Ir skubu atsakyti – akiratį praplėsti ir išgirsti, iš ko susideda mus supantis pasaulis dar niekam nepakenkė. Juoba kad visi mėgsta pasaulio pamatyti ir, SVARBIAUSIA, pažinti: įvertinti tai, ką turime patys bei pasimokyti iš kitų.
„Tai kaip Paryžius?“, – klausia manęs taksi vairuotojas. Paprašau patildyti muziką. „Tai ne Paryžius“, – laužyta kalba atsakau – „tai Lithomania“, – ir subtiliai nusišypsau. Sutrikęs vairuotojas pradėjo sukinėti galvą dešinėn ir atgal, kol pagalvojęs, kad aš juokauju, pradėjo: „A, Lithuania, yes yes, of course“.
Jauna ir susivėlusi kaip aštuoniolikametė pankė, pašėlusi kaip rokenrolo ištroškęs hedonistas, rūsti kaip svilinantis metalisto žvilgsnis – Lietuvos alternatyvi scena pagaliau surengė pirmuosius apdovanojimus. Neblizgančius kiču, ir nekvepiančius prabanga, greičiau atsiduodančius alumi ir cigarečių dūmais. Nesurežisuoti, nesuvaidinti, chaotiški, kartais labiau primenantys turgaus aikštę nei oficialią ceremoniją. Pirmasis bandymas ir pirmasis kąsnis – atrodo šįkart blynas kiek aitrokas…
Šv.Valentino dienos nemėgau niekada. Visos tos širdelės, „Ai lav ju“ ir eilės prie gėlių turgelio S. Konarskio gatvėje kėlė norą sudeginti visa tai, kas raudona ir už du litus įsigytą miniatiūrinę JAV vėliavą išimties tvarka. Bet, kaip teigia japonų išmintis, „nespjauk į šulinį, iš kurio vėliau gali tekti gerti“.
Kasmet Lietuviško kino vis daugiau ir gęsta legenda apie vienintelį Lietuvišką epą dideliais papais – „Elzę iš Gilijos“. Pakaruokliškas humoras ir slegiančios pauzės išėjo iš visų planų jau po pirmosios AXX dalies. Spalvos ir veiksmas. Galų gale lietuviai kine ima atrasti seksą, gatvės madą ir ginklus. O aš pasiduodu ir imu kiną vertinti pagal kontekstą.