Prisimenu pirmą savo ir “Skanoramos” kartą prieš tris metus Kaune. Kino salę mes papuošėme septyniese. O šiais “Dogmos” dešimtmečio metais ji perspjovė visas mano viltis – buvo seansų, kai kino salė ūžė nuo žiūrovų. Šiame mieste, kuriame prieš tris metus prie kino teatro durų spręsdavome dilemą: ar mokėti keturiasdešimt litų, ar surinkti dar du žmones, norinčius pažiūrėti Spike Jonze “Adaptaciją” – tai daugiau negu stebina. Žinoma, pasigedau reklamos miesto erdvėse, bet, matyt, televizijoje ir spaudoje jos buvo pakankamai.
Ir nors vakarais “Romuvoje” šaltoka, jau įprastu tonu juokais imi bambėti bei keikti “sušiktą Dogmą” (būtent dėl jos istorinės praeities, matyt, čia ir atsiradai), kažkada nutrūkusią juostą, didįjį organizatorių egoizmą, pasibaigusius abonimentus, uždarytas kino teatro duris ir pan. Bet juk nespjausi veidan tam, kas pasiryžęs tave linksminti kokybišku kinu, be to, dar ir dideliais kiekiais.
Penktadienis – Dogvilio atidarymas
Aš gerbiu kino kūrėjus dviem atvejais: kai jie žinomi arba, kai jie daro mane žavintį kiną. Larsas Von Trieras, matyt, atstovauja pirmąjam. “Dogvilis” jaudina, bet niekada man neatstovaus tos kino srities, kurios filmai žiūrimi kelis kartus. Teatrališkas ir jau matytas.
Šeštadienis. Brangioji Vendi,
atleisk man jei ateinančiais keliais sakiniais tave įžeisiu. Kai mane pasiekė žinia apie Tomo Vintenbergo “Festen”, pasaulis prašviesėjo. Tačiau tu, Vendi, kažko man atsiduodi pernokusiu “prisukamu apelsinu” ir Tomo Sojerio nuotykiais. Be abejo, neesančios problemos eksplotavimui galiu tik nusilenkti ir džiaugiuosi, kad asmenybės augimui svarbios ir krūtys. Tačiau, Vendi, nepaisant tavo drąsios povyzos, ginklų ir ekspresyvios stilingos išorės esi, pripažinkim, tuštoka.
Sekmadienis. Karališki žaidimai.
Pirmojoje filmo pusėje vos neužmigau. Gėda. Mat tuo tarpu žurnalistas Ulrikas visai nesuprato to, kas mums visiems salėje jau buvo aišku. Žurnaliste Ulrikai, jus visus papirko!
Politinis trileris – vertas dėmesio. Lėtas, skandinaviškas, aktualus ir diskutuotinas.
Rodyčiau mokyklose kaip auklėjamąją priemonę.
Pirmadienis. Švirkštas į nosį.
Peter Dalle “Iliuzijų traukinys”
Kai gerbiama Gražina Arlickaitė pristatydama filmą pasakė, kad jis Vilniuje surinko daugiausia žiūrovų, aš susimąsčiau. Kas gi lemia žiūrovų kiekį vienam ar kitam festivalio filme? Juk jie net nėra nuosekliai pristatomi spaudoje, jų nesaisto reklamos įvaizdžiai ir, atrodytų, vertingumo etiketė “Skanoramoje” dedama tik ant “atidarymo” ir “uždarymo” filmų.
Ir staiga man atsivėrė akys… : “juodasis humoras, farsas, cinizmas, sarkazmas”. Štai raktas į intelektualaus lietuvio širdį!
Nežinau ar nuoseklų karo veterano luošinimą ir švirkštą nosyje galima vadinti juoduoju humoru, man panašiau į vieno-namuose pokštus, bet susirinkusiems buvo linksma. Juokiuosi ir aš, kol krauju nesispjaudau.
Antradienis. Ką turi bendro filmas ir festivalio katalogas?
Bežiūrint Aku Lauhimies “Sušalusi žemė” paaiškėjo, kad gali ir nieko bendro neturėti. Hakerį Tomą ir jo draugę aktyvistę (?!) Eliną dviejų valandų trukmės filme iš viso matėme gal dvidešimt minučių, jų draugą Niko šiek tiek ilgiau. Nepaisant filmo ir aprašymo neatitikimo, tai gerai suręstas ir vienas labiausiai slegiančių filmų visame festivalyje. Aku Lauhimies įkvėptas Levo Tolstojaus istorijos ir pasitrainiojęs po teismus su Solar Films kompanija pristato puikų filmą. Situacijos gimdo viena kitą, o visuomenė veikia sugedusio telefono principu (panašiai, kaip ir toje reklamoje apie sofą ir struktūrinių fondų paramą). Spausdintuvu atspausdinti penki šimtai eurų įsuka veikėjus į viena klampiausių kriminalinių košių, kurią iš emocinės pusės pasrėbti tenka ir mums.
Trečiadienis. Uno.
Dėkui Dievui atėjau į Skanoramą.
Suomio Aksel Hennie “Uno” – festivalio atradimas. Čia tau ne “Lengvai ir Saldžiai”. Nors šių filmų kategorijos kitos, jos pasakoja apie panašią socialinę aplinką.
Deividas dirba miesto vaikinų tarpe populiarioje “kačialkėj” (čia toks žodis apibūdinantis sporto klubą, kuriame kilnojami svarmenys). Aplink trinasi pakistaniečių gauja, jo geriausias draugas.. Nevykėlis savininko sūnelis Larsas klube stumdo dopingą. Staiga miršta Deivido tėvas, o Deividas patenka į visų minėtų žmonių nemalonę. Vienintelis tikras šviesos spindulys filme – psichiškai nesveikas Deivido brolis. Jo paveikslas filme, kaip reta įtaigus ir neperspaustas.
Lenkiuosi iki žemės. Aksel Hennie ir filmo režisierius, ir scenaristas, ir pagrindinio vaidmens atlikėjas. Motyvuoti dialogai, stipri filmo psichologinė pusė – kaip tik tai, ko laukiau iš naujojo skandinavų kino.
Ketvirtadienis. Uždarymas. Smūgis Bukovskio gerbėjui.
Bukovskį aš mėgstu, kaip ir visi cinizmą garbinantys lietuviai. Bet, kai filme Činaskio kambarys po išgertuvių atrodo geriau nei manasis kasdien, aš imu abejoti autoritetais arba bent jau režisieriumi Bentu Hameriu. Nuobodūs dialogai, buitinės istorijos. Nepamačiau jokio cinkelio, bet gal jums pasisekė labiau. Todėl pamyniau savo nusistatymą “vienas filmas per dieną” ir nuėjau į sekantį seansą apie įsimylėjusias moteris. Scenarijus visiškai nuspėjamas, bet filmas turi kažko: gal šiek tiek schematiškus, bet gyvenime sutinkamus personažus, gal pabrėžtinai natūralų vaizdavimo būdą. Patiko.
Taip ir paminėjau Dogmos dešimtmetį. Pavydžiai vis galvojau apie skandinavus, jų kiną, klimatą, muzikinę sceną, Akį K., Hamletą ir Paasilinna . Širdy išdavikiškai kirbėjo pseudo patriotizmo šaknelė: norėčiau ir aš Lietuvoje tokio kino, o ne autoritų egoizmo ir pakaruokliško humoro.
Komentarai