Iš aktualiosios muzikos festivalio „Gaida“ reklaminių plakatų šnairuoja klaiki mėlynoji akis. Ir ko ji tokia nusigandusi, jei net ir mano nuotaika – pakili? Aš einu į koncertą, sulaužiusi įžadą niekad niekur nesivilkti vien tik dėl to, kad ištroškau. O nuo Kongresų rūmų prieangio man jau moja miriadai kultūrinės abstinencijos aukų. Tai ir pakelkime linksmybių taurę, šiai progai pasitaikius!
„Gaidos“ festivalio atidarytojai mane sugundė gėrimu, pavadintu WARP. Ne paslaptis, jog ši muzikos leidybos kompanija daugeliui mūsų duoda saldaus peno. Todėl malonu, kad „London Sinfonietta“ gros WARP augintinių muziką, kad ekranas rodys WARP filmus. Dar į sceną įžengs vabzdžių karalienė Mira Calix, kuri yra… na, nebloga grojikė, nors skrajutėse pirmiausia pristatoma kaip žmona.
Kongresų rūmai – gera vieta dvasios ramybei atgauti ar kai pasiilgsti trupučio nuoširdaus glamūro. Čia su malonumu klausiausi perkusijos valdovo Živkovičiaus. Čia parlamentarai užstrigo lifte, o japonai paslaugiai kišo pagaliukus, kad taip įleistų oro. Tokie dalykai visada sušildo. Malonu sukti ratus palei salę, kai žinai, jog kilnūs lankytojų veidai išduoda šviesias sielas, o parfumų šleifai – materialinę gerovę.
Scenoje jau laukia instrumentai. Tradiciniai ir preparuoti, taip pat – el. įranga. Krebžda nematomi el. pagaliukai. Lengvai įtipena išmuštruoti muzikantai. Ekrane įsižiebia senoviškai paraityta vinjetė. Ir išdžiūvusias lūpas suvilgo pirmieji lašai.
„London Sinfonietta“ groja tai šį, tai tą. Šiek tiek avangardo klasikos (Cage, Stockhausen, Ives etc.) – širdžiai nuraminti, šiek tiek aktualijų („Squarepusher“, „Boards of Kanada“ etc.) – kraujagyslėms praplėsti. Man ypač skanu klasika, taip puikiai „Sinfoniettos“ patiekta, o ir aktualijos akustiškai neblogai skamba, tegu ir ne pritrenkiančiai. Tačiau kodėl tarp abstinentų tvyro chaosas, kontrastuojantis su tuo pirmuoju švento susikaupimo įspūdžiu? Gal gėrimai ne tie, o gal jų tiesiog per daug? Nes vis žvanga krintantys numeriukai. Vis kažkas skuba durų link (Į tualetą? Į bufetą?). Ir tik prisiekę gėrikai sustingę tupi ant laiptų, užsitraukę ant akių džemperių kapišonus.
Pasirodžius žmonai Mirai, salėje nuvilnija džiugesys, lyg šampano butelį atkimšus. Nuimamas juodas audeklas, slėpęs stiklinį kubą, pilną svirplių. Mira Calix juoda suknia ir su žydra gėle prie krūtinės sėda prie kompiuterio. Kartu vabzdžiais ir „Sinfonietta“ ji atlieka kūrinį „Nunu“, kuris buvo sukurtas Ženevos gamtos istorijos muziejaus užsakymu. Net jei šito ir nežinočiau, vis tiek įspūdis būtų toks pat: gražu, teisinga ir… paviršutiniška. Kaip vadovėlyje, suprantamais sakiniais pasakojančiame apie gyvosios gamtos tobulumą. Svirpliai videoekrane primena frakuotus muzikantus su strykeliais ir taip turbūt savotiškai byloja apie natūros muzikalumą. Ai, tiek jau to, dėl skonio nesiginčysiu. Vieni mėgsta lengvo poveikio damų gėrimus, o aš norėčiau ko nors stipraus ir išlaikyto. Ir pirmosios dalies gale sulaukiu! Stockhauseno „Spiralė“ saksofonams ir radijo imtuvai – neabejotinai stipriausias dalykėlis iš visos kūrinių pynės. Radijo ūžesiai, saksofoniniai delayai ir chorai gramzdina vis giliau, o dar tie ekrano vaizdai… Naktiniai tušti peizažai, nubėgančios švieselės, sniego sūkurys paveikia taip, kad jau ruošiuosi pakilti ir eiti gatvėmis bet kur.
Bet čia kyla pertraukos šurmulys. Nors dar rodo WARP menininkų videoklipus, dauguma – o ir aš – išsinešdina prasivėdinti į holą, kur vyrų laukia brendis, o moterų – kava ir pyragaičiai. Beje, apie šio vakaro videomeną: be jau minėto „Spiralės“ video bei elegantiškų vinječių, nieko doro daugiau neišvystu. Absoliuti nykuma, na ir kas, kad gražiai su garsu sinchronizuota. Ir man daug labiau rūpi vargšai svirpliai, kuriems šitas koncertas neduoda miegoti. Jie vis dar graudžiai svirpia, ir aš noriu kuo greičiau juos išlaisvinti.
Iš viso koncertas-popuri tęsiasi gal 3 val., todėl po tokio įvairialypio testavimo neišvengiamai jautiesi gan apsunkusiai. Publika audringai ploja su dėkingumu ir palengvėjimu. O tada – bėgte į garderobą, kur ką pastversi, tą ir turėsi – šinšilų paltą ar plėvelės apsiaustą. Taip ir prisimenu scenelę iš „Mėnulio favoritų“, kurioje iš pažiūros inteligentiški žmonės grumiasi, kas pirmas įlips į taksomotorą.
„Ir vis dėlto reikėjo paleisti tuos svirplius į laisvę, kad čia jie susirastų namus. Įsiveltų į dredų šinjonus, sulįstų į iškvėpintas dekoltė“, – klejoju išgėrusi tai, ką Viešpats šįvakar atsiuntė. Štai kuo baigiasi kultūrinė abstinencija.
Komentarai