas, sunkiai suprasi šį kūrinį. Jis labiau skirtas Jurgos Ivanauskaitės, Pauliaus Normanto ir kt. lietuviškos Tibeto dvasinės ir meninės platformos pasekėjams.
1992-aisiais Artūras Šlipavičius nutapė per 100 paveikslų, o vėliau savo kūrinių ciklą tobulino ir sujungė su muzika – kartu su džiazmenu Vytautu Labučiu. Projektas baigtas po 10 metų, tačiau tuo pačiu skelbiama, kad “Lethe laikas: visas laikas”.
Nors “Šlipas” ginasi, jog netapo “mėsos”, jo paveikslai truputį primena Š.Saukos darinėjimus, tačiau turi ir M.K.Čiurlionio fantastikos, kuri šiandien atrodo naivokai. Be daugybės “preparuotų” moterų (kodėl lietuvių tapyboje moteriškas grožis suprantamas taip… e… negražiai? :), kai kurie paveikslai primena fantasmagoriškus grybų “tripus”, kai kurie – šyzovus multikus. Vis dėlto reikia prisiminti, kad “Šlipas” nepretenduoja į “rimtus” menininkus, o tik tapo kaip nori ir ką nori.
Turbūt įdomiausia muzikinės dalies pusė – savadarbiai instrumentai rubab ir haruspik. Vienas jų – didelis vamzdis su garso nuėmėjais ir stygomis, prijungtas prie delay efekto. Dar naudojami: saksas, klarnetas, sintezatorius, pianinas, gitara, perkusijos.
Daugiau nei pusvalandyje telpa 9 kompozicijos, o jose – iš esmės ramūs dūsavimai, kliuksėjimai, dzingsėjimai, ūbavimai, chorai, pasikartojimai. Stipriausiai nuskamba titulinis kūrinys “Lethe” – artėjantis prie Tibeto vienuolių giesmių. Keletame kūrinių naudojama sutartinių technika. Kartais atrodo, kad atlikėjai labiau džiaugiasi atradę dar vieną skambesį, nei bando iš jų sudėlioti tiltą per Letą. Kita vertus, kaip ir tapyba, šie garsai yra skirti “sau”. Nors ir nelabai norisi tai pripažinti, tačiau tai šen, tai ten pritrūksta subtilesnio garso tembro ar sąskambio. Neužtenka vien darymo, norisi darymo įdomiai, šokiruojančiai, užburiančiai, užmušančiai ar dar kitaip.
Kol gyvenimas muša intensyvų ir greitą ritmą, LETHE garsai skamba tarsi iš kito pasaulio, sapnų. Ne visai priimtinai, bet gal ir “ten” nebus taip jau gerai?
Pabaigai, pagiriamieji žodžiai leidybinei kompanijai “Dangus”, nepabijojusiai išleisti komerciškai mirusio albumo ir įvilkusiai jį į gražiai baltą digipaką su LETHE paveikslais.
Komentarai