Nors aktualioji muzika mums yra ta, kurią anglai vadina contemporary, aktualios gali būti ir praeities tradicijos. Malonu, kai „Gaida“ to nepamiršta ir duoda pasiklausyti ko nors senstelėjusio, jau priklausančio avangardo tradicijai. Festivalio pradžioje – Stockhauseno, pabaigoje – Stravinskio ir Zappos. Jų muzikines idėjas galėtų, beje, dažniau prisiminti ir Lietuvai transliuoti pvz., radijo 2-oji programa (ne vien kažkokį džiazą ar Berliozą).
Taip žvarbu, o menasi žavingi vasaros vakarai teatro terasoje. Rusų dramos teatras – pats savaime vertybė, ką ir sakyti apie Stravinskio miniatiūrinį šedevrą „Mavra“. Gal greitai čia iškils kazino, o kol kas žiūrovus pasitinka braškančios kėdės, numinti raudoni kiliminiai takai. Koridoriais sklinda įrašytas balsas, riogso apleistas šaldytuvas, kausto estetiškas siaubas. Tarp žmonių dar baisiau, nes teatruose nesilankau ir šitas bomondas man nepažįstamas. Todėl tik čiumpu šokoladuką, alaus ir dingstu už pridulkėjusių rauktų užuolaidų.
Pro parterį einu į beletažą, tada – į VIP avarinį balkoną. Iš ten skraidinu oro bučinį į orkestro duobę, kur bruzda muzikantai pasipuošę skribliais, jūreiviškom maikutėm. Gili paslaptis, kodėl linksmoji mažoji opera „Mavra“ buvo klonuota ir pastatytos dvi jos versijos. Man visiškai būtų pakakę ir pirmosios. Scenoje kabantis langas simbolizuoja tai, kad viskas vyksta name, tik kodėl ten dar auga rudeninis medelis? Atlikėjos apvyniotos žvilgančia medžiaga kaip puikūs bumbuliukai: raudonas, žalias, violetinis. Raudonoji burbulė vynioja baltų siūlų kamuolį ir – ak, toji pirmoji arija…
Paskui raudona išjudina žalią, žalioji išjudina violetinę. Gryna karminė atatranka, ir nieko daugiau, nieko bereikalinga. Stravinskio muzika – tai ironiškai besikartojanti, tai elegantiškai švelni, kaip kad duete apie švelnųjį Kupidoną. Žavingai niekingas operos siužetas – apie persirengimą mot. drabužiais dėl mylimosios – gal ir tikrai aktualus transgresijų laikais. Finale demaskuojamas ne tik meilės transvestitas, bet ir puikiosios burbulės – lekia nuo jų galvų apdangalai velniop, atidengdami plaukus po tinkliukais. Kaip rašė Edička Limonovas, „labai jau daug priviso pretenders“. Paskui išklausau ir klonuotąją „Mavros“ versiją – šįkart tiesmukiau suaktualintą iki istorijos apie gangsteres, nuvorišus ant nušviesto porcelianinio unitazo. Bet, ak, ir vėl tie pirmi akordai… Ir kai po koncerto pakerėta publika gatvėje gieda „Paraaaša“, belieka prie jos prisijungti.
Kitą vakarą mane pasitinka vėlyvųjų sovietinių statybų pavyzdys – Kongresų rūmai, nusagstyti laukinio kapitalizmo lemputėmis (tai Rytų skirstomųjų tinklų dovana). Kitaip nei atmintiname „London Sinfonietta“ / WARP vakarėlyje, publika solidi, brandi. Rūmų balkone – patsai Vilniaus miesto Ugnies Angelas. O gal kaip tik dabar liepsnoja koks nors kult. paveldo objektas? – pralekia nerami mintis, bet įkaukši vakaro vedėja ir paskelbia programą. Pirmoji dalis skirta lietuviškoms premjeroms, antroji – Zappos simfoniniam palikimui. K
utavičiaus „Pavasario linksmybės“ nuskamba kaip kažkas savo ir mielai pažįstamo. Gražiai pilko kaip laukinė antelė ir kartu kieto kaip akmuo. Užtat Malcio „Išlaisvinti daiktai“ pažyra trapiais krikštoliukais. Na, bet tas Malcys – vibrafonų, varpelių ir trikampių maestro. Pasakaičių muzika tiesiog hipnotizuoja, ypač antroji dalis su fortepijoniniais kriokliais. Lietuviška programa lieku patenkinta, nors ir jaučiu – kažko dar trūksta. Ir kai ateina Zappos eilė, jau žinau – ko. Iki šiol skambesiui stigo tūrio, o Zappa – pilnaviduris kaip bijūnas, iškerojęs kaip liet. ąžuolas. Orkestrantai pripažino, kad jų repertuare tai buvo vieni sudėtingiausių kūrinių. Suprantu tai pamačiusi, kaip sinkopėmis prakaituoja būgnų mušikas ir susikaupęs griežia violončele buvęs „SH“ bosistas . Orkestras praturtintas svaigiais sintezatoriais, užtikrintai bumbsinčiu el. bosu. Su niekuo nesupainiosi tų tįstančių pasažų. Akies krašteliu matau, kaip šitam garsų fontanui pakylėtai linkčioja pats Ugnies Angelas.
Po koncerto prašalaičiai šnekučiuojasi apie orą, meditaciją, verslą, vadovėlius, nervo uždegimą. Susitikimai. Stilių įvairovė ir pasikartojimai. Traškantys saldainių popierėliai, kavutė. Abstinencijos kultūroje, kai visi desperatiškai ir euforiškai varome į visus renginius, „Gaida“ padovanoja kaip reta išprotėjusiai mišrų foną. Todėl noriu „Gaidai“ padėkoti ir už jį, ne vien už neblogas senovines ir naujesnes muzikines aktualijas.
Komentarai