DR. GREEN dešimtmetis @ INTRO

DR. GREEN susikūrė ir pradėjo groti lygiai prieš dešimt metų. Hm, man įdomu prisiminti, ką tuo metu veikiau aš. Nešiojau treningą su Liūtuko Simbos atvaizdu (iš Walt Disney pasakos “Liūtas Karalius“), džiaugiausi pirmaisiais savo gyvenime gautais kliošais, klausiau “Laisvosios bangos“ transliuojamo tikro roko, važinėjausi nuo sovietmečio užsilikusiu žaliu dviračiu.

Mano idealai buvo anglų kalbos mokytoja ir vienintelis mokyklos pankas su geltona skiautere iš paskutinės klasės. Jis kurddavo mokytojų karikatūras su aerozoliniais dažais, ten, kur “visi paslapčiom traukdavo dūmą“ ir trindavosi prie tuometinio “Bombiako“. Mokytojai gąsdino, jog ten „vyksta satanistų apeigos, renkasi narkomanai ir gaudo pradinukus, kuriems įšvirkščia vandens į kraują“. Jau tada man tokia propoganda atrodė įtartina. Dažnai per pamokas pagaudavau save svajingai žvelgiant pro langą“Bombiako“ pusėn, kur stovinuodavo tam metui “keistai atrodantis jaunimas“ su instrumentais.

Po kiek laiko šalia mano namų atsirado graffiti – žmogus su skiautere ir anarchijos ženklu bei legendine fraze “Punks not dead“. Dar po kažkiek laiko bet jau ant mano namo atsirado kitas graffiti – juodas žmogus su skrybėle (?), pypke (tuo metu naiviai maniau, jog tai pypkė, bet dabar manau, jog tai jointas) ir su užrašu“DR. GREEN“.

Prakeikti sentimentai. Egzaltacija. Išsirenku žalius apatinius. Juk šiandien jubiliejus. Pasipuošti reikia. Apsirengiu mažiau skaitytojus dominančius drabužius. O, taip žalias diržas. Jaučiu, kaip atgyja fetišizmo dievas.

-Tu kažkur žadi eiti? Su šlapiais plaukais ir sloga?
-Eisiu į roko koncertą, ma (besišiaušdama plaukus su Extra Strong putom ir tuo pat metu besižavėdama savo atvaizdu veidrodyje).

Sugebu susipykti su alų gurkšnojamčiu biologiniu tėvu dėl Microsoft Word naudojimosi subtilybių.

-Kada grįši?
-…
-Jokių narkotikų ir alkoholio.
-…
(pamiršo pasakyti kažką apie atsitiktinius lytinius santykius).

Išeinu. Lipu laiptais ir prisimenu, jog pamiršau sudaryti savo tėvams destruktyvios, nihilistinių pažiūrų dukros įvaizdžio. Grįžtu ir trenkiu durimis.

Pakeliui sutinku mergiotę su dredais. Čiauškėdamos pėstute nuvykstame iki “Intro“. O ten “Grūstukas“ prie įėjimo.“Grūstukas“ – tai toks reiškinys (dažnai pastebimas visuomeniniame transporte), kai daug švietimo įstaigas lankiusių piliečių ir nepilnamečių naudoja savo energetinę jėgą, spraudžiasi ir tokiu elementariu fizikinių kūnų judėjimo būdu patenka į “Intro“ vidurius.

Gaunu sms “Ateik į Liudo Giros“. Galvoju, ar negalėjo parašyt, pavyzdžiui, “aš šunparky“. Prie Švietimo ministerijos moksleiviai iš prestižinių mokyklų ir universitetų išlaisvina savo protus.

Noras patekti į vidų begalinis (kažkur šitą jau rašiau) ir jaučiu, kaip senka paskutiniai mano ilgai taupyti intelekto koeficiento procentai. Aš tarp jų. Nemaloniai jaučiuosi, kai stoviu kažkam už nugaros ir mano kūnas remiasi jam į užpakalį. Užjaučiu juos, jaučiu, kad aš ne vyras. Jiems turbūt šlykštu. Man irgi šlykštu, bet tai natūralu. Laidau jau ironiškai skambančiais replikas kaip “ė, mes VIPai“ arba ką nors vulgaraus apie anal grind. Tai padeda ir aš viduje.

Kiek daug žmonių!!! Gasp!!! Nusikeikiu, nes prisimenu, jog ir vėl neprisiuvau pakabos. Įeinu į rūbinę, o ten penkiolikmečiai pankai svaiginasi alkoholiu. Būdama išauklėta ir mandagi mergaitė, apsimetu to nepastebėjusi. Bandau pasikabinti striukę. Išgirstu tą jų džiugų “Čia mergaitė“ ir jaučiu rankas ant kojų. Klykiu ir parkrentu. Visuotinė panika rūbinėje. Iškrypėlio dėka pasikeliu, pasikabinu striukę ir išeinu.

Skundžiuosi draugei ir bandau atsigauti “nuo bandymo išprievartauti viešoje vietoje“. Žavi rožinplaukė barmenė ir “Intro“ baro parduodami smagumynai priverčia mane nebeskambinti į policiją, TV3 pagalbą ar 911, taip pat ir neskaityti moralo, kuris dažnai perauga į asmeninę viešą išpažintį apie prastą lytinio švietimo sistemą mokyklose ir mano impotenciją, besitęsiančią mėnesius. Mintyse sukikenu iš to, kaip slapta darau jogos pratimus, mažinančius potenciją.

Scena išpuošta žaliais balionais. Pamiršau striukėje akinius. Prisimerkiu ir identifikuoju – tai LAGAMINO TURINYS – jauni, energingi maksimalistai. Tuo jie ir įdomus. Vyksta Sid Vicious išrastas pogo dance. Pasibaisiu nuogais kūnais ir didelėm iškirptėm. Judinu kai kurias kūno dalis ir linguoju į ska. Prisipažįstu – man kartais patinka klausyti nefuzuotos gitaros ir ska bosinės partijos. Pučiamieji asocijuojasi arba su klasika, arba su… Būgnininkas visai nieko. Jei ir kiti gabalai truktų apie 10s-20s kaip ir jų “Intro“, mielai klausyčiau jų ir namie. Jie man priminė, jog prieš mirtį turiu aplankyti Jamaiką ir Kubą, įrašyti bent vieną rocksteady plokštelę ir parašyti sentecijų rinkinį apie marichuaną.

FREKENBOK žino net mano mama (ji žino ir LMP). Kai ji nekalba rimuotai, niūniuoja “…seniai su klarnetais, geriau negu seniai su pistoletais…“. Kai neniūniuja, prašo “uždėk tą pam pam pam pam…“( King Tubby arba Lee Perry). Pasinaudoju jos filosofija. FREKENDOK man pasirodo pasenę, primityvesni ir išsisėmę (Don‘t take it personal). Nauja sudėtis ir šventiški jų kostiumai visai-niekotačiau atliekamos kompozicijos priverčia mane išeiti į chill out.

ZION EXPLORERS priverčia mane judinti daugiau kūno dalių ir pakelti galvą į projekcijas. Tik niekaip neprisiminu, kokį filmą rodė :“Koyaanisqatsi“, “Powaqqatsi“ ar “Naqoyqatsi“. Jamaikos ritmai ir gražūs viso pasaulio vaizdai. I wanna jammin‘ with you. Po kiek laiko supratau, jog laikau tuščią stiklinę. Sutikau būgnininką, su kuriuo kažkada grojau, bet kadangi prastai grojau, tai išmetė.

Pamačiau, jog DR. GREEN jau derinasi. Dar niekada nebuvo “Intro“ tiek žmonių ir reikiamybės grūstis. Net ir WC buvo“Grūstukas“ su baseino efektu. Prasidėjo. Linguoju ir nardau tarp žmonių, glostau jiems plaukus ir hipnotizuojančiais indų rankų šokio judesiais bandau paveikti apatiškuosius. Aš nenoriu pogo. Įsisukame į smagybių vidurį, juk norisi pabūti arčiau, kai Verbaitis žaviai groja. Pum pum. Trombonininkė su šventiškai balta fėjos suknele. Kiti pasipuošę šachamtinio laguotumo atributika (juk ska). Ant scenos veteranai, neturintys jėgų pogo, sėdi kaip guru lotoso pozomis, pasirėmę rankomis veidus. Žiobčioja atmintinai išmoktus dainų žodžius. O aš pamiršau.

Vienas toks buvo tvirtai įsitikinęs, jog negros “Jūros“. Čia mano mėgstamiausia daina. Turbūt ir vienintelė mėgstamiausia. Girdžiu pirmuosius “Jūros“ akordus, negirdžiu vokalo, girdžiu mus. „…kojos žingsniuoja…atsiraitojęs…jūūūūūūūūūūūūūūūūra…..“. Iškart po to dar viena miela seniena „…savanoriškoj krašto apsaugoj…tarnauti atsisakau..“. DR. GREEN man visada priminė Dž. Orvelo “Gyvulių ūkį“.

Tada dar šokau, sutikau kažkokį a la Pete Doherty, dar šokau, paklausiau “užsienietiškos grupės“(supratau, tik tiek, kad irgi buvo ska – pasirodo tai buvo VOICEKS), po to vėl šokau.

SKAPOINT vokalas mane apramino ir „Grūstuke“ pagaliau radau savo striukę, bet be vienos megztos pirštinės su WHITE STRIPES ženkliuku, Niujorko junkie stiliaus pilko šaliko ir mėlyno akinių dėklo.

Valgiau, gėriau – burnoj neturėjau. Iš viso to liko tik mėlynas antspaudas ant dešinės rankos, bet ir tas greitai nusiplaus, kaip ir seni graffiti nuo sienų.

photo from Bartas