Kino Pavasaris (Id.)

Pirmą kino pavasario dieną Vilniuje šalta ir drėgna. Prikimštas visuomeninis transportas, girdimos pašnekesių nuotrupos gatvėse. Panašus jausmas ir „Forum Cinemas“ didžiojoje salėje prieš atidarymą. Žmonių mažiau nei buvo tikėtasi. Nors bilietų nebuvo jau kelias dienas, atidaryme lyg skylės žiojėja tuščios žiūrovų kėdės. Pasikeitusi vieta daro savo – neišvengiami aplinkinių pabambėjimai apie tuščiai stovinčią „Lietuvą“ skamba bejėgiškai ir skaudžiai. Tik vienas „mes kovojom“ nuo scenos nuskamba arogantiškai. Ne teisintis mes čia susirinkom.

Internetinio forumo retransliacija ekrane, grupė Saulės Kliošas rodo, kad “Kino Pavasaris” nėra furšetas pagyvenusiems buržua. Jokio raudono kilimo šiais metais, mažiau kamerų, jaukesnė kavinė su malonia moterimi, pilstančia kavą. Pasirodo, ir „Coca-Cola Plaza“ gali būti jaukus. Bukletas įstabaus grožio, patogaus formato, telpančio į kišenę… Pasigendu tik šalia filmo nurodytų datų ir vietos.

Pats festivalis santūrus ir, drįstu teigti, šiuolaikiškiausias ir kokybiškiausias Lietuvoje. Filmų pasirinkimas didelis, o visų filmų aprašymai gundo nedarydami nė mažiausios išimties.

Roberto Benigni, ironija ir pilnas uostas kokaino

Atidarymo filmas „Tigras ir sniegas“ – tai dar vienas Benignio gabalo „meilė ir karas“ remiksas.
Yra tokia rūšis aktorių vaidinančių vieną personažą, bet palyginus Benigni, kad ir su Renata Litvinova („Dangus, Lėktuvas ir Mergina“) iš pirmojo gaunasi šnipštas. Jo intensyviai nekintantis personažas nejuda laike, keičiasi tik jo buvimo erdvė. Benigni dvimatis, jį galima perkelti iš vieno filmo į kitą. Pakeiskite moterį, pritaikykite dekoracijas ir Roberto su savo romantiniais stereotipais nusineš viską velniop. O auditorija jam dar ir paplos, nes viskas gavos kaip ir tikėtasi sklandžiai.

Sveika autoironija bet kam būtų ne pro šalį. Ypač tai pasakytina apie danų „Šiaurės jėgą“. Aš vis bandau atsekti ribą, kada filmų apie narkotikus kūrėjai prarado humoro jausmą. Gal juos ėmė remti švietimo ministerijos klerkų sąjunga arba jie pažiūrėjo 2000- tųjų „Requiem for a dream“? Pastarasis tikrai padarė didelę įtaką „Šiaurės jėgos“ kūrybinei grupei. Jie ne tik neteko humoro jausmo, bet ir įterpė panašios didybės ir dramatiškumo muzikos kūrinį bei drąsiai perėmė filmavimo manierą ir scenarijaus tipą. Nors ir pirmąkart, bet be reikalo, Kristianijos gyventojai įsileido kameras. Ne visi filmai apie narkotikus gali tapti kultiniais. Dramatizmas vienoje scenoje su pankais, nervinga mergina, traukiančią džointą ir vaikinu šaudančiu šunis – ne mano valtis. Atleiskit.

Nors kokaino žvejyba uoste nuteikė labai optimistiškai. Gaila, bet filmas jau buvo besibaigiantis.

Paradoksai, plojimai ir miegas kine

Tiek panikos sukėlęs filmas „Trys epochos“ pasirodė gana vidutiniškai. Nesiimčiau šio kino filmo išskirti iš viso švelniojo Azijos kino puodo. Girdėjau daugelį žiūrovų labai raminančiai paveikė pirmoji šio filmo dalis. Bet nėra to blogo, nes Kino Pavasario publika ne tik ir supratinga, bet ir jautri geram kinui.
Pirmieji mano išgirsti plojimai šįmet skambėjo pasibaigus „Adomo Obuoliams“. Gyvenimas „Adomo obuoliuose“ sudaro įspudį, kad paslydus kartais net sienos gali pasirodyti minkštos. Kibiras kraujo ir lengva ranka daromų nusikaltimų. Paradoksų nestokoja „Gerai paruošti lavonai“ iš Bosnijos ir Hercogovinos. Tačiau čia atrodo, kad norint tėkštis ant cemento nereikia nė paslysti, mat pro šalį visai netyčia gali skristi dyzelinis lėktuvas su WV Golf varikliu (!) ir tave užkabinti sparnu.

Alisą stebuklų šalyje, Matricą, Dogvilį, Stalkerį ir įspudį, kad viskas kada nors kartojasi priminė danų „Allegro“. Pieštinė animacija ir baugūs, metaforiški Kopenhagos vaizdai, paradoksalu, bet išvynioja kaip reta nuspėjamą scenarijų.
Po tokios gausos danų filmų Kopenhaga prašyte prašosi aplankoma.

Vietovės, žmonės ir dokumentiškos dramos

Pasibaigus penktajai kino pavasario dienai daugiausia gėlių atiduodu mongolų „Geltonojo šuns olai“ ir iraniečio „Kioskui Niujorke“.

Pirmajam už gamtą, tikros šeimos santykius ir gyvulių augintojų gyvenimo būdą Mongolojoje. Visa tai sujungta taip natūraliai, kad niekuo neužkliūna paprastas scenarijus, anaiptol, filmas ima panašėti į virtuozišką dokumentiką. Visa dvelkia ramybe, o burnoje neatsiranda salsvo skonio žiūrint į vaikus ir šuniuką.

„Kioskas Niujorke“ taip pat turi dokumentinių atspalvių. Jie matomi žmonių ir automobilių srautais alsuojančiame rytiniame Manhetene. Niujorkas (Bruklinas, Harlemas, Manhetenas ir t.t.) turi bruožą pasisavinti aktoriaus statusą. Žiurint į Manheteną kartais net pamiršti, kad Ahmedas – pakistaniečių ex-rock star, o ta gražuolė mergina – iš Barselonos. Siužetas plaukia mašinų, žmonių ir laiko srove tapdamas tarsi kokiu pakeleiviu laike. Toks kinas pamažu vėl tampa populiarius. Tai tarsi naujasis kino humanizmas. Veikėjai nebėra išrinktaisiais, jie nebėra tie, kuriems nutinka neįprastos istorijos arba tie, kuriuos gamta apdovanojo neįprastais gabumais ar savybėmis. Jie tiesiog yra. Ir tai svarbiausia jų ir tokio kino savybė.

Taip pat stiprų dokumentiškumo įspudį suteikia „Pono Lazaresku Mirtis“, labiau sukrėtusi, nei sužavėjusi. Tai beveik dviejų su puse valandų trukmės istorija apie vieną iš daugelio mažų vienatvės mirčių blokinių namų skruzdėlyne. Nenorėčiau, kad tokį filmą pamatytų žmonės Lietuvos ligoninėse.

Vietoje pabaigos

Penktąją dieną tenka užbaigti australų „Saugokis“. Stipri europietiško kino mokyklos įtaka atsiskleidžia tragikomedijoje apie mirtį ir įgimtą teisę gyventi. Viską dar pagyvina animaciniai intarpai ir ispaniškai spalvinga aplinka. Tačiau į pabaigą tenka pripažinti, kad filmas praryja jam skirtą dėmesį ir laiką neparodydamas nieko naujo. To naujo ir gero derinio beieškant ir einama į visus dar nematytus Kino Pavasario’06 filmus.