Uganda Stomp

Ir skubu atsakyti – akiratį praplėsti ir išgirsti, iš ko susideda mus supantis pasaulis dar niekam nepakenkė. Juoba kad visi mėgsta pasaulio pamatyti ir, SVARBIAUSIA, pažinti: įvertinti tai, ką turime patys bei pasimokyti iš kitų.

Deja, mes, Lietuva – jau Europos Klubo nariai, su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis. Kaip teisingai sakoma, niekas nebevyksta
“vien tik mano šalyje”. Europos ir JTO reikalai – vis dėlto jau ir mūsų reikalai, juoba kad tampame šalimi-donore. Afrikos tyrimų tradicijos
nebuvimas dar nereiškia, kad jų niekada ir nebus ateityje. Mes JAU dalyvaujame pasauliniuose procesuose, nejaugi turime apsiriboti tik santykiais su Lenkija, Rusija ar Vakarų Europa, kurios mus vis dar gaidina pirmai progai pasitaikius? Ką tada mūsų kareiviai veikia Irake ir Sudane?

Kas ta Uganda mums? Vieniems tai tik egzotiškai skambantis pavadinimas, kitiems –musės cėcė ir gorilų tėvynė, tretiems – šalis, kurioje galėjo būti įkurta žydų valstybė Izraelis. Dar 1983 metais turėjau įsirašęs tokio ansamblio “Stray Cats” (jaunesnieji tokio turbūt jau net ir nebežino) gabalą “Uganda Stomp” ir daugiau kaip 20 metų kamavausi nežinodamas, ką tas pavadinimas reiškia, o niekas man ir negalėjo paaiškinti. Ir tik čia atvažiavęs sužinojau, kad taip vadinasi vietinio šokio žingsnis. Labai svarbu! Gyvenimas iškart palengvėjo.

Na, o Britanijai XIX a. Uganda buvo pati svarbiausia teritorija Rytu Afrikoje. Šis faktas neatrodo keistai, prisiminus Britanijos imperinius interesus – jūros kelio į Indiją saugumas, kas reiškė Sueco kanalo kontrolę, kas savo ruožtu reiškė Nilo upės kontrolę.

Tuo metu dabartinės Ugandos teritorijoje gyvavo keturios karalystės, didžiausia jų vadinosi Buganda, o jos valdovai vadinosi Kabakomis (tipo, karalius), valdžiusiais vieną pažangiausių tuometinės Afrikos visuomenių – visomis prasmėmis: mokesčių surinkimo, ekonominių santykių, armijos struktūros, netgi moterų integracijos ir dalyvavimu politiniame gyvenime (ir šiemetiniuose rinkimuose į parlamentą moterims deputatėms yra skirta atitinkama ir nemaža kvota. Jos renkamos atskirai nuo vyrų – tai senovinė tradicija). Kiekvienas Kabaka buvo itin svarbi persona (pavaldiniai ju akivaizdoje tegalėjo šliaužioti) ir įvairių Europos bažnyčių misionieriai, tuntais keliaujantys į Ugandą paskui atradėjus, radę čia begalę nuolankių stabmeldžių, rungėsi dėl visų Kabakų palankumo, kad tas leistų juos pakrikštyti. Tačiau, kaip ne sykį parodė istorija, kur atsiranda kryžius, ten upėmis liejasi kraujas.

Bet kuriuo atveju, paskui misionierius į Ugandą atkeliavo europiečių pirkliai, kurie jau reikalavo šalyje politinio stabilumo normaliam bizniui varyti. Jų įtakoti britų imperijos “architektai” pradėjo skatinti ekspansiją į tas karalystes.

Aršiausiai Ugandoje elgėsi būsimoje knygoje “Baltoji Afrika” cituojamas Frederikas Lugardas, britų kolonijinės sistemos pagrindo – “netiesioginio valdymo” principo kūrėjas. Tuo metu jis dar buvo pirklys, dirbo privačioje UAB (kaip žinia, Britanijos imperiją XVII-XIX a. daugiausiai kūrė būtent privatūs UAB’ai) ir, siekdamas užtikrinti Nilo ištakų saugumą, pastatė eilę įtvirtintų fortų nuo Ugandos iki Indijos vandenyno – atremti prancūzų ar vokiečių puolimus arba paspausti Kabaką, jei tas ims šakotis ir stos priešų pusėn. Lugardas sukėlė Londoną ant kojų argumentu, kad Nilo žiotys privalo būti imperijos teritorijoje, Vyriausybė pasiryžo ir 1894 metais atvykę pasiuntiniai iš Londono privertė Kabaką priimti “Britanijos protektorato” statusą (o 1914 metais sujungė visas karalystes į Ugandą). Vėliau tas pats Kabaka bandė maištauti prieš anglus ir netrukus buvo suimtas bei ištremtas į šv.Elenos salą, ten pat kur ir Napoleonas baigė savo dienas… Jo sostą užėmė vienerių metukų sūnus, kurį britai laikė tvirtai po padu, nors asmeniniame gyvenime jis buvo tikras palaidūnas – kai atėjo laikas perduoti sostą įpėdiniui, britams kilo problemų išsiaiškinant, kuris iš keliasdešimties jo pagamintų pacanų iš tikrųjų yra pirmagimis…

Sujungus visas karalystes šioje teritorijoje Uganda is esmės tapo dviejų didžiausių Afrikos etninių grupių – Nilo-chamitų (iš kurių sudaryta visa šiaurinė Afrika – šviesaus gymio juodaodžiai) bei Bantu (visa pietinė Afrika – didžianosiai storalūpiai juodukai) fronto linija. Šiaurės Ugandoje gyveno chamitai, pietuose – Bantu. Kaip beveik kiekvienoje europiečių apibrėžtoje Afrikos valstybėje, šiauriečių-pietiečių konfliktas, užsimezgęs jau Ugandos suvienijimo metu, nėra pasibaigęs lig šiol. Šiandien daug kas bando šiame konflikte įžvelgti ir islamo-krikščionybės karo elementą, tačiau jis čia nėra stiprus.

XIX a. pabaigoje, palyginti su kitomis tuometinėmis Britanijos kolonijomis Afrikoje, Uganda buvo klestinti ir derlinga šalis. Palei Viktorijos ežerą buvo labai gražu, klimatas europiečiams buvo priimtinas ir malonus, skraidžiojo begalės drugelių (nors aš nė vieno lig šiol dar nemačiau), pritraukdami šimtus etimologų iš Europos, bananai augo visur it piktžolės (nors iš 300 bananų rūšių valgomos yra vos kelios. Išvis čia chebra iš bananų gamina viską, nors bananų gaminiai nėra, bent jau man, labai skanu – pvz., blynai arba vynas). Vienintelė europiečius rimtai tais laikais kamavusi bėda buvo musė cėcė, platinanti lig šių laikų vis dar neišgydomą miego ligą.

INTARPAS IS NŪDIENOS – esu užsibrėžęs tikslą parsivežti musę cėcė į Lietuvą ir rodyti ją už pinigus. Deja, kad ir kur bevažiuotumėme, niekas negali man jos pagauti, nes paprasčiausiai nežino, kas ta musė cėcė. Mūsų vertėjas, gan apsišvietęs vaikinas, beje, žino, kas ta cėcė, tačiau pats yra ją matęs tik nuotraukoje vadovėlyje… Paieškos tęsiamos.

XX a. pradžioje britų kolonijiniai pareigūnai Ugandoje gerai leido laiką – pasistatė sau golfo lauką (išlikęs lig šiol ir yra pats brangiausias visoje šalyje), gyveno egzotiškoje augmenijoje paskendusiuose namuose. Važinėjo dviračiais, o gubernatorius netgi turėjo automobilį, kuriam buvo specialiai nutiestas 30 km kelias nuo jo rezidencijos Entėbėje iki Bugandos sostinės Kampalos. Važinėjo sau vienas atsipūtęs.

Nors Ugandos klimatas europiečiams ir buvo priimtinas, baltųjų naujakurių čia vis dėlto neatsirado. Britanijos vyriausybė ne kartą svarstė skatinimo programas, tačiau Uganda buvo tiesiog per toli nuo jūros. XX a. viduryje Ugandoje gyveno apie 1000 baltųjų. Todėl, nepaisant visų būsimųjų bėdų ir problemų ateityje, Ugandoje nepriklausomybės priešaušryje bent jau nebuvo “baltųjų problemos” (kaip tai atsitiko Konge ir Kenijoje).

Iki Afrikos dekolonizacijos vajaus 1960 metais Uganda kartu su Tanzanija ir Kenija sudarė vienintelę taikią salą Rytų Afrikoje, sugebėjusią atsispirti plintančiam Vakarų Afrikos nacionalizmui, arabiškajam panarbizmui iš šiaurės ir Afrikos baltųjų iniciatyvoms paversti kontinento valstybes “baltojo žmogaus šalimis” iš pietų. Ir natūralu, kad 1962 metais Ugandos nepriklausomybė atkeliavo neskausmingai ir džiugiai. Uganda liko konstitucine monarchija ir tapo Britų Sandraugos šalimi.

Tačiau ar nepriklausomybę atgavusios Afrikos šalys kada nors iš tikrųjų tinkamai ja pasinaudojo? Pasitraukdami britai Ugandos konstitucijos pagalba valstybės vadovu padarė pietietį Bantu atstovą, o ministru pirmininku – šiaurietį chamitą. Šiauriečiai chamitai iš esmės yra kažkuo primenantys afganus – visi labai aršūs ir nuožmūs, nuo mažens nešiojasi ginklus ir netingi kariauti su visais, kas tik šalia jų gyvena. Pirmasis nepriklausomos Ugandos premjeras, toks tūlas šiaurietis Obotė, visai nebuvo nusiteikęs dalintis valdžios su pietiečiais, ir 1966 metais su armijos pagalba nuvertė karalių ir pats pasiskelbė prezidentu. Jis panaikino Ugandos monarchiją (paskutinis Ugandos karalius mirė Londone skurde ir prasigėręs) ir pradėjo daugeliui Afrikos valstybių nesvetimą madą, kurios padarinius jaučiame čia ir šiandien – Ugandoje nuo tų laikų niekas niekam dar nėra valdžios atidavęs geruoju.

INTARPAS IS NŪDIENOS – vietinių džiunglių vaizdas mane, pasaulio žinovą, čia, Ugandoje išties nuoširdžiai pribloškė. Buvau jas matęs Malaizijoje, bet tai tebuvo komercinis variantas turistams pabovyti. Tikros tropinės džiunglės atrodo taip, kad iškart pasidaro aišku, kodėl amerikiečiai nelaimėjo Vietname ir kodėl anglai per šešis metus nesugebėjo nugalėti Mau Mau sukilėlių. Menu, ne sykį esu nepagarbiai atsiliepęs apie Rodezijos armiją, kuri, sukurta geriausių Britanijos armijos tradicijų pagrindu, per 15 metų džiunglėse nesugebėjo įveikti dabartinės Zimbabvės prezidento Mugabės kovotojų. Dokumentiniame-propagandiniame filme apie tą pačią rodeziečių armiją parodyta, kaip šauniai baltieji parašiutininkai šoka į džiungles ir dubasina visus sukilėlius iš eilės. Atrodo, taip paprasta ir lengva. Tačiau žiūrint gyvai į tas džiungles, tą nenusakomo tankumo Žemės peruką, po kuriuo vyksta tokie procesai, kuriuos nebent gali palyginti su vandenynų dugne vykstančiu gyvenimu – savo neprieinamumu mums – tada ir suvoki, o broliai ir seserys! Jei kas Afrikoje išeina į džiungles – niekada nebus nugalėtas. Nes džiunglių nugalėti ne-į-ma-no-ma.

Sukilimas ir karas Ugandos šiaurėje (trečdalyje šalies teritorijos), trunkantis jau 20 metų ir nusinešęs virš 100 tūkstančių gyvybių (mažesniais kiekiais nei keliasdešimt ar šimtai tūkstančių aukų niekas čia nesiterlioja) yra tipiška etninių grupių konflikto iliustracija. Šiuo metu 90 procentų šiaurinės Ugandos gyventojų (1,6 milijono žmonių) gyvena pabėgėlių stovyklose, į kurias buvo priversti persikelti dėl to, kad nepritarė sukilėlių armijos LRA reikalavimui vieningai stoti prieš pietiečių valdžią. Nepritarė, nes turbūt nelabai suprato, kodėl turėtų. LRA vyrai turbūt irgi nelabai supranta, bet žino, kad “pietiečiai yra blogi”. LRA vyrukams vadovauja toks tūlas Kony, ganėtinai priplaukęs bachūras, kuris iš nuotraukų atrodo kaip apsirūkęs rastamanas (ir vilki “maikę” su užrašu “Born to be wild”). Patys LRA labiausiai mėgsta pjauti baltus žmones (kaip paprastai religinius misionierius ir humanitarinių organizacijų darbuotojus, kartais – ir turistus, jei tokių ten atsiranda) ir grobti vietinių vaikus, kuriuos paverčia tais garsiaisiais “vaikais-kareiviais”, sudarančiais pagrindinę LRA smogiamąją jėgą. Susidaro dviprasmiska situacija – tarptautinės organizacijos reikalauja iš daugelio Afrikos vyriausybių nežudyti “vaikų-kareivių”, nors tie kaunasi kaip velniai. Todėl ir Ugandos armija iš tiesų šaudo tik suaugusius sukilėlius, o vaikų atžvilgiu naudojama savotiška taktika – juos stengiamasi irgi pagrobti iš LRA stovyklų ir nelaisvėje perauklėti. Beje, mūsų vairuotojas irgi yra buvęs vienos armijų “vaiku-kareiviu”.

Kodėl Ugandos armija lig šiol negali įveikti LRA? Puse lūpų kalbama, kad pati Ugandos vyriausybė yra suinetersuosta nesibaigiančiu karu šiaurėje (britai jau seniai jiems žada pagauti Kony per dvi savaites), kad laikytų pačią šalį pusiau karinėje padėtyje, taip lengviau opoziciją suvaldyti, juoba kad kas iš mūsų, būdamas generolu, nemėgtų saugiai pakariauti ir gauti už tai medalio? Kita vertus, LRA gauna ginklų ir babkių iš Pietų Sudano vyriausybės – tų pačių Nilo-chamitų, nes Ugandos vyriausybė savo ruožtu remia pietų Sudane veikiančią vietinių Bantu armiją, kuri kovoja pries musulmonus-chamitus. Sklinda gandai, kad Pietų Sudane veikiančios JAV naftos kompanijos irgi atsiperka pinigais, skiriamais LRA, kad tik regiono vadovai netrukdytų naftos pumpuoti. Iš kitos pusės, JAV skiria technikos bei babkių ir Ugandos vyriausybei, kad ta greičiau LRA nugalėtų, bo, kaip minėjau, dabar šiame konflikte dirbtinai bandoma įžvelgti ir islamo plitimo tendencijų. Situacija yra ganėtinai sujaukta ir sudėtinga, o jeigu dar pridėti tusovkę kitoje Ugandos pusėje – Konge ir Ruandoje, galva pradeda svaigti nuo tų interesų, karų ir nesantaikos statistikos bei priežasčių gausybės.

Dabartinis Ugandos prezidentas Museveni tradiciskai buvo ir yra kariškis, tačiau tuo pačiu jis buvo dar ir socialinių mokslų studentas. Tapęs prezidentu, jis sukūrė teoriją, pagal kurią Ugandos visuomenei išvis nereikia jokių partijų, nes tik per jas Ugandą ir ištiko visos bėdos. Anot jo, Ugandos visuomenė išvis net nėra subrendusi turėti partijas, nes per visus karus, genocidus ir ekonomines krizes Ugandos žmonės nebegalėjo sąmoningai suvokti turto perskirstymo esmės. Kaip pakaitalą partijoms, prezidentas Museveni Ugandoje sukūrė visuotinę organizaciją, kuriai teoriškai priklausė visi ugandiečiai, ir tas judėjimas vadinosi mums visiems gerai pažįstamu žodžiu – SĄJŪDIS. Bet kuriuo atveju, Museveni tapo to paties Sąjūdžio lyderiu (tipo, Landsbergis). Tačiau, kai pagalvoji, kaip buvo gera Lietuvoje gyventi, kai mes visi buvome Sąjūdis… Lengva ir viskas buvo aišku. Bet baigėsi smagumas, kai Sąjūdis nunyko, o partijos atsirado ir pradėjo dominuoti mūsų gyvenime. Teisus prezidentas Museveni – visos nelaimės – tik per partijas!

Museveni nebuvo demonas, ir jo vienpartinė valdymo sistema tik pasitarnavo Ugandos suklestėjimui. Jis sukvietė atgal į šalį išvarytuosius indusus. Opozicijai buvo leista egzistuoti, bet ne partiniu pagrindu. Museveni nebuvo ir nėra blogas vaikinas, tačiau, kaip čia sakoma, kiekvienas išlindęs iš džiunglių karvedys, nuvertęs prieš tai buvusį valdovą, jaučiasi “išvadavęs” savo šalį, tuo pačiu – yra įsitikinęs, kad Ugandos liaudis jam yra už tai skolinga. Todėl ir valdyti šalį jam norisi kuo ilgiau.

Galbūt Uganda taip gyventų dar tūkstantį metų, jei ne Europos Sąjungos ir Jungtinių Tautų dėmesys jai. Uganda kartu su Kenija ir Tanzanija (visos buvusios Britanijos kolonijos) sudaro Rytų Afrikoje stabilumo bastioną, ypač kai šalimais siaučia nuo 1961 metį nesibaigiantis Kongo pilietinis karas, vis daugėja Sudano problemų, įvykusi Somalio dezintegracija, kaimyninėje Ruandoje vaikinai išpjauna milijoną tėvynainių per keturis mėnesius (geri tempai) ir vyksta kitos buvusių frankofoniškų kolonijų nesąmonės. Šiuo metu Afrika yra vėl panaši į tą, kokia ji buvo po 1960 metų – kariaujanti, judanti ir persiskirstanti. Šis procesas, kainuojantis begales gyvybių ir resursų, negali mums nerūpėti ir istorijos ratas turi būti sustabdytas.

Tad ar gali šis vienintelis pusiaujo Afrikoje esantis stabilumo bastionas būti nedemokratiškas? Todėl Europos šalys-donorės privertė Musevenį 2002 metais pereiti prie daugiapartinės sistemos ir anas negalėjo atsisakyti, nes užsienio parama sudaro daugiau kaip pusę Ugandos biudžeto (visai neseniai Danija, atsakinga už pinigų paskirstymą Ugandai, sustabdė paramos teikimą dėl problemų, kylančių dėl komplikuotų vyriausybės santykių su opozicija – geras instrumentas tie pinigai yra, nes o kaip kitaip? – kaip minėjau, niekas čia dar valdžios nėra niekam atidaves geruoju). Taip ir buvo padaryta, ir Museveni buvo priverstas paskelbti prezidento rinkimus, kuriuos mes ir stebime…

Opozicija… Ugandoje iškart pridygo partijų kaip grybų po lietaus – kaip kokioje Lietuvoje savo laiku. Gerai, kad bent užteko vietiniams vyrams politinio sąmoningumo bent jau susivienyti i koaliciją. Nors nieko opozicija nesiūlo kitokio, kas skirtųsi nuo dabartinės valdžios politikos (net pačios programos opozicija kažkaip neturi), tačiau labai smagu ugandiškiams pareikšti, kad “dabartinė valdžia yra lieva”, ir “ją reikia pakeisti”. Pakeisti – tiesiog is principo.

Opozicija… Kaip dažniausiai ir būna, kadaise buvęs geriausias Museveni draugas ir asmeninis gydytojas, toks Kisa Besigyie, būtent ir tapo jo opozicijos lyderiu – be to, dar gyvena su buvusia Museveni žmona (kaip koks Sakalas su Landsbergiene), neseniai “padariusia” pirmuosius laikraščių puslapius, žadėdama atskleisti detales, koks Museveni buvo lovoje, tipo, nepajėgus, atseit, nevertas buti prezidentu…

INTARPAS IS NŪDIENOS – dalyvavau to Besigyie mitinge (paspaudėme viens kitam rankas, beje) ir prisipažinsiu, apturėjau déjà vu. Menu dokumentinį filmą apie Egipto prezidenta Naserą, kaip vargšai žmonės basomis bėgo paskui jį, atvirame automobiliyje važiuojantį Kairo gatvėmis. Bėgo ir tiesė rankas kaip į kokį Mesiją, kuris pakeis jų gyvenimą. Ir tas pakeitė jų gyvenimą, aišku – paklojo tūkstančius galvų pralaimėtuose karuose su Izraeliu, prarado Sinajų ir nubloškė šalį ekonomine prasme atgal. Ir tądien aš mačiau minias basų Bantu, nenutrūkstančiu srautu bėgančius paskui Besigyie automobilį, šaukiančius ir tiesiančius rankas, skanduojančius jo vardą. Jis jiems šiandien Dievas, nežinia, kas jis bus rytoj.

Gyvenimas yra keistas ir nenuspėjamas, nes vos prieš porą savaičių rūkęs Lazdynų daugiabučio “padjezde”, atsidūriau vakarų Ugandos kaimelyje, tūkstančių suprakaitavusių Bantu minioje, kurtinančiai šaukiančioje ir nuolatos judančioje. Kiekvieną Besigyie sakinį palydėdavo neįtikėtina minios ekstazė. Buvau minioje vienintelis MIZUNGU, tačiau laikiausi oriai – gerbiu šių žmonių pasirinkimą, o afrikiečiai į pagarbą visada atsako pagarba. Ir jie žinojo, kad čia as atstovauju DEMOKRATIJĄ, kuri padarys juos laisvus. Nors man visada gaila tų žmonių, kurie tiki, kad jų gyvenimus gali pakeisti kažkas kitas. Nes liūdna tiesa yra ta, kad gyvenimą savo gali pakeisti tik pats…

Tą mes čia ir darome – stebime, kad opozicijai būtų leista pasireikšti ir visas procesas vyktų skaidriai ir pagal įstatymus, be kraujo ir civilizuotai. Ir kad žmonės be jokio pašalinio spaudimo nuspręstų, kas juos turi valdyti ir keisti jų gyvenimą. Labai paprasta.

P.S. Prie misijos prisijungė austras, daug laiko praleidęs Juntinių Tautų misijoje Namibijoje. Kaip Namibijos vokiečiai? – paklausiau jo. Keisti žmonės, atsakė tas, laikas jiems sustojęs – daugelio namuose dar tebekaba Hitlerio portretai.

Šita neramia gaida ir baigiu.