Šįkart jis keistai gauruotas, kibirkščiuojantis nesuvaldoma elektra ir dainuojantis lyg Afrikos žynys. Bet kartu jis lygiai toks pat kaip prieš gerą dešimtmetį: suveltaplaukis, prikimęs, kiek pagiringas, plėšytais džinsais ir degančia meile akyse visam pasauliui. Jis kasmet keičia veidą, įpūsdamas ugnies į prėskumo prisotintą muzikos pasaulį. Į Franz Ferdinand ir The Strokes jis žvelgia pagarbiai, tačiau yra pasiruošęs diktuoti pasauliui dar gajesnį ir dar smarkesnį ritmą. Tvirčiau apkabink draugę, išgerk piliulę nuo galvos skausmo ir būk pasiruošęs viskam. Taigi kol kas trumpai apie tai, kas vers tave suvelti tvarkingai pakirptus plaukus. Tai naujausia roko banga iš Didžiosios Britanijos.
BLOC PARTY
Besišlaistydamas Rydingo festivalyje vokalistas Kele Okerke sutiko seniai pažįstamą gitaristą Russellą Lissacką. Po keleto butelių alaus, draugai nusprendė įkurti grupę. Vėliau, grįžę į Londoną, vaikinai sutiko būgnininką ir pagal skelbimą susimedžiojo bosistą. Susiradę aptriušusias patalpas Londono šiaurėje, vieną tamsų 2003 – ųjų spalio penktadienį BLOC PARTY susirinko į pirmąją repeticiją.
Juodaodis Kele Okerke stojo prie mikrofono ir pradėjo dainuoti, kaip jau buvo anksčiau girdėjęs Afrikoje. Paskui pridėjo keletą septyniasdešimtųjų stiliaus akordų, o ant viršaus pabarstė lengvų pop ironijos dulkių. Monotoniško didmiesčio roko kriokimo ir beribių Afrikos stepių šamano giesmių kokteilis užliejo Londoną. Jau nuo pat pradžių šis gėrimas turėjo keistą, spygčioti verčiantį poveikį.
Pirmieji jo ragavo FRANZ FERDINAND. Ne, BLOC PARTY nenorėjo pašalinti konkurentų. Tiesiog įrašinėdami pirmąjį singlą šizofrenišku pavadinimu “She’s hearing voices” naujokams prireikė pagalbos. O FRANZ FERDINAND visuose interviu kaip tik gyrėsi, kad jie “tikrai padėtų prasimušti panašaus stiliaus grupei”. Pasirodo, tai buvo ne tušti žodžiai. 2004 – aisiais “She’s hearing voices” – jau parduotuvėse, o šįmet išleistas ir pirmasis BLOC PARTY albumas “Silent Alarm”, kuris pasiekė Britanijos topų viršūnes.
Keisčiausia, kad pirmosios grupės dainos gimė vonioje. Lėtai, lašas po lašo, žodis po žodžio, muzika išaugo vonios kambario, o dabar, atrodo, ir Didžiosios Britanijos ribas. Skustuvo aštrumo gitaromis išsipjaunantys sau vietą BLOC PARTY ateina ir pas mus. Paklausyk mano patarimo: geriau nepradėk, nes aš jau visą savaitę nenusirišu šaliko.
ARCTIC MONKEYS
Pasaulio aušroje beždžionė iškrito iš medžio ir tapo žmogumi. 2005 – aisias net iš Arkties atsibeldusios keturios dailiai gauruotos personos ne tik išmoko groti gitaromis, gerti viskį, šauniai pamylėti merginas, bet ir tapo įžymybėmis. O dar sako, kad beždžionės populiarios tik zoologijos sode.
Ši ketveriuke pirmąkart instrumentus į letenas paėmė prieš trejus metus. Juos netikėtai rado po Kalėdine eglute, kai nesėkmingai bandė į ją įsikarti. Nuo tada pamėgo žibančius daiktus ir šaižius gitarų garsus. Jų pirmasis singlas “I bet you look good on the dancefloor” yra būtent apie tai: žybsinčios lemputės, ausis raižančios gitaros ir merginos eglutės burbulo didumo apatiniais. Pritrenkiančiu paauglišku paprastumu, neišvarginta gyvenimo ir amžiaus nuotaika, nuoširdžiu tiesmukiškumu ir brutaliu šviežumu “Arktinės beždžionės” nušluostė Noeliui Gallagheriui nosį. Buvęs britpop dievukas slepiasi išsikerojusio, ARCTIC MONKEYS pasodinto bananmedžio šešėlyje. Tuo tarpu ketveriukė sėdi pačioje viršūnėje ir mėto bananų žieves ant apačioje likusiųjų. Spėju, greitai ne tik Noelis nuo veido piktai šluostysis prilipusias banano skeveldras.
Anglija jau papuolė po beždžionišku padu. Visos pastangos pakilti malšinamos dar garsesniu prikumusio balso džeržgimu ir nutrūktgalviškais tekstais. Panašu, kad santūrieji britai atleido vadžias ir su pagreičiu rieda į hedonizmu švytintį ateities tunelį. Paskubėk, jei nori spėti kartu!
KAISER CHIEFS
Lygiai tai pat vadinasi ir pietų Afrikos futbolo komanda, nuo kurios Lydso berniokai ir nukopijavo skambų pavadinimą. Muzikos stilių “Kaizeriai” taip pat kopijavo: šiek tiek senamadiško new wave, kažkiek ausis kiauriai gręžiančių gitarų ir beveik NEW ORDER stiliaus klavišinių ir turime gudrių žodžių electro/post/punk/rock samplaiką ir iš koto verčiantį muzikinį eksperimentą.
Grupė jau deda pirmąsias plytas savo šlovės kelyje. Keletas koncertų apšildant FRANZ FERDINAND, debiutinis singlas 66 Britanijos topo vietoje ir KAISERS CHIEFS komanda įsijaučia į žvaigždžių vaidmenį: “Aš nesiliausiu, kol neturėsiu apartamentų kiekviename didžiausiame mieste” – svajoja “Kaizerių” vokalistas Rickis Wilsonas. Ir tai nėra taip utopiška, kaip galėjo nuskambėti. Naujasis ir vienintelis grupės albumas “Employment” graibstomas, o merginos skundžiasi, kad vaikinai jas palieka linksėdami į “Every day I love you less and less” taktą.
Kol elektrifikuotas rokas dar neatkeliavo į Lietuvą, kol M-1 groja Madonną ir Robbie Williams, niūnuok KAISER CHIEFS ir būk pirmas, atradęs, kaip smagu eiti į darbą šaukiant “I’ve got to sink that ship”…
MAXIMO PARK
Niukaslio močiutės jau įsidėmėjo Paulą Smithą, dėl kurio jų anūkai naktimis negrįžta namo, o anūkės tatuiruojasi nešvankius užrašus ant pilvo. MAXIMO PARK vokalistas, kartu ir prekinis grupės ženklas turi ne tik tokia pat pavardę, kaip ir garsusis Robertas Smithas iš THE CURE, bet ir tokią pat pavergiančią charizmą, lydimą netikėtų pykčio proveržių scenoje. “Pyktis reikalingas kaip jėga, verčianti muzikuoti dar geriau, perteikti tą jausmą, kurį jauti kurdamas.” – teisinasi Paulas Smithas.
“Mes kuriame pop dainas apie tikrą gyvenimą. Jos senoviškos, juodai baltos, tikroviškos, sunkiai išgyventos“, – skelbia MAXIMO PARK. Toks buvo ir jų pirmasis singlas “The coast is always changing”, išleistas gremėzdiško vinilo pavidalu. Taip grupė ir išpopiuliarėjo gimtajame Niukaslyje, o po antrojo darbo “Apply some pressure” jau visa Anglija strikinėjo pagal energingą MAXIMO PARK ritmą. Naujausias albumas “A certain trigger” jau parduotuvėse. Tai geriausias būdas pašiurpinti užknisantį kaimyną netikėtu “80’s coming back” stiliaus šokių vakarėliu.
Beje, MAXIMO PARK, iš tiesų, yra egzistuojanti vietovė. Tai įprasta iškylų vieta Havanoje, Fidelio Castro ir kvapnių cigarų sostinėje. Nors patys muzikantai parke niekada nėra buvę, bet svajoja ten kada nors surengti didžiulį koncertą: su daug cigarų, vietinėm šokėjom ir didžiuliu Castro plakatu. Jei jiems pavyks, Kuba iš tingios popiečio šalies virs verdančiu ir sproginėjančiu art-pop-sex maniakų katilu. Kol kas jie pasitenkina vietinių klubų salėmis ir vienu kitu festivaliu. Bet ateis diena, kai klaidžiodami juodai baltame, truputį postpankiškame “Maximo Parke” sutiksime vis daugiau žmonių. Tai bus pop (bet jei tai pop, ką tada groja “rc”?) pergalė.
Štai koks yra šiandienos britiško roko veidas. Taip, tai nauja muzika ir nauji veidai, bet ar tarp jų bus kas nors, ką mes atsiminsime ir po dešimties metų? Ar tai bus įrašai, kuriuos pirks, klausys, kaups ne tik pakvaišę kolekcionieriai? O gal visa tai jau kažkur girdėta? Nespalvotuose siaubo filmuose, aštuoniasdešimtųjų Detroito pankroke, kai kas net nacionalinėje muzikoje – nejaugi tai profesionaliai nukopijuota sena? Paklausykime dar kartą…
Komentarai