A&V kolekcijos pristatymas @ Vingio kino centras

Keista, kad Lietuvoje mados pristatymai vyksta kino teatruose arba ant jų (prisimenant projektą “RŪTA-REMAKE” – naujųjų komufliažo drabužių pristatymas vyko ant “Lietuvos” (R.I.P.) kino teatro stogo). Manau, kad mados pristatymai galėtų vykti ir kitose masinio susirinkimo vietose, pavyzdžiui, baseine ar fabrike.

Man patinka lėtai eiti raudonu kilimu. Salėje skamba vos girdimas šnekučiavimasis, laukimas ir nejauki tyla. Juk į vieną vietą susirenka daug nepažįstamų žmonių vardan bendrų interesų. Apžiūriu juos pro objektyvą – kai kurie kramsnoja kario skonio kukurūzų spragėsius ir siurbčioja šampaną. Prieš tai aptariu operatoriaus darbo subtilumus ir pasirenku puikią filmavimo vietą kartu su vietos profesionalu, kuris “jau trisdešimt vienerius metus filmuoja “Panoramai” ir dar filmus”.
Pirmoje eilėje sėdi ne Marilyn Monroe, o paparaciai ir fotografai, kurie seka kiekvieną vos garsesnio žmogaus judesį, jį fiksuoja ir krūpčioja nuo kiekvieno garso, nes jie pirmieji turi pastebėti viską ir nieko nepraleisti (gal pagaus kokį kadrą, vertą skandalo bei aukštų reitingų). Vyro – roboto balsas (primenantis šešiasdešimtųjų filmus apie ateitį ir kosmosą) praneša apie pradžią. Užgęsta šviesa.Vakarėlis prasideda!

Tamsa. Atsidaro durys. Sklinda raudona šviesa, lyg iš išprotėjusio fotografo nuotraukų ryškinimo dirbtuvės. Rodoma projekcija iš sovietinio filmo vaikams “Pinokis”. Viskas įgarsinama rusiškai, tai suprantu tik tai, kad Pinokis nenori būti išsilavinusiu vaikinu (kažkas man guodėsi, jog A.Progrebnojus tik šešias klases yra baigęs, o tiek pasiekė!), todėl vietoj mokslo pasirenka cirką… o dėdė su barzda dainuoja apie prastą išsilavinmą ir taip išaukština malonumus.Vėliau rodys ištraukas iš Tarkovskio filmo “Veidrodis”. Kitų ištraukų negalėjau identifikuoti.Vienas siužetu buvo panašus į “Tadą Blindą”, o kitas – tai dviejų prancūzų vakarienė, kai vakarienei vyriškis nusipirko du ilgus batonus vietinėje kepyklos parduotuvėje. Per pertraukas tarp projekcijų modeliai demonstruoja drabužius, vyras pianinu groja populiarią klasiką. Primina man Čeikovskį, kupletus ir čigonų dainas.

Kitam pavasariui ir vasarai A.Progrebnojus ir V.Simanavičiūtė siūlo sukneles ir kostiumėlius iš dviejų dalių – viršutinės ir sijono. Jokių kelnių. Labai moteriška. Šie dizaineriai kurdami savo drabužius visą laiką žaidžia kontrastais: trumpa – ilga, tamsus – šviesus, kreiva – tiesu. Viena suknelė – aptempta, trumpa ir trikotažinė su balta krakmolyta apykaklaite ir pusilgėmis rankovėmis, primenanti sovietines mergaičių uniformas, kita – ilga, siekia kulkšnis, be rankovių, su nedidele V formos iškirpte nugaroje. Šį kartą jiedu puikiai išsisuko tiesiog maišydami stilius. Pavyzdžiui, išverskime pižamą, susiūkime ją su panašios spalvos ilgu sijonu ir dar pridėkime ką nors labai subtilaus bei elegantiško). Raudonas kostiumėlis su kišenėmis, panašus į turtingos namų šeimininkės darbinį chalatą, iškart man priminė mados žurnalą “Tarybinė moteris”. Smagiausiai atrodo mocherinis megztukas (panašų turėjo ir Johnny Rotten), pro kurį persišviečia nėriniuoti marškinukai.

Labiausiai buvau nustebinta spalvų dermėmis: raudona skrybėlė, balta suknelė ir sidabriniai batai. Vis dėlto šie dizaineriai neapsieina be lietuviškos koloristikos: daug žalios, ryškiai geltonos, rudos. Neliko nepastebėti ir pagrindiniai drabužių akcentai: kaspinai-kaspinėliai, garbanėlės prie iškirpčių, nėrinukai, smailūs atlapai ir įvairių ilgių sijonai bei rankovės.

Pagrindiniai akseksuarai buvo galvos apdangalai ir rankinės. Skrybėlaitės – ryškios, asimetriškos su spalvotomis vyšniomis, vos dengiančios pakaušį. Įspūdingiausiai atrodė didelė ir masyvi balta skara, kurią rišdavosi Žemaitė ir kitos moterys, nešiojusios lietuvių liaudies drabužius. Modelių (be galvos apdangalų) plaukai buvo sušukuoti atgal, kad priekyje liktų bangelė, ir supinti į kasą arba tiesiog pavelti į kuodą. Vienos rankinės minimalistinės (telpa tik mažas šampano butelys), kitos pasižymi talpumu, odinės, kiek kvadratinės, turi patogias rankenas.

Nepastebėjau jokių sportinių batelių ar atdarų basučių. Dizaineriai net ir per karščius siūlo nešioti odinius pusilgius, dulksvų spalvų (sidabrinė, žalsva, pilkai violetinė) arba klasikinius juodus arba rudus batus bukais galais. Manyčiau, tokius reiktų nešioti rudenį.

Labiausiai plojau Progrebnojui už jo žavingą eskimo stiliaus vilnonį megztinį su daugybe snaigių, eglių ir keliais briedžiais (lyg iš kalėdinės “Coca Cola” reklamos), kurį pats vilkėjo. Taigi kitą pavasario – vasaros sezoną bus madinga (kai kurios merginos pasitiki J.Statkevičiaus teiginiu, jog reikia rengtis atvirkščiai nei yra pranašaujama) asimetrija, kontrastai, per šilti batai ir viskas, kas aptempta iki liemens ir pūsta, klostyta ar siaurėja nuo liemens papildyta ryškiais akseksuarais. Skamba, lyg abstraktus aukštosios mados nuspėjimas. Taip pat madinga skaityti rusų literatūros klasikus, klausyti muzikos per senovišką patefoną (atsidūstu, vos tik pagalvoju apie vinilines plokšteles), sekti pasakas prieš miegą arba žiūrėti sovietinius animacinius filmus vaikams. Ar tik negresia postsovietinės depresijos invazija? Nebekurkime nieko naujo, nes kam to reikia? Juk galima tiesiog atsigręžti į praeitį. Aš manau, kad turime tiesiog destroy to create.