TAUKŽUVĖS GIESMĖS

Gražesnių paveiksliukų neteko dar regėti. Pasiklydęs vaikas-robotas prie sraunios upės, o tolumoje rūksta fabriko kaminai. Linksmas plastilino berniukas skaito plastilino knygutę. Vienų lėliukų galvos kvadratinės, kitiems prie pečių pritaisytas rutuliukas. Ant plonų kotelių – Issey Miyake trapios gėlės. Visokie gyvuliai žiūri į meteoro paliktą šviesos šleifą. Liula ameba ir styro aštrūs žvaigždės spinduliai. Visi šitie gražūs ir liūdni vaizdai puošia CD vokelius. Į juos buvo susemtos gražiausios taukžuvės giesmės, kurias išgirdo ir užrašė japonų vaikas Nobukazu Takemura.

Taukžuvės žvilgsnis

Nors jam 37, Takemura labai mėgsta vaikiškas knygeles. Jo įrašų studijoje stovi teleskopas – Takemura mėgsta žiūrėti į žvaigždes, planetas. Taip pat jam įdomi ir smulkmė, regima pro mikroskopą. Kai buvo vaikas, jis domėjosi punk / new wave. Vėliau klausėsi Johno Cage, Briano Eno, Roberto Wyatto, AFRICA BAMBAATA. Muzikuoti Takemura pradėjo 9-ojo dešimtmečio viduryje. Tuo metu Japonijoje į madą atėjo hiphopas, ir Takemura tapo hiphopo didžėjumi. Aš tikiu, kad vieną naktį grįždamas iš diskotekos namo jis išgirdo, kaip jūrose plaukioja vieniša taukžuvė ir dainuoja, leisdama iš burnytės burbuliukus. Tada Takemura nustojo sukioti vinilo blynelius ir ėmė sukioti mikšerinio pultuko rankenėles, kad pagautų šitos žuvelės giesmes. Takemura įkūrė grupę „Audio Sport“, o pats koncertuodavo DJ Takemura ar SPIRITUAL VIBES vardu.

Iš pradžių Takemura kūrė kažką tarp triphop / acid jazz. Pasiklausykite SPIRITUAL VIBES elegantiško albumo „Before the Words“ (1997 m.)! Atrodo, kad taukžuvė čia gieda apie didelius senovinius miestus, jų erdvias aikštes ir ažūrinius balkonėlius. Pavadintume tai promenadų ir randevu muzika, kuri primena gan įprastą, bet mielą easy listening. Tačiau jau šituo kūrybos etapu galima justi tą keistai išgaubtą taukžuvės akies žvilgsnį, kuris toliau darysis vis įdėmesnis.

10-ajam dešimtmečiui įpusėjus, Takemura užsuko projektą „Child‘s View“. Jis metė visokius klubinius dalykėlius, baigė remiksinius reikaliukus su APHEX TWINS, COLDCUT ir WAGON CHRIST. Takemura ėmė lipdyti keistą koliažinę elektroniką – pritrenkiančiai gerai įrašytą ir akustiškai skambančią. To meto šedevras – albumas „Child and Magic“ (1997), kur pats Takemura programavo ir grojo visokiausiais instrumentais: sintezatoriais, marimba, gitara, fleita, anglišku rageliu. Nuo šito albumo jis pasuka tokio keisto, vaikiško minimalizmo link. Kur apvalios taukžuvės akytės susitinka su japonų vaiko žvilgsniu.

Taip Takemura atranda vokiečių glitchmeisterius OVAL, Čikagos postroką ir ankstyvąjį amerikiečių minimalizmą. Jis bendradarbiauja su TORTOISE ir Roni Size. Takemura pradeda monotoniškai trinksėti ir suktis vietoje. Kaip čia nepaminėti dar vieno jo įkvepėjo – Steve‘o Reicho. Tai iš jo Takemura prisimokė, kaip išausti raštus, kurie be perstojo kartodamiesi vis pasislenka vienas kito atžvilgiu. Iš tokio raibuliuojančio audinio ir yra pagamintas albumas „Scope“ (1999).

Ilgos kompozicijos neturi tradicinės melodijos, už kurios galėtum užsikabinti. Tik nubėgančios bangelės, tik mirgantis vandens paviršius. Kaip kaleidoskopo stikliukai byra „Icefall“, o „Tiddler“ linguoja kaip sūpynės. Ne vienas kaltina Takemurą krištolo rūmų šaltumu. Bet patikėkit – nerasit geresnio palydovo į miego šalį! Užliūliuoti pavirsit taukžuvės ikreliais, švelniai grimztančiais į okeano dugną.

Taukžuvės dainynas

Takemuros vėlesnioji kūryba – tai į nieką pasaulyje nepanašios dainos. Tai didžiuliai albumai, tarp kurių įsiterpia ir tokios mielos dvigubos miniatiūros kaip „Picnic / Oyasumi“ (2000) ar „Hiking / Viking“ (2001).

„Songbook“ (2001) galima priskirti akustikos bangai elektroninėje muzikoje. Kiekvienas instrumentas čia apsuptas savo vakuuminės nišos, savo tuštumos. Todėl atrodo, kad šitie instrumentai nutolę vienas nuo kito kelių kilometrų atstumu ir vienas kito negirdi. Visi jie įrašyti iš labai arti. Toks įspūdis, lyg įrašant akustinę gitarą mikrofonas buvo įkištas į jos korpuso vidų. Lyg įrašant vibrofoną mikrofonas buvo pritaisytas prie pat metalinių plokštelių. Lyg pučiamieji tiesiog prarijo savo mikrofonus. Visi instrumentai skamba sultingai ir intymiai. Bet visus juos girdime vienu metu. Kaip tai gali būti – kad esame daugybės instrumentų viduje? O ką, jei visi instrumentai buvo išversti ir pakabinti vakuume, kuris neleidžia jiems užgožti vienas kito? Takemura moka taip padaryti!

Dainyne sudėtos įvairių stilių, kurie, žinoma, yra imitacijos, dainelės. Kai kurioms iš jų panaudotos XX a. vidurio akademinio avangardo klišės, t. y. serializmas. O kartu tai – easy listening. …

O dešimtasis Takemuros albumas vadinasi „10th“ (2002). Daugiausia tai elektroninės popdainos, kurias atlieka pro vokoderį perleistas balsas. Be to, albume yra daug melancholiškų instrumentinių kompozicijų. Visi instrumentai gyvi. Sintetinis tik balsas ir, regis, bosas plius keliolika aukšto dažnumo sintezatorinių garsų. Gyvi būgnai tokie lengvi, laisvi, kad nepanašu nei į roką, nei į pop, nei į techno. Prabangesnė aparatūra leidžia suprasti, kad šitas sinthypop iš tikrųjų yra tokios pseudodžiazinės dainos su daugybe prašmatnaus boso. Vokalistai burbuliuoja kaip iš po vandenio: Takemura jau giliai panėrė į taukžuvės karalystę.

Taukžuvės išmintis

Apie stebuklingą šito japonų vaiko gyvenimą būtų galima pasakoti dar ilgai. Iš fotografijų matome, kad jis ilgais plaukais, tvarkingu kostiumuku, sustingusiu veidu. Kai kalbėjo per vieną radijo laidą, jo balsas skambėjo šiltai ir giliai. Toksai Takemura gyvena Kiote. Duonai kasdieninei jis užsidirba darydamas muziką reklaminiams klipams. Jis sukūrė šuniuko-roboto AIBO skleidžiamus garsus. Taip pat Takemura turi savo leidybinę firmą „Childisc“, įkurtą 1998 m. Čia išleidžiama įvairios įdomios muzikėlės. Kai Takemura koncertuoja, jam neretai padeda mergina, vardu Aki Tsuyko. Ji gražiai dainuoja, manipuliuoja vaizdais, o ir šiaip yra puiki atlikėja.

Takemura neslepia, kad gyvenime jis mato daug vaiduoklių. „Pradėjau juos matyti, kai buvau vos penkerių. Nesuprantu, kas tai, – tiesiog matau. Vaikystėje daugelis mato juos. Vėliau mano, kad tai buvo kažkokia iliuzija“. Tačiau nei vaiduokliai, nei vaikiškas žvilgsnis netrukdo labai blaiviai ir išmintingai vertinti gyvenimo reiškinius. Štai paklaustas, ką jis mano apie gyvą grojimą ir programavimą, Takemura atsako taip: „Aš atėjau iš didžėjų aplinkos, kur visada buvo svarbus kritiškas, objektyvus žvilgsnis. Kai groji tikru muzikos instrumentu, patenki į savimeilės spąstus. Tave hipnotizuoja instrumentas, tavo grojimo technika, ir tu nustoji žiūrėti į dalykus objektyviai. Tau atrodo, kad jei gerai groji, tai ir muzika yra gera. Tačiau kai muziką programuoji, tada jos klausaisi vis iš naujo, sprendi, kas reikalinga, o kas ne. Žinoma, aš mėgstu muzikos instrumentus ir jų garsus. Tačiau kai į savo muziką žvelgi kritiškai ir nori sąmoningai suteikti jai tam tikrą formą, tada tampa ne taip jau svarbu, ar naudoji realius instrumentus, ar semplų garsus“.

O dar jį labai domina klounai ir kaukės, kurios vienu metu yra linksmos, baisios ir melancholiškos. Kaip ir paties Takemuros muzika.