Stengdamiesi apžvelgti šių metų muzikines naujienas, kultus ir naujai atsigavusiuosius, pačiai metų pabaigai pasilikome taip Lietuvoje ir nepaminėtus naujosios american folk bangos atstovus, daugumos melomanų asmenines kolekcijas papildžiusius tik šiemet. Naujosios folk scenos veikėjai (CocoRosie, Anthony and The Johnsons, Espers ir kt.) netikėtai susibūrė apie Devendrą Banhart – barzdotą vaikį su suknele, gąsdinantį žmones savo lo-fi himnais Motinai Gamtai.
Devendra Bahnhart gyvenimas trumpai: gimė Hiustone 1981-aisiais. Tėvai itin domėjosi indų meditacijos guru Prem Rawat mokymais, taigi ir sūnų pavadino rytietiškai. Užaugo Karakase, Venesueloje. Buvo jauniausias berniukas savo mokyklos istorijoje, įsivėręs į ausį auskarą. Tai buvo nei girdėtas, nei matytas didžiausio kalibro išsišokimas. Aštoniolikos Devendra pajuda link San Francisko, kur pradeda mokslus menų institute (buvo talentingas, gaudavo stipendiją). Paskaitas praleidinėja, tuo metu kurdamas muziką. Pirmasis pasirodymas įvyko dviems kambariokams gėjams atliekant gabalą pavadinimu „How Great Thou Art and Love Me Tender“. 2000-aisiais meta mokslus ir išvyksta į Paryžių. Benamis, klaidžiojantis, apžėlęs, su suknele Devendra Banhart gąsdina meilės miesto turistus, kol viename indie muzikos klube jam leidžia sugroti savininkas.
Amerikietiškosios svajonės parodija
Šis toli gražu ne lopšines traukiantis tamsiaakis magas prikausto dėmesį savo pasakojimais apie tai, kaip jis tobulino savo dainavimo techniką nuo „bitės dūzgimo iki drugelių mūšio skambesio“, kaip svaigdavo stebėdamas granatus arba atlikėjus, kurie susilaukia daugiau gerbėjų dėmesio nei jis.
Po kelių sėkmingų albumų praeitais metais („Rejoicing In The Hands“ ir „Niño Rojo”) Devendra įsisuko į tokią šlovę, jog pats nelabai suprato, kaip jam elgtis tokioje situacijoje. Rodos, neišsenkamas dainų šaltinis pradėjo džiūti. Vos keturis gabalus naujajam albumui sugebėjęs sukurti Devendra Banhart nežmoniškai išsigando minties, jog jam vėl teks gyventi gatvėje. „Bijojau, kad dainos man šaus į galvą blogiausiu momentu, kai neturėsiu gitaros, tušinuko, popieriaus ar įrašančio magnetofono… taigi izoliavau save“.
Banhart apsigyveno netoli Woodstocko, apsiginklavęs brazilo Caetano Veloso, venesueliečių herojaus Simon Diaz įrašais, keliais pakeliais cigarečių bei Dee Brown knygos apie indėnų genocidą „Bury My Heart At Wounded Knee“ kopija, ir laukė. „Tai buvo kelionė. Aš parašiau keturiasdešimt penkias dainas. Tai albumas („Cripple Crow“) apie ikikolumobietiškus laikus Šiaurės Amerikoje, dabartinę Pietų Ameriką“. Šis Devendros albumas yra kuo tikriausias judėjimas nuo magiškojo realizmo jo pirmuosiuose darbuose link gilios, pasakojamuoju stiliumi grįstos kontrastingos muzikos, apimančios ir indėnus, ir moderniąją Pietų Amerikos poeziją. Tai Kelionė.
Naujausias albumas yra tarsi ekskursas į praeitį, kai Devendrai tekdavo klaidžioti po atgrasų Paryžių. „Paryžius yra siaubingas, bet tada mano gyvenimą išgelbėjo Vashti. Aš klausiausi jo, susijaudindavau ir verkdavau. Buvau benamis, neturėjau pinigų. Vashti kompaktas man buvo viskas: mano pagalvė, mano maistas, mano draugai. Kur aš būčiau, jei nebūčiau jo atradęs? Kai esi literatūriškai ir meniškai alkanas, gali padaryti bet ką. Jei nesi susikoncentravęs arba tavo energija nepatiria harmonijos su senovinėmis ar kūrybinėmis dvasiomis, tiesiog pradedi bėgti į liūną… tada išgyvenau būtent tokį etapą“.
Banhart nepalūžo ir išsiuntė savo muzikos įrašą bei laišką Vashti, klausdamas, ar verta tai tęsti. Jis atsakė: „Nesustok“. Taigi Devendra persikėlė į Niujorką, kur tikėjosi rasti menininkų komuną. Bet scena buvo tuščia.
Apsigyvenęs skvote, kur anksčiau veikė salsos klubas, paklydėlis pradėjo piktnaudžiauti alkoholiu. Už netinkamą elgesį prisigėrus kelias paras jam teko praleisti areštinėje. Devendra užėjęs į nuovadą išgirsdavo: „Tai Jėzus“, o jis atsakydavo: „Jūs visi laisvi, vaikai mano“… Tai labiau gąsdino mentus.
Taigi pakliuvęs į Manheteno žabangas Devendra paskendo utopiškose svajonėse apie gyvenimą komunoje. Galiausiai būtent sūnus užklydėlis svajotojas Devendra Banhart ir suvienijo tą naująją new weird folk sceną: Espers, Anthony and The Johnsons (šiemet laimėję prestižinį The Mercury Prize), Joanna Newsom, Vetiver, Jackie-O Motherfucker ir CocoRosie (viena šių merginų yra dabartinė Devendros gyvenimo moteris) ir kitus.
Kas „veža“ dabartinę american folk sceną? Nejaugi Woodstock, poligamiškumas ir pasaulinės taikos aistra? Įdomiausia, kad ne tai yra jų idealai, o kažin kokie The Cockettes. Tai šešiasdešimtųjų San Francisko gėjų teatro grupė. „Anthony (iš Anthony and The Johnsons) apie juos žino viską. Mano draugas neseniai sutiko du iš jų benamių maitinimo įstaigoje. Bianca (CocoRosie narė) užaugo su kažkuo, kieno tėvas buvo Cockette“, – pasakoja Devendra.
The Cockettes teatrą įkūrė Hibiscus, priklausęs „KaliFlower“ komunai, kuri rūpinosi nemokamu maistu vargšams, globojo laisvuosius menus ir teatrą. The Cockettes įtakojo glamroko erą, tarp jų ir David Bowie, The New York Dolls, Elton John ir kt. Šio šou teatro šešėlis seka pop kultūrą jau nuo septyniasdešimtųjų, ir akivaizdu, kad tai iki šiol nėra pamiršta. Priešingai, tai vėl atgyja muzikoje.
O Coco, o Rosie, o America
Kaip ir Devendra Banhart, CocoRosie kuria įtakotos The Cockettes. Nors CocoRosie muzika ir neapeliuoja į plačiąją visuomenę, vis dėlto šios dvi sesutės turi savo auditoriją, mėgstančią gryną paryžietišką dvasią, gitaras ir stilizuotus muzikinius pagardinimus – saldu. Galbūt kartais net per saldu. Vis dėlto aprašyti dueto skambesį yra itin sunku (kurgi mūsų išlavinta vaizduotė, kai jos labiausiai reikia?): sukryžminkim Billie Holiday ir Björk, galimą vaisių sukryžminkim su Joanna Newsom. Kažkas panašaus, bet skirtingų vaizduočių vingiai gali ir suklaidinti…
Joanna Newsom taip pat yra jaunosios bei keistosios muzikos iš Amerikos atstovė. Jos LP albumas „Milk-eyed Mender“ yra subtilaus, kiek pamišusio balso, apsiausto monotoniška elektronika, mišinys. Pasak muzikos ekspertų, būtent ši mergaitė yra New Weird America veidas ir balsas.
Vis dėlto, kaip dažniausiai ir būna, klausytojai išsirenka savo favoritus: Devendra Banhart, Espers ir Anthony and The Johnsons – tai folk ir acid rock muzikinių krypčių kombinacija, lydima Donovan (bardas iš Škotijos arba tiesiog „baltos gėlės nekaltybė – tai dangus, tai Donovan muzika“), Comus ir The Incredible String Band.
Pastraipa skiriama organiškos muzikos kūrėjams
Tokie atlikėjai kaip Six Organs Of Admittance, 500mg, No-Neck Blues Band ir Jack Rose tarpusavy yra surišti nepertraukiamais siūlais – primityvumu, akustika, laisvuoju džiazu ir psichodelika. Visa tai yra kraunama į namų gamybos kompaktus ir ribotu kiekiu išleidžiamus vinilus. Visi šie muzikantai dar bando vytis nuogu asmeniškumu grįstą muziką, kuri jau metų metus yra užgožiama populistiniais tekstais.
Kai 2004-aisiais žurnalistas David Keenan kreipėsi į šį iškilų muzikinį proveržį, pavadindamas jį New Weird America, jis nė nesuvokė, kaip puikiai tai apibūdins šį Panamerika keliu riedantį reiškinį. Nors tai ir turėjo skambėti lyg paslėpta aliuzija į Old Weird America, įtakotą Fahey, tada dar jauno Bob Dylan ir Robbie Basho, tai tapo nauju hitu.
Komentarai